Balandžio 1-ąją viešąją erdvę užlieja melagingos naujienos, kurias toli gražu ne kiekvienas vartotojas suvokia kaip netikras. Apie tai, kad šiemet nekurs jokių netikrų žinių ar pranešimų šiemet paskelbė LRT. Iniciatyvą atsisakyti balandžio 1-osios pokštų šiemet palaikys ir portalas „Kas vyksta Kaune“. Pokalbis apie netikrų naujienų poveikį mūsų visuomenei su žurnaliste ir laidų vedėja Rita Miliūte.
Esate LRT laidos “Teisė žinoti”, “Dienos tema” bei Laisvės TV laidų “R. I. T. A.” ir “Karštos kėdės” žurnalistė ir vedėja, ar palaikote šių metų LRT iniciatyvą nebandyti balandžio 1-ąją apgauti savo skaitytojų ir žiūrovų, ar manote, kad ir kitos žiniasklaidos priemonės turėtų pasekti šiuo pavyzdžiu?
Skonio reikalas. Geras humoras dar niekada ir niekam nepakenkė. Kita tema, kad kartais balandžio pirmosios juokai ir melai Lietuvos žiniasklaidoje nebuvo nei juokingi, nei skoningi.
Tačiau, sutikite, toks pareiškimas drauge ir atkreipia dėmesį į „netikrų naujienų“ reiškinį, kuris kelia vis didesnį pavojų. Kaip eiliniam vartotojui siūlytumėte elgtis susidūrus su netikra naujiena ne per Melų dieną – demaskuoti, pranešti ar nereaguoti?
Geriausi pirmi du, jei neišeina kitiems būdams skirti laiko, tuomet geriausia nereaguoti. Jau tikrai neprisidėti prie platinimo patiems.
Kartais netikros naujienos plinta ne specialiai, o dėl žmonių nepastabumo, dėl „pagautos emocijos“, kaip buvo su stikliniu traukinių stoties Zarasuose perono WC vaizdu, kurį žmonės platino nesusimąstydami, kad Zarasuose net nėra geležinkelio, ką reiktų pagalvoti prieš spaudžiant „Share“ ikoną?
Bet kokią informaciją reikia vertinti kritiškai, net kai nėra dezinformacijos ar „fake news“ grėsmės. O kai jos yra, vertinti reikia dar griežčiau, ypač prieš platinant kokią nors informaciją toliau. Kai kalbame su kitais žmonėmis, galvojame, ką šnekame, nes nenorime nusišnekėti ir pasirodyti kvailesni negu esame. Tuo tarpu „Facebook“ pranešimus kai kurie žmonės platina visiškai nesusimąstydami, ar jie bent panašūs į tikrą faktą.
O kaip su propagandinėmis naujienomis, kurios kuriamos specialiai paveikti mūsų nuomonę, požiūrį? Propagandinius kanalus žiūrintys žmonės kartais sako, kad jiems įdomu sužinoti, kokį melą skleidžia priešiškos mūsų valstybei jėgos, bet ar nemanote, kad tai yra ir tam tikras pavojus, kuomet net patį kritiškiausią žmogų pradeda veikti manipuliacinės informacijos sistema?
Prieš keletą metų buvau vadinamojoje spaudos konferencijoje, kurią Rusijos ir užsienio žurnalistams rengia V. Putinas. Laukdama jos, žiūrėjau Rusijos TV kanalus ir į vakaro pabaigą buvau beveik patikėjusi, kad man leis užduoti klausimą, nes „juk paklausti galės visi, kas tik nori“. Taip, propaganda mus veikia, ypač, jei ją stebi ne vieną ir ne dvi dienas, o sistemingai ir nuolat. Bet šiaip nematau jokio reikalo žiūrėti tuos kanalus, įsivertinę, kad informacija juose yra iškraipyta ir neteisinga, o pramoginės laidos atskiestos nostalgija, kaip gerai buvo gyventi sovietmečius ar panašiai. Yra tikrai daug patikimų, vertingos informacijos ir kokybiškos pramogos šaltinių, kad gaištume laiką žiūrėdami menkaverčius.
Duokite kelis praktiškus patarimus, kaip analizuoti informaciją, kaip tapti kritišku ir abejojančiu, kokia to nauda? Ar tokie gebėjimai įgimti, ar gali būti ugdomi?
Niekas negimė mokėdamas, gebėjimai yra ugdomi. Kadangi negyvename tuščiame informaciniame lauke, kiekvieną pranešamą žinią galime palyginti su kitų pranešamomis naujienomis. Taip pat reiktų lyginti, ką tas šaltinis yra skelbęs anksčiau, ar yra buvę, kad skelbė ką nors „pro šalį“. Pamačius ar išgirdus naujieną, visada reikia savęs pasiklausti – o kaip man atrodo, dėl ko tas arba kitas žmogus (radijas, televizija) skelbia ją dabar, o ne vakar ar rytoj; ar pats šaltinis yra (buvo) kaip nors susijęs su tais, apie ką kalba; kas pasikeis nuo tos jo pranešamos naujienos ir pan. Galų gale galima pasiklausti kolegos arba draugo ir dviese nuspręsti, ar naujiena yra tikra ir verta dėmesio, ar nebūtinai.
Ar yra informacijos šaltiniai, kanalai (nebūtinai lietuviški) kuriais pati pasitikite 100 proc.?
Yra.
Ar ir jums yra nutikę, kad pati suklydote skelbdama informaciją, juk žiniasklaida taip pat nėra nuo visiškai apsaugota nuo klaidų, koks tuomet elgesys būtų etiškas – ištaisyti klaidą, atsiprašyti skaitytojų ar kt.?
Nepažįstu neklystančio žmogaus ir manau, kad tokių nė nebūna. Kaip klysta visi, taip klysta ir žurnalistai ir nuo to niekas nėra apsaugotas. Bet būna klaidos ir būna klaidinimas. Tai, beje, yra labai geras būdas atsirinkti, ar žurnalistą verta skaityti, žiūrėti ar kitaip stebėti. Jei jis suklydęs atsiprašo – viskas gerai, jis vertas jūsų laiko. Jei suklydęs neatsiprašo ir nepatikslina informacijos, vadinasi, ne šiaip sau suklydo, o klaidina savo auditoriją sąmoningai ir su tokiu reikia baigti kuo greičiau.
Ar sutinkate, kad XXI a. tradicinės žiniasklaidos reikšmė ir poveikis visuomenės sąmoningumui gerokai sumenkęs, ko reikia, kad žiniasklaida susigrąžintų turėtą įtaką ir prestižą?
Turiu sutikti, kitaip nekalbėtume apie didėjantį „fake news“ poveikį. Pati žiniasklaida yra prie to prisidėjusi – ir kartais skelbdama nesolidžią informaciją, pavyzdžiui, kaip patikimą šaltinį nurodydama „viską žinančią kaimynę“, ir per mažai dėmesio skirdama nepatikimos informacijos skleidėjų demaskavimui. Atkreipus į tai dėmesį, padėtis galėtų ir turėtų gerėti.
Dėkui už pokalbį.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui: „Šiuolaikinės žiniasklaidos vaidmuo visuomenės sąmoningumo didinimui“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
