Nuokalnės gatve važiuojant link Varnių tilto pasukę galvą dešinėn pamatysite išskirtinį tarpukario medinuką, apglėbtą medžių žalumos. Tai garsaus kompozitoriaus, dirigento, vieno iš pirmųjų Lietuvoje Dainų švenčių organizatoriaus Juozo Gruodžio namai, kuriuose įrengtas memorialinis muziejus.
[galerija kiek=”12″]
Apie kompozitorių ir muziejų kalbamės su Kauno miesto muziejaus edukatore Jurgita Ragaišiene.
Namas ant kalno, lakštingalų apsupty
Kompozitorius, dirigentas Juozas Gruodis (1884-1948) su žmona Stase Petrauskaite-Gruodiene Kauno mieste gyveno mažiausiai 7-niose vietose. „Stasė ir Juozas Gruodžiai buvo keliaujantys žmonės. Jei išvažiuoja pailsėti į Palangą ar į kalnus užsienyje – butą „atsako“, o grįžę susiranda kitą“, – pažymėjo edukatorė J. Ragaišienė.
Pasak jos, Juozas Gruodis namo statyboms norėjo gauti sklypą už Vytauto parko, tačiau tie sklypai buvo numatyti mūriniams namams, o J. Gruodis norėjo išskirtinai medinio būsto ir būtinai ramioje vietoje, gamtos apsupty.
„Sklypą šioje vietoje šeima nusižiūrėjo pavasariais vis ateidama pasiklausyti paukščių čiulbėjimo. Beje, sakoma, kad tik Juozas Gruodis turėjo unikalią klausą ir galėdavo atskirti gražiai giedančią lakštingalą nuo ne itin dailiai giedančios… Iš visų galimų variantų labiausiai šeima norėjo įsikurti čia, tykiame užmiestyje. Taip ir atsitiko“, – sakė edukatorė.
Kompozitorius, dirigentas, pedagogas Juozas Gruodis ant kalno 4 k. namą pasistatė XX a. I pusėje. Namo projektą padovanojo garsus architektas Feliksas Vizbaras.
Dalis kalno buvo nukasta ir toje vietoje pastatytas namas, įrengtas daržas, o kalno šlaite pasodintas sodas. Beje, sodo planą braižė pats šeimininkas. Netoliese dar nebuvo Varnių tilto (pastatytas tik 1983 m.), aplinkinių judrių gatvių, tad kompozitoriaus šeima mėgavosi tyla, žaluma ir paukščių giesmėmis.
Name (dab. Salako g. 18) su žmona Stase Gruodiene kompozitorius gyveno 1932-1948 m., iki pat mirties.
Sovietmečiu pastate veikė biblioteka, buvo įrengtas J. Gruodžio memorialinis kambarys, o 1974 m. name įkurtas J. Gruodžio memorialinis muziejus.
Namo I a. yra 2 kambariai, virtuvė, tualetas, vonia, tarnaitės kambarėlis, sandėlis. II a. yra du kambariai, viename jų buvo J. Gruodžio darbo kabinetas su fortepijonu.
Šiuo metu muziejuje įrengti 2 memorialiniai kambariai: Juozo ir Stasės Gruodžių svetainė I aukšte bei kompozitoriaus darbo kambarys su balkonu II aukšte.
Važinėjo motociklu, mėgo kalnus, augino bites
Muziejininkė pažymėjo, kad Juozas Gruodis nuo mažens mėgo liaudies dainas ir nurimdavo tik atsisėdęs ant močiutės kelių, klausydamas kaip ji dainuoja. Nuo vaikystės jis mokėsi groti smuiku, fisharmonija, kurią pagamino tėtis.
Jau suaugęs pamėgo keliones į kalnus, techniką, gyvūnų draugiją. Kieme ir namuose laisvai lakstė gyvūnai: šunys Aitvaras, Dingas ir Dyzelis bei ožka.
Muziejininkė pasakojo, kad J. Gruodis po pietų eidavo pailsėti. Vienas iš gyvūnų turėdavo išskirtinę teisę prigulti šalia. Tai buvo ožka. „S. Gruodienė dienoraštyje rašė: nors ožka ragų neturėjo, šunis į šonus prastumdžiusi, pirma į antrajame aukšte esantį vyro kambarį užbėgdavo. Beje, niekada nebuvo pridergusi namų. Gyvūnai šiuose namuose augo laisvi, nepririšti, gerbiami“, – sakė J. Ragaišienė.
