Trečiadienis Kauno Juozo Grušo meno gimnazijoje buvo ypatingas – į aktų salę kaip mokyklos direktorė paskutinį kartą žengė 22 metus įstaigai vadovavusi Nijolė Šimienė. 77-ąjį gimtadienį spalį atšventusiai pedagogei kolegos ir mokiniai plojo atsistoję, medalį teikė ir Visvaldas Matijošaitis. O nuo vaikystės mokytoja norėjusi būti N. Šimienė turi sėkmės receptą naujoms mokyklos kartoms – netrumparegiška vizija, bendrystė ir tvirtas žingsnis nusibrėžtu keliu.
[galerija kiek=”16″]
1942-ųjų spalio 12 d. gimusi N. Šimienė nuo 1960 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, daugiau nei 20 metų mokė biologijos dabartinėje Kauno Jono ir Petro Vileišių mokykloje, vadovavo studentų praktikoms ir darbavosi miesto metodinėje taryboje. Metai po Juozo Grušo (tuomet) vidurinės mokyklos atidarymo užėmė direktoriaus pavaduotojos ugdymui, o nuo 1997 m. – direktorės pareigas.
Jas garbingai ėjo iki šio trečiadienio, o nuo gruodžio 19 d. Kauno tarybos teikimu gimnazijos vairas penkerių metų kadencijai patikimas direktorės pavaduotojai ugdymui Undinei Dianai Tumavičienei. Mokytojavo N. Šimienė iš viso 54 metus, ir savivaldybė „Kas vyksta Kaune“ patvirtino, kad trečiadienį tai buvo vyriausia mokyklos direktorė Kaune.
Didžiausias darbas, kaip pagerbimo renginyje pristatė pats čia suolą trynęs reginių vedėjas Karolis Tiškevičius – vidurinei mokyklai pasiektas dvylikos klasių gimnazijos statusas. Beje, kaip atkapstė K. Tiškevičius, N. Šimienės senelis Izidorius Filipavičius buvo Pakražančio dvaro, kurį nusipirko iš Motiejaus Valančiaus, savininkas. Tame dvare Izidorius įsteigė pirmąją Pakražančio mokyklą, į šią sukvietė geriausius mokytojus ir švietė skaisčia mokslo šviesa visas apylinkes.
Sveikinimo žodį direktorės pareigas apleidžiančiai N. Šimienei tarė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis: „Žavi bendruomenė, žavi draugija, žavi mokykla su nuostabia mokytoja. Nedaug tarp jūsų kokybiškai išdirbote iki 77-erių. Žmogus, šitiek metų save atidavęs kitiems, auginęs, auklėjęs ir mano vaikus, anūkus, daugelį miestiečių… Kiekvieno atmintyje labiausiai išlieka pirmas mokytojas ir mokyklos direktorius. Labai džiaugiuosi ir žaviuosi.
Mano amžiną atilsį mama buvo dailės mokyklos, vaikų sanatorijos vadovė. Kadangi gyvenome šalia, susirinkdavo mokytojos, retkarčiais per šventes krupnikėlio išgerdavo. Ir visada garbaus amžiaus būdamos sakydavo „nu mergaitės, už mūsų vaikučius“. Tą „nu mergaitės“ ir mirdamas išsinešiu su savimi.
Antrą kartą esu jūsų mokykloje ir kalbu apie jūsų pasiekimus, kad čia papulti ne taip paprasta žinau iš statistikos. Išsilaikykite, jeigu aš būsiu blogas ar kas nors iš tarybos narių, barkite. Tik geroje mokykloje, geras vadovas šitokį gražų amžių gali pragyventi ir kokybiškai pradirbti. Kadangi gerbiamos direktorės pirma mokykla buvo Vileišio, noriu įteikti Jono Vileišio medalį nuo miesto tarybos.“
O „Kas vyksta Kaune“ pokalbis su N. Šimiene direktorės kabinete puikiai ėjosi ir be krupniko. Jeigu įdomu, kaip gimstama mokytojais, kaip visiems norint mokytis anglų kalbos įkurti meno mokyklą ir kaip po 30-ties metų vadybinės karjeros sulaukti stovinčios mokyklos bendruomenės ovacijų, skaitykite.
Svajonė
– Mano šviesios atminties teta buvo Veterinarijos akademijos docentė. Galiu sakyti, iš jos sėmiausi gerosios darbo patirties, būdama studentė dalyvaudavau praktikose. Mano specialybė – biologija, ir teta buvo biologė. Bet pradžia siekia pačią vaikystę, iš tikrųjų, mano kelias yra mokytoja. Jeigu šiandien reiktų pasirinkti, eičiau tuo pačiu keliu.
Tik specialybės tokios… Ne visai uoli buvau, mano specialybės ieškojimo kelias prailgo, sportavau ir tikrai norėjau būti kūno kultūros mokytoja. Bet toji teta, apie kurią kalbu, sako „ir aš moku kojas kilnoti, reikia turėti tvirtą, rimtą specialybę“. Ir su tam tikrais vingiais pasukau į biologiją, bet džiaugiuosi, kad vis tik išvažiavau iš Kauno.
