Petrašiūnai – pramoninė Kauno miesto dalis, išsidėsčiusi palei dešinįjį Nemuno krantą, todėl kvietimas leistis į ekskursiją po šį mikrorajoną pradžioje skamba keistai. Tačiau jei jus domina tarpukario Lietuvos istorija, bent kartą apsilankyti Petrašiūnuose yra privalu.
Ten, kur prasidėjo pramonė
Kaitrios vasaros dienos pavakarę susitinku su Justinu Kulakausku, kuris ir sutiko man aprodyti bei papasakoti apie Petrašiūnus. Justinas didžiąją dalį savo laisvo laiko skiria neatrastų vietų ieškojimui, o save apibūdina kaip tarpukario laikotarpio architektūros mėgėją.
Neatsitiktinai nusprendėme apžiūrėti Petrašiūnus. Būdamas vaikas Justinas leisdavo vasaras pas čia gyvenusią močiutę. O kaip ir pats sako – juk būtent Petrašiūnuose prasidėjo tarpukariu Lietuvai padėjusi išaugti pramonė. „Tai rodo tarpukario Lietuvos norą industrializuoti kraštą, pakelti jo ekonomiką. Juk iki to laiko labiausiai išvystyta pramonė iš Baltijos šalių, carinėje Rusijoje, buvo Rygoje. Tam tikra prasme tarpukario pramonės objektai taip pat atspindi to laikmečio kultūrą ir yra jos dalis“ – pasakojimą pradeda Justinas.
Iki XX a. pradžios Petrašiūnai buvo miestelis, priklausęs Pažaislio valsčiui. Natūralu, jog tarpukariu šaliai imant vis labiau industrializuotis, daugėjo gyventojų ir pats rajonas vis labiau plėtėsi. Nepriklausomybės laikotarpiu pradėjusi augti infrastruktūra išliko iki mūsų dienų. Apie tai liudija ir viešųjų transporto stotelių pavadinimai „Ketaus liejykla“, „Kausta“.
Vis dėlto, retas kuris susigundo į šį miesto rajoną užsukti vedinas kultūrinių tikslų. Dažniau Petrašiūnai lieka keliaujančių Pažaislio ar Kauno marių link nuošalyje. Tačiau tarpukario architektūros mylėtojui J. Kulakauskui Petrašiūnai – tikras istorijos lobynas.
Šventovė gamyklų fone
Ekskursiją po Petrašiūnų mikrorajoną pradedame nuo judrioje R. Kalantos gatvėje stovinčios Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios. Nors maldos namai įsikūrę itin judrioje gatvėje, apsuptoje įvairių gamyklų ir komercinės paskirties pastatų, įėjus į šventorių pasijunti atsidūręs tarsi jau nebe didmiestyje. Gatvės šurmulį nustelbia ne vien masyvus bažnyčios pastatas, bet ir čia pat esančios kapinaitės, į vakarines mišias besirenkantys maldininkai.
„Bažnyčia yra modernizmo stiliaus, masyvių formų, gotikines aliuzijas turintys langai, pastatyta 1936 m. kapucinų vienuolių“, – istorinius faktus porina Justinas. Nesunku pastebėti, kad šventovė yra gerai įsiliejusi į šio pramoninio rajono aplinką.
„Tuo metu kai ją pastatė, pramonė taip pat buvo tik pradėjusi kurtis, tuo pačiu daugėjo gyventojų. Petrašiūnai buvo miestelis, bet iš tiesų visa ši teritorija priklausė Pažaislio valsčiui. Atokiau už bažnyčios esančiame pastate šiuo metu įsikūręs kapucinų vienuolynas, irgi pastatytas tarpukariu, taip pat priklausė Pažaislio valsčiui. Čia rodyti filmai religine tematika tarpukariu, paskui ir sovietmečiu slaptai“, – įžvalgomis dalinasi pašnekovas.
Fabrikų ir gamyklų fone boluojanti bažnyčia – ko gero labiausiai iš aplinkinių išsiskiriantis ne industrinės paskirties statinys. Pastato masyvumas leidžia pamiršti čia pat zujančių automobilių gaudesį ir tarsi nukelia atgal į praeitį, kai ši miesto dalis dar tik buvo pradėjusi kurtis.
