Tiesiog atėjo nuostabus rugsėjis ir poatostoginio stresinio šoko ir darbo rutinos nukamuota siela tiesiog pradėjo primygtinai reikalauti dvasinio peno… Begeriant Laisvės alėjoje kavutę, sugalvojau užsukti į dramos teatro kasą, pažiūrėti repertuaro ir bingo – gavau bilietus į premjerą…
Penktadienį, atpylusi negailestingą darbo savaitę, iki soties prisisukusi voverės ratelyje, parlėkiau namo. Išsitraukiau savo suknią, nubraukiau dulkes nuo aukštakulnių, kibausi vyrui į parankę ir susitikę su vaikystės draugais nuskubėjom į meno šventovę.
Šventovėje pasirodo buvo didelis „eventas“, su pirmaisiais asmenimis ir didžiuliu Vilniaus aukštuomenės desantu. Kažkaip keista, kad toks didelis kiekis Vilniaus diduomenės nusileido iki… t. y. į Laikinąją sostinę. Prasidėjo spektaklis. Aš labai myliu viską, kas lietuviška, einu į daugelį filmų, spektaklių… Na gerai, būsiu nuoširdi – eidavau.
Pradžia buvo daug žadanti, be to, labai patiko scenografija, kuri nostalgiškai priminė seną gerą teatrą – žodžiu, buvo didelė šventė akims… O ausys… Ausys deja, kentėjo… Suprantu, kad menininkų smegenų neuronų tinklas kitaip sudėliotas, negu mūsų, mirtingųjų… Bet tokie dialogai, monologai, kuriuose visai nesirišo veiksnys, tarinys ir pagalbinės sakinio dalys, žodžiu, tokią neuronų tinklo būseną paprastasis mirtingasis gali pasiekti tik pauostęs ir parūkęs kvapniųjų žvakių ir spec. tabako ar užvalgęs džiovintų grybų… O medikai kartais tai vadina vėmimu žodžiais.
Spektaklyje buvo visi šiuolaikinės dramos elementai – daugiasluoksnės potekstės, abstrakcijos, gražbilystės triumfas, penkios scenoje surūkytos cigaretės, klaikus gatvinio asmens rėkimas, rusiški keiksmažodžiai dramatizmo kulminacijai paryškinti ir aišku – nuoga krūtis… Dėl kurios mane, neišprususią „Netflixo“ serialų nuvalkioto meninio skonio poniutę, pradėjo kankinti nenumaldomas feministinis kirminas…
Kodėl vaidinant akto sceną, rodomas tik moteriškas „papas“… ir taip visada – tai lietuviškam teatre yra tradicija, aš jau bent tikėjausi balto aktoriaus vyro pasturgalio, apšviesto mėnulio spalvos šviesa. Tai būtų suteikę didesnių poteksčių scenai, o moteriškąją publikos dalį gal akimirksniu būtų panardinę į momentinę transcendentinę satisfakciją.
Žodžiu, nenoriu, nieko įžeisti, žinant kokie menininkai jautrūs, bet man lenda į galvą labai įdomi paradigma – ar kiekviena menininko intelektualinė masturbacija yra menas? Na gerai menas ir menininkai iš dalies esame visi… Bet juk, jei siuvėjui nepavyksta suknelė, vadybininkui – projektas, gydytojas dėl klaidos viešai visuomenės suspardomas be gailesčio… O menininkui visada atsistoję šaukiame Bravo. Juk gali ir tikrai talentingam ir didžiam žmogui kartais kažkas nepavykti, gali tiesiog perspausti…
Jau jaučiu, kaip širsta juodojo kvadrato publika (žmonės, kurie orgazmuoja nuo Malevičiaus juodojo kvadrato). Tačiau, vienai nepapuolusiai į kvadratą, po šito meninio trijų su puse valandos šedevro vakaras pasibaigė migrena, vis norėjosi pasiekti tą meninio išprusimo ir suvokimo lygį.
Deja, neduota… Gimę šliaužioti neskris, nebent pavartos aviacinį kurą, o kiti jau matosi pakilę… Bet vis tiek sakau – neišprususi ir muilo operų estetizmo nualinta Kauno ponička pastebėjo Karaliaus kelnių pasturgalyje skylę… Kurią reiktų užsiūti… Tai tiek…
