Pasakų kūrėja, edukatorė Indrė Gaskaitė sutiko pasidalinti savo mintimis apie savo kasdienį gyvenimą, negalios neribojamas aktyvias veiklas ir optimistišką požiūrį į pasaulį. Regos negalią nuo vaikystės turinti mergina įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus privalo užsiimti trokštama veikla, o savo pavyzdžiu nori paskatinti ir kitus nereginčiuosius drąsiai žengti savo svajonių link.
Užkalbinti praeivius gatvėje nebijanti pasakų autorė tikina, jog mieste surasti reikiamas vietas jai visada padeda aplinkiniai, miesto infrastruktūra ji vertina gan pozityviai, tačiau pastebi, kad dauguma projektų, daromų dėl neįgaliųjų dažnai nėra iki galo pritaikyti.
– Indre, kaip pradėjai kurti?
– Dar ankstyvoje vaikystėje kurdavau visokias pasakas, daineles ir eilėraštukus. Vėliau viskas suguldavo į popieriaus lapą. Augau šeimoje su dviem reginčiomis seserimis, todėl, nors ir mokiausi aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, bet nebuvau atskirta nuo reginčiųjų. Didžiąją laiko dalį praleisdavau su savo namiškiais, kurie su manim labai daug bendraudami padėjo visapusiškai atsiskleisti man ir mano kūrybai. Būdama maža labai mėgdavau klausyti audio pasakų, galbūt dėl šios priežasties pasukau šiuo kūrybos keliu.
Nors mokykloje aš nebuvau labai mėgiama ir ten mano kūrybinė raiška nebuvo skatinama, bet tai tik dar labiau paskatino mane nepasiduoti ir įgyvendinti savo sumanymus.
Nuo pat vaikystės dalyvaudavau įvairiuose spektakliuose. Kol pati, prieš keliolika metų, sukūriau Kalėdinę pasaką ir pastačiau spektaklį su Šv. Antano Paduviečio parapijos vaikais ir jaunimu. Po to sekė dar keletas spektaklių, kol vieną dieną supratau, kad esu neregė (juokiasi). Scenoje spektaklius statyti sudėtinga.
– Kaip kilo mintis įgarsinti pasakas?
– Organizuodama vieno bičiulio kūrybos vakarą, susipažinau su Daumilu, kuris puikiai grojo gitara. Pradėję kartu koncertuoti, išsiaiškinom, kad Daumilas turi balso įrašymo aparatūrą, ir vieną dieną nusprendėme, kad reikia įrašyti baltųjų eilių diską.
Taip buvo išleistas diskas „jei ateitum“. Tada pagalvojau, kad reikia įgarsinti pasakas. Susikviečiau bičiulius ir bičiulių draugus ir mes įgarsinome pasakas įvairiais balsais.
Taip 2014 metais buvo išleistas pirmas kompaktinis diskas, 2016 antras. Tada man pasiūlė teikti paraišką Lietuvos Kultūros tarybai ir laimėjus konkursą gavau lėšų 3-jų kompaktinių diskų sukūrimui.
– Kuo tavo pasakos yra išskirtinės?
– Mano pasakose galybė netikėtų personažų: muiliukas, maža sagutė, ledų popieriukas. Taip pat jose maži dalykai tampa dideli. Pavyzdžiui, yra pasaka apie drambliuką, kuris atrado tikrą džiaugsmą, kai išgirdo arfos muziką. Neįtikėta, ar ne? Arba apie vėją, kuris norėjo groti fleita, o jam padėjo ne kažkoks didelis personažas, o maža sagutė. O kas auga širdies sode? Tai meilės gėlės, gerumo medžiai ir čiulba dosnumo paukščiai.
Kartu su manimi dirba didelis būrys žmonių. Ne tik Daumilas ir personažus garsinantys draugai, bet ir muzikantai, redaktorė Simona Grušaitė ir dailininkė Monika Vaicenavičienė. Taip pat pasakose apstu garsų, kuriais perteiktas mano pasaulis. Jei voras geria vandenį, tai iš tikrųjų jis tą vandenį geria, jei lietus lyja, tai iš tikrųjų lyja. Jeigu skrenda kaktusas, tai iš tikrųjų skrenda tas kaktusas.
Kompaktinio disko dėžutėse visada slepiasi lapelis su Brailio raštu, tam, kad vaikai susipažintų ne tik su mano pasakom, bet ir paliestų mažus stebuklingus taškelius. Mano kompaktinių diskų leidybą rėmė ne tik Lietuvos Kultūros taryba, bet ir „Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondas“, Kauno Rotary „Hansa“ ir „Romuva“ klubai, Kauno „LIONS“ klubas, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektoratas, Kauno Šv. Gertrūdos (Marijonų) rektoratas ir dar daugelis kitų.
– Tu vedi edukacines programas „pažintis su neregio pasauliu“ vaikams. Kaip pradėjai šią veiklą?
