Jau ne vienerius metus lietuviai svajoja apie Skandinavijos šalis: vienų akys ryte ryja informaciją apie skandinavų socialiai orientuotą politiką, kiti – nieko nelaukę susikrauna lagaminus. Ir ne veltui – Suomija, Danija ir Islandija pagal Jungtinių Tautų paskelbtą 2015-2017 metų „Pasaulio laimės indeksą“ užima aukščiausias vietas. Lietuva indekse – tėra 50-a, bet Kaunas meta iššūkį.
Tai, kad skandinavai laimingi žmonės nėra naujiena. Štai Danijos sostinė Kopenhaga dažnai neoficialiai yra vadina laimingiausiu miestu pasaulyje. Tačiau vasario pabaigoje vykusioje diskusijoje „Idėja Kaunui“ užgimė nauja ambicija: kodėl gi Kaunas negalėtų tapti laimingiausiu miestu Europoje?
Anot Lietuvos socialinių tyrimų centro atstovo Boguslavo Gruževskio ši idėja yra įgyvendinama ir tam nereikia nacionaliniu lygmeniu priimamų sprendimų – užtektų ryžtingų savivaldybės veiksmų.
Kaip DELFI pasakoja Kauno miesto vicemeras Simonas Kairys, kauniečių laimės klausimas yra vienas iš Kauno miesto strateginiuose dokumentuose aptariamų dalykų. Anot jo, todėl ir atsirado vienas iš „Kaunas 2022” projektų – „Dizainas laimei“ bei kovo mėnesį būna švenčiama tarptautinė laimės diena.
S. Kairys pastebi, kad per pastaruosius metus Kaune pasikeitė ne tik miesto išvaizda, bet ir darbo kultūra, atsirado daugiau užsienio investuotojų. Kalbėdamas apie laimei svarbius faktorius, vicemeras sako, kad Lietuvoje yra svarbūs ekonominiai faktoriai, turtinė nelygybė. „Emigrantų apklausose dažniausiai nurodoma, kad darbo vieta būtų priežastis grįžti, kad žmogus jaustųsi Lietuvoje laimingas“, – sako S. Kairys.
S. Kairys pabrėžia, kad yra problemų, kurių savarankiškai miestas neišspręs, pavyzdžiui, sveikatos paslaugos, tačiau miesto savivaldybė kreipia dėmesį į sportavimo infrastruktūrą. „Kalbant apie socialinę sferą, nemanau, kad vien tik Kaunas gilinasi į socialinių paslaugų užtikrinimą, bet kad jos užtikrintų ir žmogaus orumą. Pavyzdžiui, kad ligotiems, seniems kuo daugiau paslaugų būtų namie, o ne kažkokioje įstaigoje ar institucijoje“, – teigia pašnekovas.
S. Kairys teigia, kad iš Sovietų Sąjungos laikų esame paveldėję problemų, kurių dar nepajudinome, pavyzdžiui, tankiai apgyvendintos sovietinės statybos mikrorajonų teritorijos. Anot S. Kairio, svarbūs ne tik vaikų žaidimo aikštelių ar automobilio stovėjimo vietų klausimai, bet žmonės turi susitarti, kaip gyvens. „Vien pastato renovacija laimingu žmogaus nepadarys. Į tai turime žiūrėti kompleksiškai: turi būti sutvarkytas šalia esantis parkas, aplinka kiek įmanoma pritaikyta šiandieninio žmogaus poreikiams. Tomis kryptimis ir yra judama.
Jei jums pavyko Kaune padaryti proveržį su paveldiniais pastatais (turime tikrai puikiai funkcionuojančią paveldotvarkos programą), matai kaip pastatai tvarkosi, fasadai šviesėja, tai to proveržio tikrai nėra už miesto centro“, – apie ateities planus prasitaria pašnekovas.
Kaip pasakoja B. Gruževskis, yra trys priežastys, dėl kurių Danijoje bei kitose Skandinavijos šalyse yra aukštas gyventojų pasitenkinimo lygis bei aukštas laimės koeficientas. „Viena iš jų – mažiausia pajamų nelygybė. Šios šalys jau ilgą laiką plėtoja socialiai orientuotą mokesčių politiką. Mokesčiai yra pakankamai aukšti. Žiūrint į vidurkį, aukščiausi Europoje. Atitinkamai, mokesčių pagalba yra sumažinama gyventojų pajamų nelygybė“, – sako ekspertas.
