1941 m. birželio tremtiniai „atsistojo“ Kauno IX forto memorialiniame parke (obelų sode). Jie į praeivius žvelgia iš trėmimų 80-mečiui skirtos fotografijų parodos „(Ne)užpildyta tuštuma“. Tiesa, vyrų belikę tik siluetai, nes jie buvo atskirti nuo šeimų.
Paroda atidaryta birželio 13 d., Gedulo ir vilties dienos išvakarėse.
1941-ųjų birželio tremtiniai
Kauno IX forto memorialiniame parke po obelimis pastatyti aštuoni stendai, iš kurių žvelgia 1941 m. birželio 14-18 d. tremtiniai. Tomis dienomis iš Lietuvos į atšiaurius SSRS kraštus buvo ištremta 17,6 tūkst. žmonių (iš jų 5 tūkst. vaikai). Trėmimų tikslas – pakeisti tautinę ir socialinę Lietuvos gyventojų sudėtį, numarinti pasipriešinimą okupaciniam režimui.
Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas pažymėjo, kad 1941 m. gegužę buvo parengti planai išvežti 22 tūkst. Lietuvos gyventojų. Paraleliai likviduota ir Lietuvos kariuomenė.
„1941 m. tremties vietos – Altajaus, Krasnojarsko kraštai. Stengtasi likviduoti aktyviausią visuomenės dalį, kad būtų galima nutautinti, kolonizuoti naujais gyventojais, pakeisti tautinę sudėtį, kad eitų lengviau kontroliuoti”, – aiškino istorikas.
Likęs tik vyro siluetas
Kauno IX forto muziejaus vizualinės komunikacijos specialistė Renata Vinckevičiūtė-Kazlauskienė pasakojo, kad nuotraukose matyti tik vyro siluetas, taip bandyta išreikšti trėmimų specifiką, nes tremiant šeimos buvo išskaidytos į dvi grupes: „A grupei“ priklausė „šeimos galvos” (vyrai), „B grupei“ – „šeimos nariai“ (moterys, vaikai, seneliai). Vyrai buvo išvežti į lagerius ir karo belaisvių stovyklas, o moterys/vaikai/seneliai nugabenti į tremties vietas.
„Vyro siluetas iškirptas, o vietoj jo atsirado karininko Alfonso Kazlausko eilėraščiai. Jis 1941 m. irgi buvo išvežtas į lagerį, kuriame rašė eiles. Žmogaus ūgio šeimos nuotraukos atremtos į obelis, tai tarsi sąsaja su namais Lietuvoje, kaimu, sodyba iš kur teko išvažiuoti. Medžio simbolis turi gilią prasmę“, – pasakojo R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė.
Kauno IX forto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas Vytautas Petrikėnas akcentavo, kad svarbu pajausti moters, mamos, vaiko santykį su prarastu tėvu, sutuoktiniu ar sūnumi.
„Išskirtų šeimų bendravimas vyko laiškais ir po lagerio etapo (5-10 m.), nes po to dar būdavo skiriama bausmė – tremtis. Aišku, dažnai žmonės persikeldavo pas artimuosius ir susijungdavo jau tremties vietoje. Žinoma, jei vyras išgyvendavo, nes lageryje buvo skurdus maistas, neaplenkdavo epidemijos, ligos, lydėjo išsekimas“, – sakė V. Petrikėnas.
R. Vinckevičiūtė-Kazlauskienė pridūrė, kad stendų pagalba ištremtieji tarsi sugrįžo tėvynėn. Beje, šį obelų sodą yra pamėgę lankytojai, praeidami jie pasirenka obuolių.
Šalia nuotraukų – karininko A. Kazlausko eilės iš lagerio
Parodos stenduose 1941 m. tremtinių gyvenimą perteikia Lietuvos karininko Alfonso Kazlausko (1904-1984) poezija. 1941 m. birželio 14 d. jis pats buvo atskirtas nuo žmonos, dviejų dukterų, motinos ir išvežtas į lagerį. Nuteistas kalėti 8 metams, į tėvynę grįžo 1947 m.
Eilėraščiai pateikti rašyti ranka, o šalia – spausdintas tekstas. Tekstai atspindi šeimų išskyrimo skausmą, tėvynės ilgesį, būties prasmę ir pan. Prie nuotraukų pateiktas ir jose užfiksuotų tremtinių aprašymas.
„Tai karininko, stipraus, užgrūdinto vyro eilės. Kaip ir kiti karininkai jis buvo išvežtas į Norilsko lagerį (Krasnojarsko kraštas). Parodoje matyti 1945-1946 m. jo rašytos eilės, saugomos Kauno IX forto muziejaus rinkiniuose. Kas geriau, nei ilgamečio karininko jautrumas, atsiskleidęs eilėse savo šeimai, perteiks išvežtųjų iš Lietuvos dalią”, – kalbėjo V. Petrikėnas.
Minėdamas pirmųjų masinių trėmimų ir Holokausto Lietuvoje pradžios 80-ąsias metines, Kauno IX forto muziejus 2021 metus skiria totalitarinių (sovietinio ir nacistinio) režimų aukoms atminti.
Paroda „(Ne)užpildyta tuštuma“ veiks iki 2021 m. pabaigos.
