Pirmoji profesionali egiptologė Lietuvoje Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė tarpukario Kaune buvo išskirtinė: mėgo smilkalus, vilkėjo egzotiškus drabužius, o nuomojamuose kambariuose ne vienerius metus laikė Egipto mumiją. Gegužės pradžioje suėjo 80 m. po šios išskirtinės asmenybės mirties, tad kviečiame prisiminti ją ir jos nuveiktus darbus.
Laikinai eksponuoja sostinėje
M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės kolekciją sudarė: XI-IX a. pr. Kr. datuojama sarkofago apatinė dalis, 1041–941 m. pr. Kr. datuojama mumija, VII a. pr. Kr. datuojamas sarkofago dangtis, dvi Ptolemajų laikotarpio vaikų pomirtinės kaukės, mumijos plaštaka, papirusų fragmentai; vazos šukė, raižytas dramblio kaulo dirbinys, dievų statulėlės (Toto, Ozyrio, Anubio, Izidės, Neitos), du ušebtai, penki skarabėjai, du amuletai, vėrinys, karoliukas, pelikano statulėlė, keturios skeveldros iš šventyklų, akacijos ankštis, kai kurių dirbinių iš Tutanchamono kapo kopijos bei kt.
Vertingiausiais eksponatais laikomi sarkofago apatinė dalis, kito sarkofago dangtis, hieratinio papiruso fragmentas ir dvi vaikų pomirtinės kaukės. Tarpukariu tai buvo vienintelė senovės Egipto kolekcija Lietuvoje.
Iki 2020 m. liepos juos buvo galima apžiūrėti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinyje – M. Žilinsko dailės galerijoje įrengtoje ekspozicijoje „Senovės pasaulio dailė“. Uždarius galeriją rekonstrukcijai ši galimybė nusikėlė į 2023 m. lapkritį, kai, planuojama, bus baigti remonto darbai.
Dabar dalį eksponatų galima išvysti Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus parodoje „Ką slepia sarkofagas: Senovės Egipto mumijų tyrimai“. „Pagaliau išsipildė M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės svajonė kartu eksponuoti Kauno ir Vilniaus Egipto senienų rinkinius“, – teigė M. Žilinsko dailės galerijoje Senovės Egipto ekspoziciją įrengusi muziejininkė dr. Aldona Snitkuvienė.
Egipto senienos – studentams sudominti
M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė (1885 m. liepos 16 d. – 1941 m. gegužės 4 d.) prieš daugiau kaip šimtą metų tapo pirmąja profesionalia egiptologe šalyje.
„Aigiptu“ (taip ji vadino Egiptą) susidomėjo studijuodama Maskvos imperatoriškojo universiteto Istorijos filologijos fakultete. Kartą apsilankiusi šalia universiteto įrengtame Dailės muziejuje M. Rudzinskaitė neįtikėtinai susižavėjo eksponuojamu Senovės Egipto rinkiniu. Netrukus pradėjo lankyti egiptologijos kursą pas garsų Rusijos egiptologą Borisą Turajevą. Po kelerių metų atsirado pokyčių asmeniniame gyvenime – moteris ištekėjo, tačiau džiaugėsi neilgai – vyras išėjo į frontą ir nebegrįžo.
1918 m. moteris grįžo į Lietuvą, Kaune pradėjo mokytojauti. Vėliau ėmė dėstyti Lietuvos universitete. Su pertraukomis laikinojoje sostinėje dėstytojavo iki 1939 m. – Lietuvos universitete (dab. VDU) dėstė Senovės Egipto istoriją ir hieroglifų raštą, išleido pirmąjį Lietuvoje „Egipto hieroglifų“ žodynėlį, knygas „Tut-Anch-Amono kapas ir Tebų paminklai“, „Dievų ir kvepalų žemė: seniausios žinios apie Etiopiją“, „Moters būklė senovės Egipte“, „Senovės Rytų istorija“. I. Aigiptas“ bei kt.
Egiptologė taip pat atstovaudavo Lietuvai pasaulio orientalistų kongresuose.
Kambarys – tarsi „Tūkstantis ir viena naktis“
Gyvendama Kaune, egiptologė dažnai keisdavo nuomojamus butus. Įdomu, kad kurį laiką ji nuomojosi kambarį J. Vaižganto g. 12 – žinomo žurnalisto Juozo Purickio bute. Šiame bute gyvenusi kambario savininkės Matildos Lomsargienės šešiametė dukra Silvija apie egzotišką nuomininkę sakė: „Dėvi ji neregėtas egiptietiškas skraistes, keistai suvelti plaukai visai nepanašūs į kitų moterų šukuosenas. Jos kambaryje stalo, spintos, sofos tarsi nematyti – visur tįso rytietiškų raštų staltiesės, skaros, sijonai. Stovi mūsuose dar neregėtos bronzinės vazos ir fajanso statulėlės. Į tą kambarį įeinu kaip į pasakų pasaulį, kaip į „Tūkstantis ir viena naktis“ knygą.“
Egiptologė M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė turėjo egzotiškais ornamentais išmargintų skraisčių, pasipuošdavo apyrankėmis ir hieroglifais išraižytais žiedais ar įsisegdavo segę su skarabėjumi. Kambaryje smilkdavo smilkalų lazdelės, valgydavo ji iš bronzinių indų, ant stalo pastatydavo akmeninę faraono šuns figūrą Anubį.
