Lietuviai savo sodybų kiemus ir interjerą pradėjo puošti ne kaimiškais, o miestų ir miestelių senąją kultūrą primenančiais sendaikčiais. „Atsiranda nauja tendencija – atsigręžimas į tarpukario miestų, miestelių istoriją, žydiško paveldo atradimas“, – teigia interjero dizaineris Andrius Juknys.
[galerija kiek=”4″]
Mažiau kičo
Pasak A. Juknio, nemažai užmiesčio sodybų šeimininkų ir toliau mėgsta puoštis kaimiškais sendaikčiais – skryniomis, ratais, puodynėmis, žibalinėmis lempomis.
„Yra ir tokių, kurie pirmenybę teikia šiuolaikiškam interjerui, tačiau eksterjerui, kiemui pasilieka subtilesnių papuošimų senojo kaimo tema. Panaši situacija ir su provincijos, pakelės kavinėmis bei užeigomis, kai vadinamojo kaimiško kičo yra po truputį atsisakoma“, – kalbėjo A. Juknys.
Kaip vieną iš pavyzdžių specialistas įvardijo Merkinėje įsikūrusį bistro „Šilo kopa“, kurio stilius – subtilus, labiau miestiškas, menantis XX amžiaus vidurį ir tuo metu čia gyvenusios gausios žydų bendruomenės istoriją, rašoma „Urmo“ pranešime žiniasklaidai.
Prisimena miestus ir miestelius
A. Juknys sako, kad toks interjeras po truputį ateina ir į kitas provincijos erdves, pirmiausia – užmiesčio sodybas.
„Tam nereikia ypatingai daug: ano meto medinė kėdė, veidrodis, staliukas, šviestuvas, patefonas ar radijo imtuvas. Tokie akcentai iš karto suteikia interjerui visiškai kitokio šarmo. O juk tuos daiktus mes iš tiesų rastume to meto namuose: ne tik miestuose, bet ir miesteliuose, dvaruose, turtingesnių ūkininkų sodybose. Smagu matyti, kad lietuviai atranda ir kitokį senosios Lietuvos paveldą, ne tik medinius šaukštus ir puodynes“, – savo įžvalgomis dalinosi A. Juknys.
Išaugo susidomėjimas tarpukario Lietuva
Didžiausias Baltijos šalyse tarptautinis senturgis „Laiko ratu“ tris kartus per metus vyksta Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“. Miestelio marketingo vadovė Dovilė Lengvenienė pritaria, kad pastaruoju metu padaugėjo lankytojų, ieškančių tarpukario Lietuvos gyvenimą atspindinčių reliktų.
„Šio laikotarpio sendaikčių mūsų turguje yra bene daugiausia – tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų Europos valstybių. Didžiausią paklausą turi ano meto baldai, radijo aparatai, patefonai, taip pat nedidelės interjero detalės – servizai, vazelės, veidrodžiai, nuotraukos.
Aišku, išlieka populiarūs ir kaimiški senoviniai daiktai – puodynės, ratai, skrynios, verpimo rateliai, žibalinės lempos ir panašūs daiktai. Juos žmones ypač perka pavasarį, vasaros pradžioje. Tai metas, kai pabaigiama ar pradedama įsirengti, puošti savo užmiesčio sodybas, todėl pirmame senturgyje populiarūs ir kaimiški daiktai“, – sakė D. Lengvenienė.
Pasak pašnekovės, šiemet daugelis tokių sodybų gražinimo darbų užtruko, nes dėl karantino pirmasis šių metų senturgis buvo nukeltas iš kovo vidurio į birželio 12–14 dienas.
Perdirba ir pritaiko sendaikčius
Beje, sendaikčiai tarnauja ne tik savo sena forma. Pasak A. Juknio, vis dažniau sendaikčiai yra ne tik restauruojami, bet ir perdaromi ar jų dalys panaudojamos kuriant visai kitos paskirties daiktus.
„Vienas lietuvis įvairius sendaikčius panaudoja gamindamas šviestuvus. Tam gali būti panaudota ir seno motociklo lempa, medinė dėžutės, skirta formuoti sviestui, ir netgi penalas. Taip senas, visų pamirštas ir, rodos, niekam nebereikalingas daiktas gali suteikti naujų emocijų ir prabusti naujam gyvenimui“, – pasakojo interjero dizaineris.
Anot jo, tiek jis, tiek kiti jo kolegos vis dažniau drįsta įpinti netradicines detales, kurios ne tik atkreipia dėmesį ir suteikia įdomumo, tačiau ir tampa pakankamai praktiška namų dalimi. Pavyzdžiui, seno rašomojo stalo stalčiai gali tapti puikia vieta pasodinti mėgstamų gėlių.
Naujomis netikėtomis spalvomis perdažytas radiatorius gali atlikti tvoros funkciją. Seno televizoriaus viduje galima įmontuoti akvariumą, o iš senų medinių šaukštų galima sudėlioti mozaiką svečių kambaryje.