– Susipažinau su viena mokytoja, kuri vienoje mokykloje pasiūlė pravesti mokiniams pažintinę pamoką. Vėliau, supratusi, kad galiu tai daryti, ėmiau plėsti veiklą ir dabar keliauju po visą Lietuvą.
– Kaip vyksta užsiėmimai? Ko išmoksta vaikai?
– Ikimokyklinio ir pradinių klasių vaikams skaitau savo kurtą pasaką iš Brailio rašto knygos.
Tuomet leidžiu paspausdinti Brailio rašto mašinėle ir paliesti Brailio rašto knygą. Tada supažindinu su neregiams skirtais prietaisais, t.y. kalbančiu telefonu, kalbančiu termometru, kalbančia skaičiavimo mašinėle, skysčio matuokliu ir geriausia priemone – spalvų detektoriumi, kurį pridėjus prie daikto jis pasako spalvą.
Taipogi išsiaiškiname kam skirta baltoji lazdelė, kodėl ji balta ir kaip padėti neregiui.
O vyresniesiems sugalvoju užduočių, pavyzdžiui, pagal kvapą atspėti flomasterių spalvą, arba pagal kvapą arba formą atspėti saldainio rūšį. Mažesnieji labai susidomėję klauso, vyresniesiems taip pat labai įdomu, tačiau kaip įprasta, jie linkę bandyti ribas. Kai kas nors klasėje subarškina tušinuku, tai aš tiesiai į jį bedu pirštu ir sakau „pasidėk tušinuką“. Mokiniai sutrinka, sako „iš kur jūs matot?“, o aš jiems atsakau „praregėjau!“ (juokiasi).
– Tu švieti ne tik vaikus. Turi naują projektą, kuriame gali dalyvauti visi, susipažinti su neregio pasauliu, kaip tai vyksta?
– Šeštadieniais, turime naują projektą, jis vyksta Laisvės alėjoje 31 esančioje „The Seasons cafe“. Edukacija „matau kitaip“ skirta ne tik vaikučiams ar pedagogams, bet ir visai šeimai.
Tai yra tas pats, ką darydavau darželiuose ar mokyklose, tik tai vyksta kavinėje. Gali ateiti visi, kaina viso šito reikalo yra vos 3 eurai žmogui. Gali laisvai ateiti, užduoti klausimus, pasidalinti mintimis.
– Kaip pritaikytos komunikacijos ir kitos priemonės neregiams?
– Troleibusai dar kol kas nešneka. Stoteles skaičiuoju arba klausiu žmonių, Kauno mieste judu laisvai, nes viską mintinai žinau. O kitur, kur mažiau žinoma, tai dažniau žmonių klausiu.
– Ar esi susidūrusi su atvejais, kai nepažįstamieji pasinaudoja tavo negalia? Ar yra apgavę?
– Žmonės dažniausiai paslaugūs, bet visaip būna. Keliaudavau po visą Lietuvą viena, autobusais, traukiniais. Buvau vieną kartą ir apiplėšta. Taksi vairuotojo, kuris ištraukė piniginę, ir pareigūnai, užuot padėję surasti, pritempė, jog dėl nematymo tiesiog pamečiau.
Gyvendavau viešbučiuose, tai administracija gan maloniai bendrauja. Bet aš stengiuosi iškart nesakyti, kad aš nematau, nes yra buvę, kai pranešus pasakė, kad neturi vietų (juokiasi).
– Pati rūpiniesi visuomenės švietimu šiomis temomis, ar manai, kad bendra švietimo sistema nepasirūpina tuo?
– Integracija į pačią visuomenę kyla ne iš mokyklos, bet tik tiek kiek šeima tuo pasirūpina. Yra neregių, kurie tikrai faini, bet jie dalyvauja tik neregių projektuose, jie į plačiąją auditoriją neišeina.
Neregiai dažnai turi tą poziciją, net to nenorėdami gal, kad „man reik padėti“ arba „aš esu įdomus, nes aš nematau“. Ne, aš esu įdomi, nes esu Indrė, ir tai visiškai nesusiję su mano negalia. Bet yra tas smalsumas. Įdomu, tai todėl ateina į pasirodymą. Jei įdomu, tai gali vieną kartą įdomu būti ir ateisi, bet antrą kartą jau neisi.
Mano užduotis, kad vertintų ne mane kaip neregę, o vertintų mano kuriamą produktą. Taip ir su mano diskeliais pasakų. Taip, pirmą diskelį iš manęs pirko gal ir iš gailesčio. Bet kai perka antrą, trečią ir klausia kada ketvirtas bus, tada supranti, kad jau neremia žmonės, o iš tiesų vertina produktą ir jiems patinka tai ką darau.
– Ar yra aklųjų bendruomenė Kaune? Ar dalyvauji jų veiklose?
