Šalia Kauno paveikslų galerijos jau dešimtmetį veikia kavinė „Kultūra“. Šiltuoju metų laiku jos terasa būna sausakimša – verda bendravimas, gyvenimo džiaugsmas, judesys, vyksta muzikantų ir menininkų pasirodymai. Nuo spalio pabaigos „Kultūroje“ – tyla. Karantinas. Bet prie kavinės karts nuo karto galima sutikti savo kavos atsinešusius lankytojus – kamuoja žinomos kauniečių susitikimo vietos ilgesys.
Apie kavinės istoriją kalbamės su „Kultūros“ vadove Beta Kondratenkaite.
Kad virtų kultūrinis gyvenimas
Kas patalpose buvo prieš „Kultūrą“? M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas Kauno paveikslų galerija (arch. L. Gedgaudienė, J. Navakas) buvo atidaryta 1979 m. Pirmajame aukšte buvo įkurta pagrindinė parodų salė, vestibiulis, drabužinė ir kavinė, kuri po daugiau nei trisdešimtmečio taps „Kultūra“. „Baigiau Dailės akademiją, tad dažnai ateidavau į Kauno paveikslų galerijos parodas. Galerija turėjo savo aurą, ši vieta man labai patiko“, – mena B. Kondratenkaitė.
Vėliau Beta kelerius metus ant Kauko laiptų organizuodavo sekmadienio turgelius. Vieno jų metu susipažino su Kauno paveikslų galerijos darbuotoja ir sužinojo, kad jau ne vienerius metus paveikslų galerijos kavinė neveikia, patalpos stovi nenaudojamos. Tuomet jose įsteigti naują kavinę nusprendė Beta. „Mes suteikėme pavadinimą „Kultūra“, kad erdvėje nuolat virtų kultūrinis gyvenimas“, – pridūrė pašnekovė. Taip 2011 m. gegužės 9 d. prasidėjo kavinės „Kultūra“ istorija.
Tiesa, lankytojų teko palaukti bent 5 metus. „Tai nebuvo sėkmės istorija nuo pat pradžių. Kokius 5-6 metus tekdavo ir skolintis, kad sumokėčiau darbuotojams algas rudenį, žiemą. Buvo laikas, kad sėdėdavom kavinėje dviese ar viena. Terasoje pradėjome nuo 10 stalų. Jie buvo tušti, niekas nesidomėjo šia miesto dalimi. Skeptikai vis sakydavo, kad šio užkampio niekas nežino ir vargiai kas užklys… Bet – išlaukėm!“, – džiaugiasi Beta. Dabar šiltuoju metų laiku kavinėje pats darbymetis, sunku rasti vietą prisėsti terasoje, tad vasarą sukasi apie 25 darbuotojus.
Kavinėje nuolat vyksta kultūriniai renginiai: parodos, koncertai, muzikos vakarai, performansai, poezijos vakarai, paskaitos, diskusijos, bendradarbiaujama su projektais „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022“, „Kauno bienalė“ ir kt. Erdvė mėgstama ir turinio kūrėjų: „Kultūroje“ yra filmuotas filmas, pokalbių laidos, muzikiniai klipai.
Stengėsi išsaugoti autentiką
Pasak B. Kondratenkaitės, „Kultūros“ interjeras kardinaliai nepakito nuo anksčiau čia veikusios Kauno paveikslų galerijos kavinės, stengtasi išsaugoti autentišką atmosferą. Liko sienos, plakatai, baras (tiesa, vidinė baro konstrukcija atnaujinta). Pakeisti baldai, lentynos, nuimtos pakabinamos asbestinės lubos, įrengtas naujas įėjimas.
„Specialiai nenorėjau daug ko keisti. Manau, kad mieste turi likti kuo daugiau autentiškų vietų, su savo tradicijomis, istorija. Man patinka nišinės vietos, kurias žino nedaugelis. Nesireklamuojame. Juk daug įdomiau iš lūpų į lūpas sužinoti apie kažkokią smagią vietą, nei apie ją perskaityti 50 skelbimų įvairiuose laikraščiuose. Neįdomu. Mes turim dar dvi kavines, štai baras „Kamerinis“ veikia jau ketvirti metai, bet žmonės dar dabar skambina ir klausia, kur mus rasti. Daug įdomiau atrasti miesto vietas pačiam, ar išgirsti gandą ir ateiti įsitikinti“, – mano Beta.
