Lygiai prieš 100 metų, 1921 m. vasario 16 d., iškilmingai atidarytas Vytauto Didžiojo karo muziejus. Jo istorija prasidėjo tuomet, kai paskelbus Lietuvos Nepriklausomybės aktą ir pradėjus kurti Lietuvos kariuomenę, kariuomenės vadovybė nusprendė Kaune įsteigti Karo muziejų. Nors darbai buvo pristabdyti, tačiau juos atnaujinus brigados generolas Vladas Nagevičius vos per keturias savaites seną, caro karių reikmėms naudotą jojyklą ir koplyčią pavertė Lietuvos kovų istoriją įamžinančia erdve.
„Vytauto Didžiojo karo muziejus – pirmasis valstybės įsteigtas muziejus, pasitinkantis šimtmetį. Per visą šimto metų istoriją muziejui teko net penkis kartus keisti pavadinimą, išgyventi net kelias okupacijas. Tačiau muziejus visada buvo svarbus ne tik kauniečiams, bet ir visiems Lietuvos gyventojams, o skambantys kariliono garsai buvo tarsi nepriklausomos Lietuvos aidas, todėl išliko svarbus ir niekada neprarado savo reikšmingumo. Net ir okupacijų metu jam pavyko išsaugoti Lietuvos kariuomenės ir valstybės istoriją.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Karo muziejus tapo parama Lietuvos kariuomenei, kuriame buvo galima rasti tarpukario kariuomenės tradicijas ir istoriją. Naujasis šimtmetis verčia naują muziejaus istorijos puslapį: muziejus tampa modernus, artimas, interaktyvus, pažįstamas visoms kartoms.
Dėkoju visiems muziejaus darbuotojams už profesionalų, kūrybingą ir prasminga darbą, lankytojams – už pasitikėjimą ir skatinimą tobulėti, Lietuvos kariuomenei – už ilgametį ir stiprėjantį bendradarbiavimą, Krašto apsaugos ministerijai – už suteiktas galimybes plėtoti veiklą ir siekti geriausių rezultatų”, – sakė Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktorė Rita Malinauskienė.
Muziejus tarpukariu
1921 m. sausio 22 d. buvo pasirašytas Krašto apsaugos ministerijos įsakymas kariuomenei Nr. 17, kuris skelbė: „Steigiama nuolatinė „Karo istorijos kolegija”, kuriai pavedama rūpintis taisyklingu pulkų istorijos vedimu ir Centriniu Karo muziejaus ir archyvo organizavimu”.
Muziejaus patalpoms buvo skirta sena rusų cerkvė, pastatyta 1884–1885 m. ir buvęs carinės Rusijos imperijos kariuomenės 111-ojo Dono pėstininkų pulko maniežas, įkurtas 1877 m. Iš surinktų ir paaukotų eksponatų buvo rengiama ekspozicija: pakabintas lėktuvas ir keliasdešimt nuotraukų iš Nepriklausomybės kovų ir kariuomenės pulkų istorijos.
1936 m. vasario 16 d. muziejus iškilmingai perkeltas į naujuosius rūmus. Atidaryme dalyvavo Prezidentas Antanas Smetona, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, arkivyskupas Juozapas Skvireckas, kariuomenės vadas gen. št. plk. Stasys Raštikis ir kiti garbūs svečiai. Būtent šiame architektūros paveldo pastate, suprojektuotame architektų Vladimiro Dubeneckio, Karolio Reisono ir Kazio Krikščiukaičio, Vytauto Didžiojo karo muziejus įsikūręs ir šiandien.
Okupacijų gniaužtuose
Kaip rašoma Karo muziejaus pranešime spaudai, įstaigos istorijoje svarbus ir pirmosios bei antrosios sovietinių bei nacistinės okupacijų laikotarpis. Muziejus buvo priverstas sunaikinti okupacinių režimų ideologijai ir propagandai neparankius eksponatus, istorinius paminklus. Okupacijų metais keitėsi ir muziejaus pavadinimas: 1940–1941 m. ir 1944–1956 m. muziejus vadintas Kariškai-istoriniu, 1956–1990 m. – Kauno valstybiniu istorijos muziejumi, tik nacių okupacijos metais buvo išsaugotas Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas.
Nepaisant antrosios sovietinės okupacijos metais tęsiamo istorinių relikvijų naikinimo ir ideologinės propagandos, visuomenės akyse muziejus išliko nepriklausomos Lietuvos simboliu. 1988 m., prasidėjus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui, visuomenės pastangomis buvo atkurtas Muziejaus sodelis, darbuotojai išardė ideologizuotas, propagandines ekspozicijas. 1990 m. sausio 29 d. sugrąžintas senasis Vytauto Didžiojo karo muziejaus vardas, o nuo 2006 m. sausio 1 d. muziejus grįžo pas savo steigėją ir vėl tapo pavaldžia Krašto apsaugos ministerijai įstaiga.
Modernizacija
Svarbi data, kuri žymėjo svarbius pokyčius – 2014 m., kai buvo pradėtas įgyvendinti investicinis kultūros projektas, skirtas atnaujinti Vytauto Didžiojo karo muziejaus statinių kompleksą.
