Prieš šimtą metų viena gatvių Kauno centre turėjo itin neprabangų Elgetyno vardą. „Kas vyksta Kaune“ pasidomėjo, kokia tai gatvė ir kodėl ji taip neįprastai vadinta.
Gatvėvardžio pokyčiai
Kviečiame į centre esančią Dionizo Poškos gatvę. Būtent ši gatvė 1919-1923 m. buvo vadinta Elgetyno vardu ir priklausė Senamiesčiui, o pavadinimus keitė ne kartą.
Knygoje „Architektūros paminklai“ (t. 6) Birutė Sabakonienė rašo, kad D. Poškos gatvė XVI-XVIII a. vadinta Tatarska, o XIX a. tapo Malaja Tatarskaja (liet. Mažoji Totorių). Pirmojo pasaulinio karo metais ji vadinta Kleine Tatarenstrasse (liet. Mažoji Totorių), 1919-1923 m. gatvė turėjo Elgetyno vardą, o nuo 1923 m. ji įvardijama kaip Dionizo Poškos.
Kad lengviau įsivaizduotumėte, kur nedidelė gatvė yra, paminime du visų žinomus orientyrus Kaune: tarp Ugniagesių rūmų ir buvusio Centrinio pašto.
Veikė prieglauda
Manoma, kad Elgetyno pavadinimą gatvė gavo dėl čia veikusios žydų prieglaudos, skirtos vienišiems karšinčiams ir ligoniams. Buvusios prieglaudos pastatas tebestovi ant D. Poškos ir Smalininkų gatvių kampo.
Kaip Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė mini knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“, sklypą šioje vietoje žydų prieglaudos taryba 1891 m. įsigijo iš Antano Volskio. Pastatas buvo pastatytas apie 1892 metus, manoma, kad į kompoziciją galėjo būti įlietas ir anksčiau čia stovėjęs namas. Statybos užtruko, mat 1903 m. dar nebuvo trečdalio rytinio pastato.
Kaip atrodė prieglauda? Anot N. Lukšionytės-Tolvaišienės, šalia rytinės sklypo ribos stovėjo ambulatorija, tai buvo vieno aukšto medinis trobesys. 1936 m. buvo pristatyta nauja pastato dalis (inž. Albertas Ožinskis ir Jokūbas Peras). Prieglauda turėjo ne tik ambulatoriją, bet ir maldos patalpą, pirtį-skalbyklą, sodą.
„Senosios dalies dviaukštį fasadą pagyvina centrinis skirsnis su portalu, pusapskričių arkų langais bei frontonėliu. Galinis (Smalininkų g.) fasadas primena maldos namus; įsidėmėtina, jog ir čia, kaip ir ligoninės pastate, vienas langas yra su trikampe sąrama. Prieglaudos kambariai (15-25 kv. m) išdėstyti abipus koridoriaus, besitęsiančio per visą statinio ilgį, apšviesto tik iš galų. Rūsyje – virtuvė, antrame aukšte – maldos patalpa. Kieme stovėjo mūrinė pirtis-skalbykla, buvo nedidelis sodas“, – knygoje „Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje“ rašė N. Lukšionytė-Tolvaišienė.
1952 m. pastatas buvo nacionalizuotas.
Norėjo iškelti už miesto
Tarpukario spaudoje randame įdomų atsiliepimą apie šią įstaigą, tiesa, adresas minimas kitas (D. Poškos g. 13), galbūt dėl pasikeitusios numeracijos. Ten rašoma, kad prieglauda liaudyje vadinta tiesiog Kauno miesto žydų elgetynu.
Straipsnyje „Senelių ir elgėtų globa“ („Lietuvos žinios“, 1924 m. rugsėjo 10 d.) rašoma: „Miestas išlaiko seneliams, invalidams ir elgėtoms globoti 3 elgėtynus.“
Įvardijama, kad vienas jų įsikūręs prie D. Poškos g. 13. „Žydams (skirtas, – aut. past.) prie Poškos g. Nr. 13. Jame išlaikoma suvirš 50 senelių, kurių išlaikymui sąmata skirta 33 tūkst. lt.“.
Tarpukario spaudoje pažymima, kad elgetynai ankšti, negali visų beturčių senolių, žmonių su negalia ir elgetaujančiųjų sutalpinti. Miestas nusistatęs uždrausti gatvėse elgetavimą, kai bus rasta tinkama patalpa. Elgetyną įrengti svarstyta Seniavos dvare, kur tuomet būta mūrinio kluono ir tvarto su sandėliais, namo, kurį atremontavus būtų galima sutalpinti apie 250 žmonių.