– Aklųjų bendruomenė yra, egzistuoja. Bet manęs ten nėra. Aklųjų bendruomenė šiek tiek uždaresnė. Regintieji daro nemažai projektų skirtų neregiams, bet ne visai taip kaip reikėtų. Pavyzdžiui, pritaiko muziejus. Kiek neregių eis į muziejų? Sorry, neina jie į muziejus. Pritaiko dirbtuvėles kažkokias, gerai, pabandė dirbtuvėles. Tačiau nedaug neregių tai mėgsta. Bandoma pasakyti, jog vienintelė pramoga neregiui yra kažkur išeiti.
Dažnai neregiai bendrauja tik su neregiais. Jiems sunkiau išeiti į tą viešą erdvę. Tai turbūt tie muziejai, tos ekskursijos ir yra tam, kad neregys išeitų į tą viešumą, o ne dėl to, kad jam ten kažką parodyti.
Tarkim, vyko Brailio rašto skaitymo konkursas, savaime aišku, kad dauguma bus neregiai. Žinot kur mus nuvedė? Į paveikslų galeriją (juokias). Aš klausiau, kodėl? O jie paaiškino, kad yra regintieji, ir jie mums papasakos apie paveikslus. Tau pasakoja apie paveikslus, o tu neturi vaizdinių. Aš galiu „Youtube“ pasileist ir paklausyt apie paveikslus. Žmonės bando integruoti, bet ne iš tos pusės.
– Galbūt trūksta komunikacijos tarp organizatorių ir neregių bendruomenės?
– Taip, bet jie neina pas tuos, kurie labai daug dalyvauja, daug mato, pažįsta ir patiria. Jie ateina į aklųjų sąjungą ir klausia, „tai ko jums reikia?“. Taip ir prasideda tokie projektai. Jeigu yra projektas ir tu jį pritaikai pavyzdžiui neregiam, tai tu turi nusimatyti lėšų, už tai, kad tave konsultuoja, tarkim neregys. Bet taip nėra.
Žmonės įpratę, kad jei žmogus neįgalus, tai jis gali daryti už ačiū. Žmonės įsivaizduoja, kad daro gera ir dabar tu turi daryti gera. O kodėl turi daryti už ačiū, kai tai yra paslauga, už kurią turėtų būti skiriami pinigai. Ne tik tarp neregių yra toks požiūris, tarp visų. Tarkim, jei tu esi dainininkas, tai tu dainuosi draugų vestuvėse nemokamai (juokiasi).
– Su kokiomis problemomis susiduri mieste? Kaip tai galėtų pasikeisti?
– Pavyzdžiui, nueini į kavinę, paduoda meniu, ir nueina, o po to klausia, ar jau išsirinkai (juokiasi).
Brailio rašto meniu būtų sudėtinga pritaikyti. Paprastai neregiai neina vieni į kavines, tai nežinau kiek tai pritaikyti reikėtų. Meniu keičiasi, vieną lapą gali perklyjuoti, o Brailio nepataisysi. Brailis daug lapų užima, pavyzdžiui vienas lapas jūsų raidžių yra 3 lapai Brailio, tai meniu būtų labai storas.
Į gydymo įstaigas einu dažniausiai viena. Bet personalas labai mielai palydi ten kur reikia. Šiaip tiems neregiams, kurie prasčiau orientuojasi aplinkoje yra paslaugos sistema, tarkim ir į poliklinika padeda nueiti. Bet man asmeniškai nereikia, aš greičiau pati susirandu, mane nervina, kai stovi žmogus ar lydi mane, kurio aš nelabai pažįstu. O kodėl aš negaliu paklausti? Galiu.
Labai padeda garsiniai šviesoforai, kurie užsidegus žaliai šviesai pypsi. Taip pat maži burbuliukai prie pėsčiųjų perėjos, jie ten ne todėl, kad pritrūko plytelių, bet todėl, kad neregys pajutęs lazdele pasikeitusią šaligatvio faktūrą neišlėktų į gatvę. Taip pat pažymėti laiptai, troleibusų sustojimai ir kai kurie įėjimai į įstaigas.
– Ar baltoji lazdelė padeda?
– Galiu pasakyt taip, žmonės paprastai mato ne lazdelę, o mato veidą. Jeigu tu švyti ir tu klausi, kad ir kuris troleibusas su šypsena, tai sako „pažiūrėk parašyta“ (juokias). Žmonės kitaip dažniausiai neregį įsivaizduoja, kad pažiūrėję į veidą, pamatys tamsius akinukus. Nėra akinukų, tai jie nemanys, kad čia neregys.
Man yra pliusas tame, kad mane labai daug kas pažįsta. Ir labai dažnai prieina padėti. Jei šypsaisi, tai žmogus nesijaučia šalia tavęs blogai, nesijaučia lyg turėtų tau padėti.
Dėkui už pokalbį.
Norintiems įsigyti pasakų diskų ar pasikviesti Indrę į ugdymo įstaigas galite kreiptis telefonu +37060463404 ir elektroniniu paštu [email protected].