Dar vienas žinomo kompozitoriaus pomėgis – motociklas, kurį žmona praminė „baidykle“, nes juo važinėdamas vyras ne kartą buvo pakliuvęs į nelaimingus įvykius: tai arklys nublokšdavo į šalikelę, tai griovin įpuldavo aplenkinėdamas mašiną. Vienas kartas įsiminė ilgam. J. Gruodis įkalbino žmoną pirmą kartą pasivažinėti kartu. Visa bėda, kad per kelią eina geležinkelis ir leidžiasi užkarda, pro jį važiuodamas J. Gruodis pasilenkė, o S. Gruodienė ne…
„Vienas puolė į vieną pusę, kitas – į kitą. (…) Kelionės motociklu baigėsi, kai J. Gruodį rado griovyje sulūžusiomis abejomis rankomis. O juk muzikantas, dirigentas, jam rankos būtinos!“, – pasakojo edukatorė J. Ragaišienė. Vėliau vyras iš motociklo persėdo į automobilį „Chevrolet“.
Mėgdamas ekstremalius potyrius, Juozas Gruodis nuolat atsidurdavo sudėtingose situacijose. Kartą Jaltoje su žmonėmis lipdamas į kalnus sustojo prie pušies, nusvirusios į bedugnę, ant jos buvo šaka. „Žmonės garsiai galvojo, kas ten galėtų nutūpti: gal paukštis, o gal katinas. „Ir aš!“ nutarė J. Gruodis. Strykt ir atsisėdo ant tos šakos. Visi tik išsigando, moterys ruošėsi nualpti… Nenorėdamas ilgiau bauginti, vyras nulipo pats“, – pasakojo edukatorė J. Ragaišienė.
J. Gruodis balkone laikė kelis bičių avilius. Kadangi balkone durų nebuvo, jis atsidarydavo langą ir išsiropšdavo per jį. Atsisėdus iš abiejų pusių dūgzdavo po bičių avilį. Jų klausydamas kompozitorius pailsėdavo, atsigaudavo ir po kiek laiko sugrįždavo darbuotis prie instrumento.
Naudojo savitaigos korteles
Laisvalaikiui praskaidrinti vyras įsigijo radiją, per jį klausydavosi simfoninės muzikos koncertų. Įdomu, kad šis pirkinys jam atsiėjo tiek, kiek anuomet kainavo 5 karvės.
Kompozitorius taikė savitaigos korteles, jas pats užsirašydavo ir bandydavo save įtikinti.
Iš viso turėjo 16-ka kortelių apie valią, sveikatą, susitvardymą, kūrybinių galių realizavimą. Kelios jų teigia: „Mano valia – tvirta, mano darbas – taurus“, „Mano širdis sveika“, „Aš turiu tvirtą valią. Niekas negali pasipriešinti mano valios įtakai“, „Aš niekuomet nenustosiu geros nuotaikos. Aš visada būsiu gerame ūpe“.
Dainų švenčių dirigentas, kompozitorius
Juozas Gruodis mokėsi Maskvos konservatorijoje, vėliau Leipcigo konservatorijoje. Jo darbų sąraše – įvairios veiklos: vargoninkavimas, vadovavimas chorams ir orkestrams, dirigavimas, kūryba. 1924-1927 m. J. Gruodis dirbo Valstybės teatro Kaune dirigentu, kelerius metus dėstė Kauno muzikos mokykloje. 1933 m. pradėjo dėstyti Kauno konservatorijoje, dešimtmetį buvo šios mokyklos direktorius, tapo profesoriumi. Tapęs mokymo įstaigos vadovu jis išsikėlė tikslą – padaryti šią mokyklą aukštąja. Tai pavyko įgyvendinti per 10 metų. Kauno konservatorija tapo pirmąja Lietuvoje aukštąja muzikos mokykla. Jo dėka įvesta kompozicijos disciplina.
Juozas Gruodis buvo vienas iš Lietuvos dainų švenčių rengėjų bei dirigentų.
J. Gruodis sukūrė baletą Maironio poemai „Jūratė ir Kastytis“, simfonines poemas „Gyvenimo šokis“, „Iš Lietuvos praeities“, variacijas liaudies dainų temomis, porą siuitų simfoniniam orkestrui, siuitą „Šarūnas“ chorui ir simfoniniam orkestrui, kūrinių fortepijonui, chorui bei kt.
Stasė Gruodienė atsiminimuose rašė, kaip J. Gruodžiui gimdavo kūriniai: „Iš ryto atsikėlęs jis papusryčiauja. Jei galvoje skamba melodija, ją nešioja savyje ir toliau dirba kitus darbus, paskui išvažiuoja pasivažinėti su motociklu. Jei grįžus namo melodija vis dar tebeskamba – nueina ir ją užrašo“, – perpasakojo edukatorė J. Ragaišienė.
Juozui Gruodžiui atminti pavadinta muzikos konservatorija, Senamiestyje yra jo vardo gatvė, Muzikinio teatro sodelyje stovi paminklinis biustas (skulpt. Konstantinas Bogdanas, arch. Jonas Jucaitis).