Sėkmingai jį užbaigus, 2018 metais pradėti įgyvendinti dar trys dideli projektai – „Lietuvos Respublikos tarpukario kariuomenės uniformų rekonstrukcijos”, „100 kariuomenės pėdsakų” ir „Kariuomenės istorija – mano istorija”. Didesnis dėmesys sutelktas ir į bendradarbiavimą su universitetais. Su Kauno technologijos universitetu pradėti kurti interaktyvūs žaidimai, kurie pelno ir tarptautinius apdovanojimus. Taip pat išplėstas tarptautinis bendradarbiavimas.
Paryžiuje, Invalidų rūmuose įsikūriusiame muziejuje buvo eksponuoti muziejaus eksponatai, taip pat plėtojamas bendradarbiavimas su Belgijos Karališkųjų karinių pajėgų ir karo istorijos muziejumi, kuriame nuolatinėje ekspozicijoje eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugoti tarpukario uniformų fragmentai ir kiti daiktai. Svarbus bendradarbiavimas su Drezdeno, Estijos ir Latvijos karo muziejais. Muziejaus parengta paroda apie Lietuvos kariuomenę 1918–2018 m. eksponuojama ir Pentagone.
Šiuo metu į virtualią erdvę pradėtas integruoti projektas „Pasklidę po pasaulį”. Tai bendras projektas su užsienio lietuvių bendruomenėmis, mokyklomis ir Nevyriausybinėmis organizacijomis, kuriuo tikimasi ne tik sukurti nenutraukiamus ryšius su užsienio lietuviais, bet ir paskatinti juos prisidėti prie Lietuvos karybos istorijos rinkimo ir išsaugojimo proceso.
Dabar Vytauto Didžiojo karo muziejus – moderni, su šiuolaikinėmis technologijomis į priekį žengianti įstaiga, išsaugojusi ir pagrindinį tikslą – kūrybiškai ugdyti pilietinę patriotinę visuomenę.
Nuolatinis bendradarbiavimas su Lietuvos kariuomene, dabartinius poreikius atliepiančios edukacinės programos, naujausiomis technologijomis papildytos ekspozicijos ir stacionarios parodos, taikomi naujausi virtualių parodų kūrimo metodai, organizuojami skirtingoms auditorijoms pritaikyti renginiai, nuolat pildomi muziejaus rinkiniai, vykstantys Didžiosios salės ekspozicijos atnaujinimo darbai – tik maža dalis šiuolaikinio muziejaus gyvenimo.
Muziejaus sodelis
Įdomi ne tik muziejaus istorija, bet ypatingas ir jo kiemelis. Karo muziejus buvo neatsiejamas nuo sodelyje esančių paminklų, kurie įkūnijo valstybingumo idėją bei kovas dėl jos. Pirmasis sodelyje pastatytas paminklas – „Žuvusiems už Lietuvos laisvę”, projektuotas architekto Vladimiro Dubeneckio ir skulptoriaus Juozo Zikaro. Akmenys Paminklo piramidei buvo atvežti iš Nepriklausomybės kovų vietų. Paminklas buvo pagerbiamas ne tik švenčių metu, bet ir kiekvieną dieną, iškeliant šalia „Vyčio Kryžiaus” vėliavą. Ceremonija vyko nuo 1923 m., joje dalyvavo ir vėliavą kėlė Lietuvos karo invalidai, tuo metu tarnavę Karo muziejuje. Tais pačiais metais šalia paminklo pastatytas aukuras, ant kurio buvo parašyti lotyniški žodžiai „Redde, quod debes / Petronus” (liet. Grąžink, ką privalai).
Vieni žymesnių ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus įėjimą saugantys liūtai, į Kauną atkeliavę iš Astravo dvaro. Jie, užsakius grafui Jonui Tiškevičiui, iš ketaus išlieti Sankt Peterburge XIX amžiaus viduryje. Pastačius naują Vytauto Didžiojo karo muziejaus pastatą, grafo Tiškevičiaus sūnus Jonas Tiškevičius padovanojo liūtus muziejui.
Apie muziejaus jubiliejų
Muziejaus jubiliejus bus minimas visus metus. Nors pagrindinė šventė, dėl paskelbto karantino, vasario 16 d. neįvyks, ją planuojama organizuoti rudenį. Be šio renginio, kurio metu bus pristatyta 100 metų muziejaus istorija, bus akcentuojamos inovatyvios parodos, įvairiapusiai renginiai, restauravimo subtilybės, edukacinė veikla ir žinoma pamatinė muziejaus veiklos sritis – „saugoti, kaupti, tyrinėti”. Menininkės Jolitos Vaitkutės paroda „Pradžios taškas” ne visai tradiciniu būdu papasakos Karo muziejaus pradžią, atskleis muziejaus kūrimosi idėją.
Rudenį visus besidominčius restauravimu muziejus kvies į atvirų durų dieną restauravimo dirbtuvėse. Kadangi muziejus nebėra keturiomis sienomis apribota vieta, prieš kelis metus pradėtas sėkmingas edukacinis projektas „100 kariuomenės pėdsakų” išvažiuos į keletą Lietuvos regionų, o vos tik pasibaigus karantinui, lankytojai bus kviečiami į įvairiausio pobūdžio renginius. Didžiausias turtas ir pasididžiavimas – unikalios muziejinės vertybės pasirodys kataloge „100 metų – 100 eksponatų”, o mėgstantys įdomiausius faktus galės sekti rubrikas „Dabartis praeityje” ir „100 eksponatų istorijos”.
