Kauno savivaldybė praėjusios savaitės pabaigoje visus, kuriems rūpi gatvės menas, pakvietė pasikalbėti apie išmargintas miesto sienas ir išradingai transformuotas erdves. Diskusijoje, nukreiptoje į „Kauno akcentų“ programos populiarinimą, žinomi kultūros žmonės svarstė, kokio meno reikia viešajai drobei, o paraginti pokalbio moderatoriaus Ryčio Zemkausko įvardijo, kurie gatvės meno kūriniai jiems patinka labiausiai ir kuriuos naikintų.
Kaip primenama Kauno kultūros centre ketvirtadienį vykusio renginio aprašyme, kūrėjai puošti viešąsias erdves naudodamiesi programos „Kauno akcentai“ finansavimo mechanizmu kviečiami jau ketvirtus metus. Įžanginį žodį taręs R. Zemkauskas pastebėjo, kad mūsų miestas yra itin geroje pozicijoje diskutuoti, kokio gatvės meno reikia Kaunui ir kokie akcentai turėtų atsirasti netolimoje ateityje.
„Kaune gatvės meno srityje jau nemažai nuveikta, esame išskirtiniai visame regione ir tai džiugina. Kitas dalykas – jau esame, ne tapsime Europos kultūros sostine, 2022-ieji bus tik vyšnia ant torto. Mes galime daug pasakyti viešųjų erdvių tema“, – diskusijos reikalingumą ir Kauno meno bendruomenės pajėgumą tarti svarų žodį grindė R. Zemkauskas.
Situacija smarkiai pasikeitė
Dailininkas, studijos „Gyva grafika“ vadovas Tadas Šimkus, sukūręs ne vieną miestiečiams puikiai žinomą piešinį, prisiminė, kad iš pradžių Kaunas gatvės menui buvo sunki aikštelė, bet ilgainiui tiek valdžios, tiek gyventojų požiūris labai pasikeitė.
„Manau, dabar čia geriausios sąlygos kurti gatvės meną Lietuvoje. Taip yra ne tik dėl teigiamo požiūrio, bet ir dėl sukurto valdiško finansavimo variklio. Jeigu menininkas ateina su idėja, jis turi šansą ją įgyvendinti, sistema paprasta, kultūrininkams nereikia pildyti sudėtingų paraiškų“, – mintimis dalijosi T. Šimkus.
Užkluptas R. Zemkausko klausimo, ar sutiktų, kad visi dalininko piešiniai Kaune būtų panaikinti, T. Šimkus pripažino gatvės meną apskritai turint laikinumo žymę. Į minėtą aferą jis leistųsi „su žvaigždute“ – jeigu būtų stiprus užnugaris, kuris vėl užpildytų miesto drobę.
„Kuravimas gali pridėti krypties ir masiškumo, o gatvės meną kurti gali ne tik gatvės menininkas, – paramos bei multidiscipliniškumo svarbą komentavo T. Šimkus, apibrėžęs ir ko reikia geram akcentui. – Pusė gatvės meno kūrinio yra architektūrinis ir socialinis kontekstas – ar jis planuojamas užkampyje, ar gyvoje vietoje, kas greta gyvena, kokia objekto istorija. Kita – amatas, dailė, profesionalumas, kaip darbą atliksi. Svarbu suderinti šiuos du elementus.“
Kokybės krizė ištikusi visą Europą
Kaip atviravo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kauno fakulteto dekanas, vienas „Kauno akcentų“ iniciatorių prof. Jonas Audėjaitis, kalbai pasisukus apie skonį ir nuskambėjus frazei, kad dėl skonio nesiginčijama, jis gana piktai atkertantis, jog kaip tik ginčijamasi – skonis yra arba ne. Išlavintas skonis, anot profesoriaus, leidžia atpažinti, meno kūrinys geras, ar blogas, o tai labai sudėtinga.
„Iššūkis tiems, kuriems lemta daryti („Kauno akcentų“ – „Kas vyksta Kaune“) atranką, mat ne visi atpažįstame vertingą idėją“, – kalbėjo J. Audėjaitis.
Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkė dr. Odeta Žukauskienė svarstė, kad skonis yra asmeniškumas – jis reikalauja kokybės, o kokybė reikalauja darbštumo, įdirbio: „Tai nėra tik Kauno, Lietuvos problema. Paskutiniais atsiliepimais, pastaraisiais dešimtmečiais Europoje atsiradęs gatvės menas vertinamas skalėje nuo vidutiniškai iki blogai. Atvérta miestą kurti visiems. Čia atsiranda urbanistinės lokalės įtampos.“
O. Žukauskienės manymu, ir kičas gali būti kokybiškas, tuo metu elitinio meno apraiškoms reikia didelio įdirbio – supratimo, kaip funkcionuoja socialinė-kultūrinė erdvė, kaip ji stimuliuoja mūsų vaizduotę. Tam privalus geras apgalvojimas, lygiai kaip galerijoje menininkas apgalvoja eksponavimo aplinkybes. Mokslininkė tikra – kasdienį dalyką galima išstatyti meno kūriniu, priklauso nuo to, kaip jį parodysi.
