Vienas svarbiausių šiuolaikinės žiniasklaidos iššūkių – ugdyti kritišką ir sąmoningą skaitytoją, kaip tai padaryti kalbamės su VDU Viešosios komunikacijos katedros profesore, Medijų tarybos prie Kultūros ministerijos pirmininke Aukse Balčytiene.
Ar sutinkate, kad XXI a. tradicinės žiniasklaidos reikšmė ir poveikis visuomenės sąmoningumui gerokai sumenkęs? Ko reikia, kad žiniasklaida susigrąžintų turėtą įtaką ir prestižą?
Manyčiau, profesionalios žiniasklaidos, nagrinėjančios kasdienius viešojo gyvenimo klausimus. Antra vertus, kaip tik pastaraisiais metais būtų galima pastebėti itin gerų ir profesionaliai veikiančių žurnalistikos pavyzdžių ir, nebijau sakyti, kad įvyko tai, kas nuosekliai dirbant ir turėjo įvykti: subrendo tokia žurnalistų karta, kuriai kasdienė demokratija bei informacijos laisvė yra pamatinė vertybė.
Žinoma, profesionalioji žurnalistika nėra vienintelis viešasis gėris, veikiantis demokratijoje. Ji privalo veikti išvien su kultūra, mokslu. Vienas svarbiausių žurnalistikos siekių – tiesos paieškos. Ugdyti ar teikti pramogą tikrai yra ne pirmosios paskirties dalykai. Tad daryčiau prielaidą, kad tiesos ieškojimai ir bus tas kelias, leisiantis užsitarnauti skaitytojų dėmesį ir pripažinimą. Išties to ir pakaktų – tik tą reiktų daryti laisvomis sąlygomis, atsakingai, profesionaliai.
Žaibiškas nepatikrintos informacijos plitimas socialiniuose tinkluose suformavo naują reiškinį – netikras naujienas. Kodėl šis reiškinys toks pavojingas, kaip eiliniam vartotojui siūlytumėte dekonstruoti netikrą naujieną ir kokį elgesį rekomenduotumėt – demaskuoti, pranešti, ar nereaguoti?
Melas ir gandai jokiu būdu nėra kokios tai naujovės ir naujųjų medijų išradimas. Nuo seniausių laikų gandai tarnavo kaip paveikus manipuliacijos instrumentas. Kas realiai pakito – tai galimybės dar greičiau ir intensyviau manipuliuoti ne tik žmonių reakcijomis ir jausmais, tačiau suveikti taip, kad šios reakcijos baigtųsi gerai suplanuotu ir tikėtinu atsaku.
Gyvename padidinto greičio ir suspaustos geografijos sąlygomis, o tai reiškia, kad melagingos žinios sklinda ne tik greičiau, ne tik plačiau, tačiau, sekant skaitmeniniais skaitytojų pėdsakais, jos gali būti itin tikslingai ir, kaip bebūtų paradoksalu, itin „sąmoningai“ sukonstruotos bei nukreiptos paveikti tam tikrose žmonių grupėse vyraujančias baimes, abejones, nepasitikėjimus ir pasimetimus. Pastebėjus tokio pobūdžio informaciją, visų pirmą reikia savęs klausti – o kas gi yra šios „sąmoningos“ reakcijos užsakovas?
Klasikinės propagandos ir melo industrijos, praturtintos šiuolaikinių biotechnologijų priemonėmis gautais duomenimis apie žmogaus emocijų padiktuojamus informacijos pasirinkimus geba apčiuopti įvairius visuomenėse įsigyvenusius „nerimo židinius“. Taigi, žaidžiant tokio tipo duomenimis, galima paveikti itin giliai ir masiškai. Šiuolaikinės propagandos ir melo mašinerijos poveikis yra itin plačios aprėpties – taikosi į pačias įvairiausias žmonių grupes.
Kartais netikros naujienos plinta netyčia, dėl žmonių nepastabumo, dėl „pagautos“ emocijos. Tai reiškia, kad visų pirma turime ugdyti pastabumą ir tam tikrą nepasitikėjimą informacija?
Neatsitiktinai dabar daug yra kalbama apie gilesnio, kritiškesnio žvilgsnio poreikį. Privalome labiau būti čia ir dabar, o tai netiesiogiai ir reiškia ne paviršinį patyrimą, ne trumparegišką, tačiau giluminę patirtį priimant ir transliuojant informaciją. Toks įgūdis aktualus visiems, o kadangi manipuliacijos įvairėja – kritinio požiūrio ugdymas turi tapti nuolatiniu kiekvieno mūsų procesu.
O kaip su propagandinėmis naujienomis, kurios kuriamos specialiai paveikti mūsų nuomonę, požiūrį? Propagandinius kanalus žiūrintys žmonės kartais sako, kad jiems įdomu sužinoti, kokį melą skleidžia priešiškos mūsų valstybei jėgos, bet ar nemanote, kad tai yra ir tam tikras pavojus, kuomet net patį kritiškiausią žmogų pradeda veikti manipuliacinės informacijos sistema?
