Turbūt dar ne visi kauniečiai žino apie po Kauno žeme stūksantį muziejų, kuris slepia tūkstančius nematytų eksponatų, bylojančių vieną ryškiausių bei pažangiausių Lietuvos istorijos etapų. „Atominis bunkeris“ kvietė pažvelgti į šiurpios istorijos dvelksmo surinktus eksponatus, o pristatymo metu atgijo ir istoriniai personažai, ir tarpukario laikų parduotuvės bei kavinės.
Karo paveldo muziejuje „Atominis bunkeris” gegužės 6 dieną, 18 val. pristatė dar niekur nematytas tris tarpukario ekspozicijas – „Rozmarino manufaktūros ir kolonialių prekių parduotuvę“, „B.Rabinavičiaus Įpėd. geležies sankrova ir technikos dalykai“ ir „Primityvaus ir akademinio meno žavesys“.
Ekspozicijų atidaryme dalyvavo ir Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, AB „Volfas Engelmanas“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas, UAB „Rūta” direktorius Rolandas Pridotkas ir kiti garbingi svečiai.
Siekiant kuo labiau išlaikyti tarpukario dvasią į ekspozicijų atidarymą svečius organizatoriai kvietė atvykti apsirengus pagal aprangos kodą „Tarpukario mados tendencijos Lietuvoje“.
Dalis Kauno, dalis istorijos
Centrinis gubernijos miestas Kaunas teikė palankesnes sąlygas verslui, todėl žydų pirklių ir akcinių bendrovių šiame regione daugėjo. Veikė daug svarbių ir stambių žydų įsteigtų įmonių. Keli pavyzdžiai: alaus darykla „I. B. Volfas-Engelman“, kojinių fabrikas „Silva“, batų fabrikas „Inkaras“, konditeriją gaminusi „Tilka“, tekstilės fabrikas „Cotton“, kartono fabrikas „Bekara – Kartonažas“.
Tarpukaris Kauno žydams buvo sėkmingiausias laikotarpis. Tarpukario Lietuvos pramonėje dalyvavo ir užsienio kapitalo įmonės. 1938 m. duomenimis, net 33 proc. visų Lietuvos bendrovių kapitalo priklausė užsieniečiams.
Didžiausiais tarpukario lietuviais pramonininkais laikomi broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai. Jų įkurtos ir valdomos įmonės turėjo didelės įtakos Lietuvos pramonės plėtrai. 1919 m. vasario 16 d. Jonas Vailokaitis kartu su Aleksandru Stulginskiu, Andriumi Dubinsku ir Pijumi Grajausku įsteigė Lietuvos ūkio banką (vėliau pervadintą „Ūkio banku“). Nuo 1922 m. tai buvo didžiausias komercinis bankas, rimtas konkurentas užsienio kapitalo valdytiems bankams – Centraliniam žydų ir Lietuvos komercijos bankui.
Archyvų duomenimis, 1905–1915 m. iš 485 stambesnių pramonės įmonių vos 15–20 proc. priklausė lietuviams, nes daugumos įmonių savininkai buvo žydai.