Pasigenda brandos ir kontekstualumo
J. Audėjaitis buvo įsitikinęs, kad šalia asfalto, nudažyto fasado turi būti ir meno kūrinys. Tiesa, „Kauno akcentų“ organizatoriai pasigenda brandesnių idėjų, masiškumo. „Nesvarbu, kas yra idėjos teikėjas – svarbu, kad jis atneštų tai, ką laikytume ženklu, kurį verta palikti“, – aiškino profesorius, priminęs, jog savivaldybė patvirtintus projektus finansuoja 100 proc.
„Kauno akcentų“ kuratorius, savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjas Saulius Rimas nurodė dažniausiai pasitaikantį teikiamų projektų trūkumą – idėja būna graži, gero dizaino, formos, tačiau absoliučiai ne vietoje, nesuvokiamas kontekstas.
„Komisija yra geranoriška ir visuomet pasakome, kur buvo nepataikyta. Diskusijų būna aštrių, bet įprastai randame bendrą sutarimą, ar darbas vertas įgyvendinimo. Davus pastabų, kūrėjai dažniausiai grįžta kažką patobulinę, pakeitę objekto vietą“, – pasakojo S. Rimas.
Iš publikos prabilęs Kauno mero patarėjas kultūros klausimais Simonas Kairys pastebėjo „Kauno akcentus“ esant bene liberaliausia biudžetinės įstaigos teikiama programa Lietuvoje. S. Kairys klausė pokalbio dalyvių, ar akcentai neturėtų kažkur koncentruotis, būti smarkiau įrėminti.
J. Audėjaitis tvirtino suvaržymus nesant pačiu geriausiu būdu atpalaiduoti proveržio savyje ieškančiam menininkui. Kauno tarybos narys pridūrė, kad elitinis menas tinka ne visur, tačiau paprastas objektas, kaip hipotetinė policininko skulptūra Kauno pilies automobilių stovėjimo aikštelėje, gali rezonuoti.
Profesoriaus teigimu, praktiškai neįmanoma ir sukurti kriterijų nenumanant, ką idėjų autoriai atneš. Dėl to komisijos nariai atstovauja įvairioms disciplinos – tai architektai, menotyrininkai, dizaineriai – specialistai, galintys argumentuoti, kodėl tam tikras kūrinys turėtų ar neturėtų atsirasti.
Akcentai – ne tik meno kūriniai
Vienu svarbiausių Kauno akcentų J. Audėjaitis įvardijo atnaujintą Vienybės aikštę, nors ši ir neatitinka programos kriterijų. „Manau, kad tai vienas didesnių akcentų, mūsų miestui nedarančių gėdos. Vokietijoje laimėtas konkursas rodo, kad brandžių minčių mūsų galvose ne viena ir ne dvi“, – džiaugėsi VDA Kauno fakulteto dekanas.
Čia pat sėdėjusio aikštės autoriaus, architekto doc. Rimanto Giedraičio tvirtinimu, projektuojant naująją erdvę, kurios pavadinimas įpareigoja, siekta, kad ji būtų patraukli visiems žmonėms, veiktų dieną ir vakare, vasarą ir žiemą, geru ir prastesniu oru.
„Matome, kaip aikštė reprezentuoja miestą nacionalinių švenčių metu. Matome, kad ten pilna fontanuose dūkstančių vaikų, pats paspirtuku pro purslus pravažiuoju“, – gyvastį rekonstruotoje erdvėje deklaravo R. Giedraitis.
Architektas įvardijo ir kelis jam imponuojančius objektus, kurie oficialiai nėra Kauno akcentai, nei mano kūriniai: „Nemuno salos pats priekis, atsisukęs į upės tėkmę. Tai visiškai funkcionalu, skirta pavasarį aplink salą praskirti ledams, bet vasarą labai gražu. Rūdintas metalas, paukščiai, vanduo, vaizdai dar ne miesto, bet ten greit užaugs miestas.
Taip pat – sporto aikštelės tiek Nemuno saloje, tiek santakoje. Miestiečių tie objektai naudojami ir mėgstami. Pastebiu sveikesne tampančią Kauno bendruomenę, tai labai gerai.“
J. Audėjaitis atkreipė dėmesį Kauną esant kone vieninteliu miestu Europoje, kurio visus laikmečius galima praeiti ar pravažiuoti praktiškai nesusiduriant su automobiliais – nuo Senamiesčio, pro Naujamiestį, į augančią, atsinaujinančią Kauno dalį.