Tėveliai sakydavo „tiek aukštųjų Kaune, tau reikia Vilniaus – kokio galo“. Na man reikia Vilniaus. Bet tie Kaune sportuojant ir studijuojant praleisti metai mane patikrino, kad tik ten galiu būti. Šitaip tapau mokytoja, 24-erius metus dirbau 24-ojoje vidurinėje mokykloje biologijos mokytoja.
Pokyčiai
– Įvyksta permainos, ateina 1988-1989 m., man skambina Švietimo skyriaus vedėjas ir sako „žinai, Nijole, tavo laikai atėjo – Šilainiuose vienoje mokykloje reikia pavaduotojo“. O kai statė šitą mokyklą, aš su savo auklėtiniais talkininkavau, kadangi mokyklos anais laikai kilo itin sparčiai. Iš esmės, padėjau statyti mokyklą, į kurią po metų atėjau dirbti.
1989-aisiais užpildžiau tokią anketą ir vedėjas pasakė, kad direktorius pakvies – jam reikia pavaduotojo, o paskui žinokis. Aštuonerius metus padirbau pavaduotoja, o tada iki šios dienos buvo patikėta vadovo duonelė. Reiškia, vadybinio darbo iš viso 30 metų. Aš labai laiminga ir, beje, džiaugiuosi, kad įgijau šią teisę nepriklausomoje Lietuvoje – man tai yra labai daug.
Apsiėmus vadovauti, žinoma, darbo su moksleiviais mažėja – mokytojavimo labai pasigedau. Atsimenu, direktorius buvo labai šaunus, mane suprato. Anoje mokykloje mano laida dar buvo neišleista, prašiau, kad leistų dar nors vienerius metus pamokytojauti.
Menas
– Kai įsikūrė 50-oji vidurinė, ji buvo nedidukė, šalia – prieš metus atidaryta 49-oji vidurinė (dabar Jono Basanavičiaus gimnazija – „Kas vyksta Kaune“), kurios direktorius iš karto pagavo sustiprinto anglų kalbos mokymo bangą. Svarstome, o ką mes pradėsime? Tada susidariusi šauni grupė žmonių nutarė (tas procesas bus ne toks greitas, gal ne toks patrauklus iš karto, kadangi vyksta permainos) – imkimės meno.
Tuo klausimu pirmyn jau gerokai buvo pakeliavę estai, mes pradėjome sustiprintą dailės mokymą. Aišku, nebuvo masinio antplūdžio, kaip 49-ojoje su anglų kalba, bet įvesdami po vieną klasę laipsniškai ėjome tuo keliu ir šiuo metu turime 1180, iš jų 869 mokosi dailės.
Dabar yra atskiri kryptingo dalinio ugdymo etapai, bet smagu buvo tai, kad tėvai pradėjo suvokti, ką reiškia menas vaikui. Aišku, mes neruošiame menininko – jų yra dalis. Tačiau, mūsų suvokimu, menas – įrankis ugdyti mokinį, žmogų ir šiandien be galo džiaugiamės, jaučiame, kad esame kitokie, sukūrę kitokią aplinką. Vaikų kultūra, intelektas, santykis, mokytojo ir mokinio dialogas yra labai rezultatyvus ir mūsų lūkesčiai pildosi.
Tikslas
– Aš Lietuvos patriotė (atostogos Turkijoje), man yra viskas gerai, dalyvauju visokiose edukacinėse programose. Turiu tikslą, kad tai, kas čia sukurta, būtų išlaikyta. Nes grėsmių… Gyvenimas pilnas pokyčių, ir nenuspėjamų pokyčių. Nėra tos bendrystės kurti produktą visiems kartu. Jei prieš 15-20 metų tardavomės su kaimynu, dabar kiti dalykai.
Mano siekis buvo, liko ir liks; patyriau ir įsitikinau – tik telkti kolektyvą bendram tikslui. Tą tikslą turėti ir nepasiduoti neigiamai aplinkai, kad kokie vėjeliai judintų. Laikiausi ir laikausi pozicijos, ačiū Dievui, nesugriuvo mokykla, nors grėsmių buvo labai daug.
Didžiulis pliusas – kad tai ilgoji 12-os metų gimnazija. Ilgai teko kovoti iki to statuso, įrodinėti, kad turi būti sistema, nuoseklus, programiniai dalykai. Pavyko. Mes dirbame pagal humanistinės kultūros ugdymą, menine kryptimi. Vykdome tam tikrus elementus. Visos meininės programos esame nepajėgūs išpildyti, ne tas ir tikslas, nes tai bendrojo lavinimo mokykla, bet menas, kultūra mus augina.
Turime vimpelus, čia mus pripažįsta. Aš už gerąją, gražiąją konkurenciją, bet kai pamatai truputėlį kitaip… Yra smagių dalykų ir iššūkių, bet turint tikslą, matant toli į priekį ir strateguojant galima pasiekti rezultatų.