Ji pažymėjo, kad čia lankosi ne tik kauniečiai, atvyksta ir vilniečiai, kurie palygina „Kultūrą“ su Šiuolaikinio meno centro kavine sostinėje. „Lygina ir su Berlyno, Londono kavinėmis“, – pridūrė pašnekovė.
Su lankytojais įdomu padiskutuoti
Vietą prie Kauno paveikslų galerijos pamėgo įvairi publika, pastaraisiais metais renkasi nemažai jaunimo.
„Džiaugiuosi, kad ateina protingas, geras, besidomintis, teisingas jaunimas. Bet ne tik jis, yra žmonių, kurie lankosi nuo pat įkūrimo, su visais gera pasišnekučiuoti, padiskutuoti ar net pasimokyti, ypač iš gero draugo a.a. Osvaldo Daugelio. Jo labai trūksta… Džiaugiuosi, kad lankytojai išliko tokie, apie kokius ir galvojau prieš 10 metų kurdama kavinę“, – sakė B. Kondratenkaitė.
Ji džiaugėsi lankytojų improvizacijomis: kai buvo pianinas, prie jo netikėtai prisėsdavo savo reikalais į kavinę užsukusi Jurga Šeduikytė ar kiti muzikantai. Smuikininkas išsitraukdavo smuiką ir vidury dienos ekspromtu padovanodavo porą klasikos kūrinių. „Netikėtos improvizacijos pradžiugindavo visus“, – su šypsena kalbėjo Beta.
Įvedus karantino ribojimus, kavinėje savaitgaliais teko įvesti apsaugą, kuri prižiūrėtų tvarką terasoje, mat norinčiųjų į ją patekti būdavo daugiau, nei leido ribojimai. „Buvo uždrausta sėdėti aplink fontaną ir ant laiptų. Terasa – mylimiausia lankytojų vieta, o viduje mėgstamas kampas prie veidrodžio”, – pažymėjo pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad mėgsta mažas, išskirtines vietas ir linki, kad tokių vietų Kaune būtų daugiau.
Sulaukia atvirlaiškių iš viso pasaulio
Žvilgtelėkime į sieną už baro. Ten iškabinta daugybė atvirlaiškių iš skirtingų šalių su linkėjimais „Kultūrai“. Jie atskriejo iš Niujorko, P. Korėjos, Šanchajaus, Barbadoso, Venesuelos, Venecijos, Liverpulio, Tenerifės ir kt. Ką ten rašo?
„Mielieji kultūristai, didžiausi linkėjimai iš Barbadoso. Tai važiuoju pas jus.“
„Linkėjimai iš Liverpulio, visų pasiilgau, gero darbo“, – linkėjo Adelė.
„Net ir šiltuose kraštuose, kad ir Venesueloje nėra taip šilta, kaip terasoj pas jus“, – rašė Tomas.
„Ieškojome sielos ramybės, kosminio džiaugsmo ir vidinės kultūros. Radom daug ingredientų, bet geram harmoniškam patiekalui supratom trūksta, oj trūksta tik vieno – jūsų gaujos, šunaujos“, – rašė Gustė ir Tomas iš Kambodžos.
Spintelė prie lango apklijuota degtukų dėžutėmis iš viso pasaulio – jas kolekcionuoja kavinės savininkė B. Kondratenkaitė.
Prie įėjimo – dar viena nuolat pildoma kolekcija – lankytojų užklijuojami lipdukai, o virš jų – menininko Mindaugo Pridotko sukurta mozaika (2011).
Terasą ir įėjimą į Kauno paveikslų galeriją puošia Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės skulptūra „Kūrėja“ (1987), čia pat auga ir senas medis, kurio pavėsyje vasarą taip gera atsikvėpti. Ant „Kultūros“ sienų yra menininkų Tado Vincaičio-Plūgo, Kristinos Lisauskės ir Mindaugo Arlinsko bendras gatvės meno projektas ,,Kekto” (2017), vaizduojantis aštuonkoję būtybę, galinčią valdyti vandens jėgas.