Stipresni – nelegalūs
T. Šimkus išskyrė greta mečetės Ramybės parke 2018-ųjų rudenį įrengtą batutą. Dailininkui patiko akcento į šią erdvę sugrąžintas aktyvumas, kontekstualumas – nebeveikęs fontanas tapo nauja ir spalvinga traukos vieta.
Mėgsta T. Šimkus ir paties su Žygimantu Amelynu ant buvusios „Fluxus ministerijos“ išpieštą „Senelį išminčių“, kuris yra gyvas: „Jeigu atvažiuosi vakare, pamatysi aplink sukant ratus „BMW“, atėjus šeštadienį į turgų jis jau kitaip žiūrės. Gali prieiti, paliesti senelį.“
Galiausiai, dailininkas dėl kūrinio nelegalumo žavisi „Britanikos“ viešbutį-vaiduoklį prieš kelerius metus gatvės menininko Morfai pastangomis pažymėjusiu ilgiausiu lietuvišku žodžiu „nebeprisikiškiakopūsteliaujantiesiems“.
„Menininkas atėjo, padarė, ir visuomenė tai priėmė. (…) Stipresni kūriniai būna nelegalūs, tik Kaune tos kultūros nėra, Vilniuje atsiranda gatvių poezija“, – įžvalgomis dalijosi T. Šimkus.
S. Rimo mėgstamiausias iš Kauno akcentų yra „Žvaigždžių sėjikas“ Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Tai, anot Kultūros paveldo skyriaus vedėjo, minimalistinis, mažo biudžeto, tačiau konceptualus darbas, rodantis pagarbą ir išsyk praturtinantis urbanistinį-kultūrinį audinį.
Įdomu, kad žvaigždės iš sėjiko terbos, ranką pridėjus tam pačiam Morfai, pabiro dar 2008 m., tačiau netrukus nelegalus piešinys, naktį susijungdavęs su Bernardo Bučo skulptūros šešėliu, buvo uždažytas. Nors kūrinio idėja nepakito, 2017 m. per „Kauno akcentų“ programą jis atgimė jau teisėtai.
Kalbėdamas apie pavyzdinius tūrinius objektus, S. Rimas išskyrė neįprastos raiškos Abraomo Mapu skulptūrinę kompoziciją Senamiestyje, išradingai įterptą į kūrybinę erdvę.
Architektūros-piešinio sintezė ir antitezė
R. Giedraitis taip pat prisiminė masyvų Tado Vincaičio-Plūgo darbą prie autostrados Kaunas-Vilnius – tamsų sandėliavimo paskirties pastatą, išmargintą nuostabiais grafičiais ir smarkiai rezonuojantį čia pravažiuojančiųjų mintyse. Tai, architekto žiniomis – vienas iš nedaugelio, bet ne vienintelis statinys, iškart projektuotas būsiantis išpaišytas.
Pats Plūgas pripažino darbą verslo ir logistikos centre „A1“ buvus pačiu didžiausiu jo turėtu komerciniu užsakymu: išpiešta 1,65 tūkst. kv. m sandėlių paviršiaus ploto, tai padaryti užtruko du sezonus.
Glosto „Senelis išminčius“ ir R. Giedraičio akį: „Gal dėl to, kad aš ten gyvenu. Tai žymi kiekvieno tam tikrą gyvenimo etapą, nors kūrinio, žinoma, kažkada neliks, ateis laikas ir tos vietos transformacijai.“
Tuo metu O. Žukauskienė tik gerokai R. Zemkausko įspirta į kampą leidosi pasamprotauti pavyzdiniu esant 2002 m. atidengtą Roberto Antinio kompoziciją Romui Kalantai „Aukos kelias“. Kultūros tyrėja pabrėžė nepaminklinės, horizontalios įprasminimo formos išskirtinumą bei netiesiogiai pasiūlė iš R. Antinio pasimokyti istorinės atminties ir naujo požiūrio reikalaujančios laikmečio dvasios dermės.
O štai J. Audėjaitis atskleidė niekaip negalintis susitaikyti su Kauno paveikslų galerijos fasade brolių brazilų Osgemeos 2007-aisiais paliktu ryškiaspalviu ženklu.
„Negalima taip elgtis su architektūra – su kūriniu, kurį kažkas galvoje nešiojo, braižė, o kažkas atėjo ir sulaužė tą formą. Architektūroje vietą randantys kūriniai yra darnoje su statiniais, o šis darbas – nuolaida brazilams, kad atviroje vietoje galima imti ir laužyti architektūrą“, – svarstė vienas „Kauno akcentų“ iniciatorių.
Visą informaciją apie „Kauno akcentų“ projektų teikimo ir finansavimo tvarką rasti galima čia.