Popieriaus fabrikas – griūvantis atgimusios valstybės paveldas
Pasivaikščioję po bažnyčios šventorių ir trumpam žvilgtelėję į jos vidų (ilgai netrukome, nes tuo metu vyko vakarinės pamaldos) toliau keliaujame buvusio Kauno popieriaus fabriko link, esančio Jėgainės gatvėje. Įkurta 1933 m., švedų kapitalo įmonė klestėjo tarpukariu, tačiau 1940 m. buvo nacionalizuota, vėliau Lietuvai atgavus nepriklausomybę privatizuota, o 2005 m. likviduota. Dabar fabriko teritorijoje gyvastį palaiko čia įsikūręs autoservisas, o pats fabriko pastatas stovi tuščias ir apleistas. Vis dėlto išlikusių pastatų sienos vis dar mena įmonės klestėjimo laikotarpį.
Kiek tolėliau nuo pagrindinio fabriko pastato stovi mažesnis, atlikęs administracinę funkciją. Pastebėtina, kad keičiantis santvarkoms šalyje, neapsieita ir be to laikmečio apraiškų įtvirtinimo architektūroje. „Matome tarpukario architektūros balkoną. Langai apvalių formų, horizontalūs, plytos išryškintos, neužtinkuotos. Čia, kur dabar langas, turbūt buvo įėjimas, šalia jo – iš betono lieti vazonai. Daug kur sovietmečiu viskas buvo pakeista tiesiog aklai“, – pastebėjimais dalinasi Justinas.
Tiesa, jei sugalvosite apsilankyti buvusio popieriaus fabriko teritorijoje, turėkite omenyje, jog tai privati valda, kurią juosia tvora.
Belgų elektrinė – užsienio kapitalas užkariauja jaunąją Lietuvą
Tiek popieriaus fabrikas, tiek šalia esanti Petrašiūnų elektrinė yra išsidėstę palei Nemuną. Justino teigimu, elektrinę įkūrę belgai ne veltui išsipirko žemės plotus, einančius palei upę. „Petrašiūnai buvo labai gera vieta fabrikams kurtis, nes Nemuno upe būdavo plukdoma mediena, kas popieriaus fabrikui buvo idealu, o elektrinėje Nemuno vanduo naudotas aušinimui. Tuo pačiu čia ėjo kelias (kur dabar R. Kalantos gatvė), dabartinio greitkelio Vilnius-Kaunas užuomazgos“, – teigia pašnekovas.
Elektrinė čia įkurta neatsitiktinai – miestui augant reikėjo vis daugiau elektros energijos, kuri buvo reikalinga tiek pramonei, tiek gyventojų poreikiams patenkinti.
Kalbant apie jėgainę, negalima nepaminėti ir kadaise šios darbuotojams suprojektuotų būstų. Jie įsikūrę Jėgainės gatvėje, tad patogiausiai pasiekiami keliaujant popieriaus fabriko link. Iki šių dienų išlikę gyvenamieji namai, kuriuose, matyti, ir toliau šeimininkauja nuolatiniai gyventojai.
Skirtingai nei popieriaus fabrikas, 1930 m. pradėta eksploatuoti elektrinė veikia iki šiol ir aprūpina Petrašiūnų mikrorajoną elektros energija. Tiesa, dabar elektra gaminama deginant ne dujas, o biokurą. Visgi teritorija yra uždara ir lengvai į ją nepateksite, tačiau perėjus netoliese esantį parkelį ir patekus ant geležinkelio bėgių, atsiveria taip pat ne mažiau įdomus vaizdas į elektrinę.
Paveldo išsaugojimui – istorijų pasakojimas
Apžiūrėję šiuos tris pagrindinius objektus: bažnyčią, popieriaus fabriką ir belgų elektrinę, su Justinu dar kiek pasivaikštome po R. Kalantos gatvę. Netoliese, kitoje gatvės pusėje, nuo pravažiuojančių mašinų gausmo slepiasi pora dviaukščių taip pat tarpukariu statytų gyvenamųjų namų.
Justino manymu, žmonėms svarbu žinoti šio rajono istoriją. „Būtų įdomu žinoti kurie pastatai iki šiol išliko, kurie buvo pakeisti arba perstatyti ir kurių šiandien nebepamatysime. Ekskursijos ir gyvas pasakojimas – turbūt geriausias būdas žmonėms daugiau sužinoti apie Petrašiūnus, taip „įpaveldinant“ rajono istoriją“, – svarsto Justinas.
