Nacionalinis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejus šią savaitę iškabino bene visus M. K. Čiurlionio tapytus paveikslus su angelais. Pasak edukatorių, taip muziejuje susiformavo jaukus Angelų kampelis. Žvelgiant į juos netrunki prisipildyti gėrio, ramybės, šviesos. Niaukiantis dangui, trumpėjant dienoms, ypač artėjant Vėlinėms, raginame pasigėrėti šiais įstabiais paveikslais, o esant galimybei – apžiūrėti ekspoziciją gyvai.
Apie ekspoziciją portalui „Kas vyksta Kaune” pasakoja muziejaus atstovės: gidė Akvilė Mažutaitytė, edukatorė Milda Norbontė ir konsultantė – gidė Rytė Makselienė.
Labai daug angelų
Muziejuje neseniai pakeitus ekspoziciją galima pamatyti beveik visus M. K. Čiurlionio (1875-1911) tapytus paveikslus su angelais. „Tai reta proga, kai išvysite labai daug angelų“, – tikino gidė A. Mažutaitytė, atkreipusi dėmesį, kad įprastai dalis paveikslų būna saugomi fonduose arba keliauja po kitus muziejus. Ji išskyrė vieną šviesiausių dailininko paveikslų – „Angelėliai“ („Rojus“).
„Šis paveikslas kelia klausimus: kas buvo prieš mus ir ar kas nors bus po mūsų gyvenimo žemėje? Juk paveiksle ne veltui vaizduojami į viršų kylantys laiptai“, – susimąstyti kvietė pašnekovė.
Nors angelai dažniausiai priskiriami krikščionybės religijai, tačiau dailininkas šias esybes vaizduoti pradėjo įkvėptas nebūtinai jos. Anot menotyrininkų, M. K. Čiurlionis buvo atviras įvairioms religijoms, filosofijoms, pasaulėžiūroms, viena jų – teosofija, kuri angelus suvokia kitaip, nei krikščionybė.
„Angelas teosofų neretai traktuojamas kaip aukštesnioji žmogaus dvasios raidos pakopa“, – dailės istorikę, kritikę, humanitarinių mokslų daktarę Rasą Andriušytę-Žukienę citavo muziejininkė A. Mažutaitytė ir pridūrė: „Tad ir angelai, kuriuos matysite muziejuje yra stebėtojai, tarsi kažkur keliaujantys, be to, jie skirtingų spalvų. Žvelgiant į paveikslus reikia atsakyti: kas yra tamsa ir šviesa tau pačiam?“, – ragino pašnekovė.
Angelų kampelis
Vaikščiojant po ekspoziciją muziejaus atstovės sustoja prie paveikslų grupės, kur pavaizduoti išraiškingi angelai, tai: „Auka“, „Angelas“ („Angelo preliudas“), diptikas „Žvaigždžių sonata“. Kiek toliau angelų temą tęsia „Himnas“, „Angelėliai“ („Rojus“) ir „Rex“.
„Vienoje erdvėje susiformavo jaukus Angelų kampelis. Čia kviečiame pabūti ilgiau, pasigėrėti paveikslais, pasisemti gėrio, šviesos“, – sakė muziejaus darbuotoja A. Mažutaitytė. Ji pasakojo, kad muziejuje apsilankę vaikai pateikia įdomiausių įžvalgų. „Pradinukai tokių interpretacijų sugalvoja! Kad ir apie „Žvaigždžių sonatą“. Paklausus, ką daro juodas angelas, kodėl jis kėblina nukabinęs nosį, vaikai atsako, kad jo kryptis – tapti baltu angelu. Gilu“, – kalbėjo muziejininkė.
Nesilaikė įprastos hierarchijos
Edukatorė M. Norbontė akcentavo, kad M. K. Čiurlionis griežtai nesilaikė ikonografiškos angelų hierarchijos. Ji pasakojo, kad angelai pagal ikonografiją įprastai skirstomi į 3 grupes, pirmoji: Serafimai, Cherubinai ir Sostai – aukštinantys dievą, supantys jo sostą; kita grupė – Karalystės, Galybės ir Valdžios angelai – tai žvaigždžių ir stichijų valdovai, trečioji grupė – Pradžios, Arkangelai ir Angelai – tarpininkaujantys tarp Dievo ir žmogaus.
