Pirmadienį Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidengta Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago skulptūra bei pristatyta paroda „Vanagas su vanagėliais“. Skulptūra Kaune bus eksponuojama vos septynias savaites – iki birželio 10 d., vėliau ji iškeliaus į Merkinę (Varėnos r.) ir ten liks visam laikui. Planuojama, kad ji bus pastatyta centrinėje miestelio aikštėje.
Kūrė pagal nuotrauką
Merkinės krašto muziejaus direktorius Mindaugas Černiauskas pasakojo, kad legendinė nuotrauka buvo padaryta 1947 m. liepos pradžioje, netoli Merkinės, Bingelių kaimo pakraštyje (Varėnos r.). Ten partizanus Adolfą Ramanauską-Vanagą ir jo pavaduotoją Albertą Perminą-Jūrininką paslapčia įamžino savamokslė fotografė Gražina Pigagaitė. Vienoje vėliau išpopuliarėjusioje nuotraukoje partizanų vadas yra priklaupęs ant kelio su dviem vanagais ant pečių bei pozuoja fotografei.
,,Ši ir kitos nuotraukos buvo paslėptos – užkastos bidone Lankininkų kaime, netoli partizano Vlado Kuzmicko-Ramunėlio gimtosios sodybos kluone ir atrastos tik 1989 m., kai garsiojo partizano žmona Birutė Ramanauskienė su partizanų ryšininku Vincu Kuzmicku partizanų archyvą iškėlė į dienos šviesą”, – pasakojo M. Černiauskas.
Pristatymo metu skulptūros autorius Gintautas Lukošaitis pažymėjo, kad kuriant pagal nuotrauką, reikėjo daryti kompromisų, tad skulptūroje paliktas tik vienas iš dviejų nuotraukoje įamžintų vanagų.
„Fotografija ir skulptūra yra šiek tiek skirtingi ženklai, reikėjo daryti tam tikrus kompromisus dėl detalių gausos. Simboliškai palikome vieną vanagą ant peties, atspindintį jį”, – sakė G. Lukošaitis.
Bronzinę skulptūrą per kiek ilgiau, nei 4 mėnesius Kaune nuliejo skulptorius Tomas Vosylius.
Vanago tema
Lietuvos partizanų vado, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos signataro, brigados generolo A. Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė atviravo, kad ši diena jai ypatinga, džiugina, kad pasirinkta vanagų tema.
„Kad skulptorius pasirinko vanagėlio motyvą, man yra labai miela ir brangu, esu patenkinta. Pati tas originalias nuotraukas, sunkiai išsaugotas – aš jų turiu daug, – leisdama knygas tėčio naudojau viršelyje. (…) Kai sužinojau, kad skulptūra bus su vanagėlio motyvu, tiesiog šiluma užliejo“, – atviravo A. Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Ji akcentavo, kad atminimo ženklai labai svarbūs, nes kalba apie mūsų istoriją. ,,Tokie paminklai, atminimo ženklai kalba savo kalba. Per juos pasakojame savo tikrąją istoriją. Istorija gyva tol, kol mes ją prisimename. O prisimindami ją, perduodame savo vaikams, ateinančioms kartoms”, – kalbėjo partizano dukra.
Galėtų įamžinti ir Kaune
A. Ramanauskaitė-Skokauskienė ir LR Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas renginio metu iškėlė idėją, kad partizanų vadas galėtų būti įamžintas ir Kaune, juk čia, Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtoje, 1956 m. spalio 12 d. laisvės kovotojas su žmona Birute Ramanauskiene buvo išduoti ir suimti.
„1956 metais būtent Kaune Vanagas pateko į pasalą, buvo suimtas, nuvežtas čia, į Laisvės alėjos gale esantį KGB pastatą, tardytas ir iš čia labai skubiai išgabentas į Vilnių, kur patyrė, ko gero, pačius žiauriausius kankinimus, kokius man teko apskritai kažkada tyrinėti“, – kalbėjo A. Anušauskas. Jo manymu, A. Ramanausko-Vanago atminimas galėtų būti įamžintas Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje.
„Kaunas turi unikalią vietą – Karo muziejų ir Karo muziejaus sodelį, kur įamžinti žmonės, daugiausiai prisidėję prie Lietuvos karo istorijos. (…) Ar Vanagas čia kažkur galėtų rasti vietą – apskritai rezistencijos visi vadai? Aš manau, kad galėtų“, – teigė LR Krašto apsaugos ministras A. Anušauskas ir pridūrė: ,,Manau, kad ateis laikas, tikiuosi, jis ateis artimiausiu metu, kai mūsų rezistencijos vadus, jų atminimą išvysime centrinėse miestų aikštėse. Istoriją puoselėjančios šalys tą jau padariusios. (…) Londone, Paryžiuje, Berlyne pamatysime įvairiausius istorinius veikėjus, kurie toms tautoms svarbūs – jie yra centrinėse sostinių, miestų aikštėse. Ir šiuo atveju turime stengtis, kad mūsų rezistencijos lyderių atminimas būtų įamžintas tose vietose, kurios simbolizuoja valstybingumą”, – įsitikinęs A. Anušauskas.
Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta priminė, kad A. Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė, jog norėtų, kad Lietuvoje, vietose, kur buvo išniekinti partizanų kūnai, dažniausiai tai buvo miestų centrai, prie KGB būstinių, gimnazijų, bažnyčių aikštėse – būtų pastatyti kryžiai, kaip atminimo ženklai laisvės kovotojams.
Atminimas mieste
Šiuo metu Kaune partizanų vado atminimas įamžintas keliose vietose: 1991 m. buvusi Signalo gatvė Eiguliuose pervadinta A. Ramanausko-Vanago gatve, 2012 m. minint partizanų vado sušaudymo 55-ąsias metines, suėmimo vietoje Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtoje buvo atidengtas paminklas (skulpt. Stasys Žirgulis), 2017 m. A. Šančių karių kapinėse atidengtas paminklinis kompleksas Lietuvos kariuomenės karininkams, sovietinės ir nacistinės okupacijų aukoms atminti, vienoje iš jo stelų įamžintas ir A. Ramanauskas-Vanagas (archit. Stasys Pūtvis).
2018 m. žemės sklypo Kalniečių g. 126 šiaurinei daliai, kur stovi paminklinis akmuo, suteiktas pavadinimas – A. Ramanausko-Vanago skveras.
Laisvės kovotojas
A. Ramanauskas-Vanagas dirbo mokytoju, tačiau sovietams okupavus Lietuvą, 1945 metais įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.
1948 metais jis buvo paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu, dar po metų tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio pavaduotoju, o 1950 metų pradžioje – Sąjūdžio Gynybos pajėgų vadu.
1952–1953 metais A. Ramanauskas-Vanagas pasitraukė iš aktyvios ginkluotos kovos ir su šeima slapstėsi iki 1956 metų, kai buvo sulaikytas. Po žiaurių kankinimų jam mirties bausmė įvykdyta 1957 m., partizanų vadas buvo sušaudytas, o jo žmona nuteista kalėti.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