„Jei nepavyktų šio dvaro gauti, su elgetavimo panaikinimu Kaune reikės ilgai laukti, kadangi arti miesto nėra nė vieno liuoso dvaro centro“, – konstatavo „Lietuvos žinios“ (1924, nr. 203).
Žvilgtelkime į kelias žinutes apie elgetavimą tarpukario leidiniuose. Kunigas K. Paltarokas leidinyje „Labdarybės tvarkymas kitur ir Lietuvoje“ (1920) rašė: „Pačiame Kaune (…) baisus reginys! Nė viena gatve nepraeisi liuosai neužpultas visokių abejotinos vertės driskių! Taip esti šiokiomis dienomis! O šventadieniais visa ta „elgetų“ armija spiečiasi apie bažnyčias…“
„Kauno gatvėse vis dar matyti driskių – vaikėzų batų valytojų: sėdi arba pusiau guli kur gatvės kertėj – ištingę, ištyžę ir demonstruoja savo skarmalus, pliką kūną, išrūkusį veidą. (…) Ypač tai pastebima Laisvės alėjos ir D. Totorių g. kertėj“, – rašė „Lietuvos žinios“ (1922, nr. 168). Taigi, visai čia pat.
Kas dar veikė šioje gatvėje
Nedidelėje D. Poškos gatvėje – dar keli dėmesio verti objektai. Žvilgtelkime į juos.
D. Poškos g. 1 1926 m. pradėjo veikti žydų sveikatos apsaugos draugijos „OZE“ namai ir draugija „Naujas žydų teatras“. Pastato autoriai arch. Krečmer, Šragenheim, G. Mazelis. Čia veikė gimnastikos salė, pastato sparnuose buvo higienos muziejus, auditorija, ambulatorija ir net soliariumas! Spėjama, kad tai buvo vienas pirmųjų soliariumų Kaune. Dar vienas soliariumas („saulės vonioms terasa“) minimas Fiziško auklėjimo rūmuose (1932).
Pastate kurį laiką rodyti ir kino filmai, bet neatitikus priešgaisrinių reikalavimų, ši veikla nutraukta.
D. Poškos g. 14 1937–1942 m. gyveno ir dirbo žinomas chirurgas, pirmasis Kauno klinikų chirurgijos klinikos vadovas prof. Vladas Kuzma. Tai pirmasis gydytojas Lietuvoje, 1923 m. atlikęs kraujo perpylimo operaciją. V. Kuzma apsigyveno ką tik pastatytame name, kurį kūrė architektas Stasys Kudokas. Pirmajame aukšte gyveno jo šeima, buvo laukiamasis ir daktaro kabinetas, o antrajame įsteigta privati moderni 10 lovų ligoninė.
Lietuvos Respublikos 1934-1935 metų adresų knygoje „Visas Kaunas“ rašoma, kad D. Poškos g. dar buvo: Lietuvių šoferių ir auto tar-jų sąjunga (D. Poškos g. 5), laikraščio „Paštininkų žodis“ administracija (D. Poškos g. 6), Pranas Larys teikė lengvojo automobilio išnuomavimo paslaugas (D. Poškos g. 10), Ona Konstantienė vykdė mėsos ir mėsos gaminių prekybą (D. Poškos g. 5).
„Totorių kampo“ dalis
D. Poškos g. kartu su J. Gruodžio ir I. Kanto gatvėmis sudarė Totorių kampą (priemiestį) – tai 33 rytinis Senamiesčio kvartalas. Jis išsidėstęs tarp dviejų kelio į Vilnių atšakų: J. Gruodžio ir Nemuno g. Kaip informuoja KTU Architektūros ir urbanistikos centras, didžiausia šios miesto dalies gatvė 1586 m. vadinta Totorių gatve (dab. D. Poškos g.).
Kaip knygoje „Architektūros paminklai“ (t. 6) rašė B. Sabakonienė, atskiros Kauno senamiesčio dalys XVI-XVIII a. turėjo skirtingus pavadinimus. D. Poškos, V. Majakovskio (dab. I. Kanto) ir kelios kitos gatvės priklausė Totorių apylinkei. Gatvių pavadinimai sieti su gyventojų tautybe.
Gatvė ėjo per mažai užstatytą miesto pakraštį ir įvairiose kalvelės vietose (viršuje bei pašlaitėje) išdėstytas keramikos degimo krosnis, susitelkusias šiame kvartale.
Šiandien D. Poškos gatvėje tebestovi Kauno sporto medicinos centro pastatas (Nr. 1), veikia Kauno berniukų chorinio dainavimo mokykla „Varpelis“ (Nr. 4), privatus darželis (Nr. 13), Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centro padalinys (Nr. 21).