„M. K. Čiurlionis nesilaikė šios griežtos hierarchijos, o sukūrė savo simboliką. Tarkim, šviesus ir tamsus angelai nereiškia, kad tai tik gera ir bloga būtybės, interpretuoti galima įvairiai“, – teigė M. Norbontė.
Muziejaus konsultantė R. Makselienė papildė, kad į paveikslą „Angelas“ žvelgiant iš toliau atrodo, tarsi angelas juda: jo pečiai atmesti, galva nuleista, jis visiškai išsekęs, vos velka kojas. Jam lenkiasi balti angelai, tarsi dėkojantys už atliktą sunkų darbą.
„Kad būtų baltas pasaulis, turi egzistuoti ir juodas pasaulis. Regime pusiausvyrą tarp šviesos ir tamsos. Tarp jų atsiranda takoskyra, ji skirta mums visiems, kad ją peržengę suvoktume egzistencijos esmę“, – aiškino R. Makselienė.
M. K. Čiurlioniui mirties nėra
Artėjant Vėlinėms smalsu pasiteirauti, ką garsus dailininkas manė apie mirtį? „Pažvelkite į paveikslą „Laidotuvių simfonija“. Žmonės ten eina į šviesą, mirties, tokios kaip dažnas supranta, ten nėra. M. K. Čiurlionio kūryboje mirties nerasite, yra tik perėjimas iš vieno būvio į kitą“, – sakė R. Makselienė.
Ją papildė gidė A. Mažutaitytė: „Minėtame cikle saulė leidžiasi, bet kuo toliau, tuo daugiau pas žmones atsiranda šviesos, kol galiausiai jie visi susijungia į „degančią gyvatę“. Ji transformuojasi ir keliauja į šviesą. M. K. Čiurlionis šią kelionę vaizduoja šviesiomis spalvomis: balta arba žalia“, – kalbėjo gidė.
Stabtelėjus prie šio ciklo ji kviečia atkreipti dėmesį į paveikslo ritmą. „Pastebėkit, kaip kinta karsto dydis. Pirmame paveiksle jis mažutis, tada saulė leidžiasi ir karstas jau didelis, vėliau procesijoje jo nėra – tarsi pauzė. Tuomet eina vėl ta pati kompozicija: mažas karstas, didelis ir jo nėra. Jei priskirtume garsus, paveikslai tarsi grotų garsais: ti, ta, pauzė; ti, ta, pauzė. Čia atsiskleidžia ir kūrėjo muzikinis talentas“, – sakė A. Mažutaitytė.
Tenio nuotr.
Kviečia papildyti rezervus
Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atstovės tikino, kad ruduo – puikus metas papildyti vidinius šviesos rezervus. „M. K. Čiurlionis yra kiekvienam, kuris kažko stokoja viduje ir trokšta tai pajausti, prisipildyti džiaugsmo, gėrio. Žvelgdamas į paveikslą gali pamaitinti savo sielą. Kai žiūrėsit į paveikslą „Rojus“ – pasidarys taip šilta, gera, net kvapnu, nes spalvoti angelai ten lyg pievų gėlės“, – pasakojo A. Mažutaitytė.
Kalbant apie dar vieną paveikslą, kuriame vaizduojami angelai – „Rex“ – muziejaus atstovės pažymėjo, kad jame atsispindi įvairialypė M. K. Čiurlionio asmenybė: ne tik kompozitorius, dailininkas, tačiau besidomintis ir astrofizika, akmenų mokslu, skaitantis Cammile Flammarion knygas apie kosmosą. „C. Flammarion aspektai matosi paskutinių M. K. Čiurlionio metų kūryboje, ypač „Angelėliuose“, „Rekse“, nes ten vaizduojamos 7 sferos, žvaigždės“, – pastebėjo A. Mažutaitytė.