Dėstytoja į namus svečius kviesdavo žaismingai tardama: „Prašom aplankyti manuosius Egipto dievus.“
Egiptologė 1940 m. išsikėlė gyventi į Vilnių ir ėmė dėstyti Vilniaus universitete. Netrukus mirė.
Triskart lankėsi Egipte
M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė tris kartus lankėsi Egipte: 1910 m., 1924 m. ir 1934 m.
1924 m. vizito metu ji rašė: „(…) ir jauti tą senovės egiptiečių gyvenimo troškulį, kurie taip baisiai nekentė mirties ir visomis savo sąmonės jėgomis stengėsi surasti būdą nemirti, mirčiai nepasiduoti. Šitas mirčiai priešinimasis ir sukūrė egiptiečių mumijas, piramides ir tuos ten, Libijos kalnuose, požeminius faraonų rūmus.“
Egipte ji apžiūrėjo Sečio I pomirtinės šventyklos griuvėsius, Luksoro ir Karnako šventyklų griuvėsius, Kairo universiteto rengiamus kasinėjimus prie Gizos piramidžių ir kt.
1924 m. apsilankymo metu Kairo muziejuje ji nusipirko apatinę sarkofago dalį su mumija, datuojamą VIII a. pr. Kr. Kiti pirkiniai iš Kairo: papirusas su santuokos sutarties tekstu bei keli papirusų fragmentai su tekstais iš „Mirusiųjų knygos“. Luksore įsigijo kelis mažosios plastikos kūrinius bei mumijos plaštaką.
1934 m. parsivežė VII a. pr. Kr. datuojamą sarkofago dangtį, dvi Ptolemajų laikotarpio vaikų pomirtines kaukes. Ilgainiui kolekcija didėjo, kolegos vis atsiųsdavo ką iš Egipto. Pagrindinis Egipto senienų rinkimo tikslas – edukuoti studentus, priartinti Egipto kultūrą prie Lietuvos.
Mumiją laikė namuose
Vienas įdomiausių M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės gyvenimo Kaune dalykų – kad ji ne vienerius metus Egipte dar 1924 metais įsigytą mumiją laikė nuomojamuose butuose, nes Lietuvos muziejai neskyrė tinkamų patalpų ją eksponuoti. Atlikti tomografiniai tyrimai įrodo, kad tai vyro mumija, bet to, manoma, kad mumija buvo laidota ne sarkofage, o tiesiog smėlyje.
Galiausiai 1926 m. rugsėjį M. K. Čiurlionio galerija prisiėmė eksponuoti mumiją, bet netinkamose patalpose – vestibiulyje, tad 1931 m. M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė atsiėmė visus eksponatus, tarp jų ir mumiją. Eksponatus priėmė Pedagoginis muziejus, ekspozicijai vėl neparodyta tinkama pagarba – Egipto rinkinys eksponuotas kartu su vaikų piešiniais.
Egiptologė svajojo apie atskirą bent 40 kv. m dydžio patalpą, kurioje ne tik lankytųsi muziejaus svečiai, bet ir vyktų paskaitos studentams. Deja, šiai svajonei, mokslininkei esant gyvai, taip ir nebuvo lemta išsipildyti.
Dr. A. Snitkuvienė pasakojo, kad to meto spaudoje rašyta, jog Pedagoginio muziejaus salėje, kur buvo eksponuota mumija, buvo jaučiamas specifinis kvapas. Kaip žinia, be tepalų kūnui balzamuoti, egiptiečiai naudojo įvairias dervas audiniui impregnuoti, nes tokie vyturai geriau saugojo kūną nuo aplinkos poveikio, o kartu ir nuo suirimo.
Veikiausiai norėdama neutralizuoti šį kvapą, M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė ties galva pakišo atidarytą levandų aliejaus buteliuką, kuris buvo aptiktas atliekant tomografiją. Išsiaiškinta, kad buteliukas pagamintas Simferopolyje, jo kaina – 1 rublis. Beje, šis keistas specifinis kvapas iš mumijos sklido ir tuo metu, kai ji buvo eksponuota M. K. Čiurlionio dailės muziejaus centriniuose rūmuose bei perkėlus ją į saugyklą, tačiau kiek vėliau jo nebeliko.
Dar viena bėda – sužinoję apie mumiją, buto šeimininkai pakraupdavo ir liepdavo išsikraustyti, tad M. Rudzinskaitė-Arcimavičienė, o kartu ir jos mumija, neretai kraustydavosi iš vieno nuomojamo buto Kaune į kitą.
1940 m. lapkričio 30 d., atsiėmusi iš Pedagoginio muziejaus, mokslininkė apsisprendė Egipto senienų rinkinį perduoti laikinai saugoti į Kauno valstybinį kultūros muziejų. 1941 m. gegužės 4 d. Vilniaus ligoninėje mirus egiptologei, laikinai saugoti perduotas rinkinys taip ir liko muziejuje.
M. Rudzinskaitės-Arcimavičienės rinkinio eksponatai kartu su kitų kolekcininkų rinkiniais buvo rodyti lankytojams 1949-1975 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus patalpose, o 1990-2020 – M. Žilinsko dailės galerijoje. Tai viena lankomiausių ekspozicijų.