Jei norima pasitikrinti, visa tai matyti – prašom. Visgi, geros ir turtingos informacijos yra tiek daug, kad aš net nematyčiau reikalo savo mąstymą kreipti ten, kur nėra nieko prasmingo. Labai svarbiu dalyku bet kokiai informacijai įsivietinant yra būtinybė ją permąstyti, o tą geriau ir prasmingiau daryti sekant patikimais šaltiniais.
Duokite kelis praktiškus patarimus, kaip analizuoti informaciją, kaip tapti kritišku ir abejojančiu, kokia to nauda? Ar tokie gebėjimai įgimti, ar gali būti ugdomi?
Apie sąmoningą informacijos vartojimą pradėta kalbėti tik savotiškai suintensyvėjus dezinformacijos ir melo atakoms. Persisotinus informacijos, apima tikrumo ir paprastumo ilgesys – tai kažkuo panašu į posūkį sveikesnio, labiau gamtą tausojančio gyvenimo link. Galima būtų sakyti, kad šie pasirinkimai yra kilę sąmoningai, nors, kita vertus, tai gali būti dar vienas posūkis, atspindintis gyvenimo būdo įvairovę populiarinančią ideologiją. Čia tiktų prisiminti Zygmunto Baumano mintį, kurią persakyčiau taip: kuo lengvesni esame, tuo greičiau judame – na, o kad informacija sklistų greičiau, ji sykiu turi būti ir „lengva“, t. y. akimirksniu perprantama, tad ir emociškai paveiki.
Sykiu su informacijos turinio, sklaidos, kiekio transformacijos procesais, keičiasi ir pačios visuomenės – jos taip greitai persitvarko, kad nebelieka laiko gilesniam santykiui palaikyti, artimesniems ryšiams megzti, tad įsivyrauja paviršinis informacijos vartojimas, o sykiu ir nerimas bei nepasitikėjimas.
Sąmoningumo ugdymas turėtų būti esminis įgūdis, kurio tikslingai būtų mokoma nuo mažumės. Informacijos išvengti neįmanoma – gyvename nuolatinės komunikacijos lauke, kuomet apskritai visos žmogaus gyvenimo sritys yra perpintos informacijos, kūrybos ir žinių mainų.
Kurias Lietuvos žiniasklaidos priemones rekomenduotumėte vartoti kaip labiausiai profesionalias ir patikimas?
Kaip patikimas įvardinčiau tas medijas, kurios veikia skaidriai – tai yra tokias redakcijas, kurios sąmoningai atskleidžia redakcijos politikos esmę, teikia išsamią informaciją apie tai, kaip dirba žurnalistai, t. y. nevengia leistis į informacijos ir duomenų rinkimo subtilybių atskleidimą, kas skaitytojui nebūna išsyk akivaizdu ir greitai suprantama.
Profesionaliai dirbantys žurnalistai, o sykiu ir žiniasklaidos redakcijos yra tos, kurios nevengia atskleisti profesinės „virtuvės“, kitaip sakant, jos aiškina, rodo, tikslina, pagrindžia. Tokių darbo metodų pastebėjau 15min.lt kasdienėje praktikoje. Ir tai man patinka. Per atviros iniciatyvos eiti į dialogą su skaitytoju veiksmus mezgasi netiesioginis, tačiau pasitikėjimu ir pagarba grįstas tiesos perteikėjo (žurnalisto) ir skaitytojo santykis.
Ar yra informacijos šaltiniai, kanalai kuriais pati pasitikite 100 proc.?
Pasitikiu daugeliu informacijos kanalų – manasis žinių ir naujienų žiniasklaidos sąrašas apima tiek šalies, tiek ir užsienio medijų kanalus. Labiau man imponuoja konkrečių žurnalistų darbai. Na, o žiniasklaidos kanalai ir naujienų redakcijos man yra svarbios tos, kurios turi aiškią ir skaidrią redakcijos politiką, yra stiprūs ir aiškiai ginantys profesionalią viziją.
Ko galėtumėte palinkėti naujųjų laikų medijų vartotojams ir kūrėjams?
Žvelgiant pamatyti ir suprasti daugiau nei, regis, turėtų būti pamatyta. Mintyje turiu tiek poreikį matyti platų pasaulį, tiek ir būtinybę atpažinti savo skaitytojus bei juos ugdyti. Poreikis ieškoti artimesnio ryšio, solidarizuotis su bendruomene, yra toks pat neišvengiamas, kaip kad ir klimato kaita, kurią jau pastebime kasdien. Politikai, o sykiu ir žiniasklaida susitelkę į savo ūkinę darbotvarkę, o, deja, humaniškai bendruomenei aktualūs dalykai yra apleisti.
Dėkui už pokalbį.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui: „Šiuolaikinės žiniasklaidos vaidmuo visuomenės sąmoningumo didinimui“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