Antroji priežastis, teigia B. Gruževskis – itin aukšta viešųjų paslaugų kokybė ir prieinamumas. Anot pašnekovo, skandinavai daug nuveikę, kad žmonės, kuriems reikalinga paslauga, gautų ją laiku bei labai kokybiškai. „Ši priežastis užtikrina socialinį saugumą – nepriklausomai nuo pajamų, išsilavinimo žmogui nekyla baimės, abejonių dėl būtiniausių, svarbiausių poreikių patenkinimo lygio ir kokybės“, – sako B. Gruževskis.
Trečioji pašnekovo įvardyta priežastis – aukštas visuomenės solidarumo lygis ir pagarba žmogui, individui, jo laisvei. „Ši priežastis yra labai svarbi, ji plačiai pasireiškia darbo sferoje. Nepriklausomai nuo žmogaus vietos įmonės hierarchijoje, visada yra užtikrinamas jo orumas. Žmogus žino, koks jo atlyginimas, kada atostogos, kiekvienas turi teisę pasakyti savo nuomonę, elgtis pagal savo principus.
Aukštą solidarumo lygį gerai iliustruoja apmokestinimo sistema – aukšta mokesčių diferenciacija, progresyvumas. Nėra nepasitenkinimo turtingesniu sluoksniu, kadangi žmonės supranta, kad daugiau sumokėti gali tas, kuris daugiau turi. Tikrai negirdėjau pasakymų, kad žmonės bėgtų iš Danijos ar Švedijos, nes aukšti mokesčiai. Jie supranta, kad moka už šalies gerovę“, – akcentuoja pašnekovas.
B. Gruževskis pastebi, kad nepasitenkinimas aukštais mokesčiais yra būdingas primityvioms visuomenėms. Šiuo atžvilgiu, anot jo, Lietuvą galėtume priskirti prie jų.
Kaip aukštas gyventojų solidarumas atsispindi realybėje? Kaip pasakoja beveik 3 metus Danijoje gyvenusi Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo valdybos narė, viešųjų ryšių atstovė ir „Kaunas 2022 Europos Kultūros Sostinės“ projektų platformos koordinatorė Indrė Aleksandravičiūtė, danai gyvenime vadovaujasi Janteloven taisyklėmis. „Jos skamba maždaug taip: nebūk geresnis už kitus, nenorėk iš gyvenimo per daug, visi yra lygūs. Dėl šios priežasties dažnai danai nesirengia kažkaip įmantriai. Jie niekada nesielgs iššaukiančiai, nes bijo išsiskirti. Tai formuojama nuo pat vaikystės“, – pasakoja I. Aleksandravičiūtė.
Bet tai, anot jos, nebūtinai atspindi šių dienų danų požiūrį. „Jei kalbėtume apie tai, kodėl šiais laikais danai juda į priekį, tai manau pagrindas būtų visai kitas dalykas – pasitikėjimas. Danai pasitiki vieni kitais. Kopenhaga ir bendrai Danija yra viena saugiausių vietų . Žmonės žino, kad jų laimė išliks, net jeigu jie sutiks kokią nors duobę savo kelyje, vien tik dėl to, kad jie fokusuojasi į vieni kitų gerovę“, – teigia pašnekovė.
Sužinojus apie tokį danų istorinį laimės suvokimą, gali kilti mintis, kad laimei, kurią jaučia gyventojai yra svarbūs ne tik ekonominiai aspektai, bet ir tautinis mentalitetas. Su tuo sutinka ir B, Gruževskis, tačiau jis nemano, kad lietuvių nepasitenkinimas yra Sovietų Sąjungos palikimas.
Anot jo, lietuviai yra linkę prisidengti pokomunistine koncepcija, nors ją galėjome naudoti iki 15-20 nepriklausomybės metų. „Dabar tuoj bus 30 metų. Faktiškai pasikeitė visa karta. Tai karta, kuri neturi nieko bendro su Sovietų Sąjunga. Ir tų žmonių tėvai taip stipriai nepatyrė tarybinės prievartos.
Sakiau, kad mažesnė nelygybė skatina aukštesnį laimingumą pagal vertinimo rodiklius, o mes turime aukščiausią nelygybę visoje Europos sąjungoje. Turime vieną didžiausių skurdo rodiklių ES, mažiausiai investuojame į viešąsias paslaugas. Pažiūrėkite, kaip Lietuvoje išvystytas profsąjungų dalyvavimas įmonių valdyme“, – akcentuoja pašnekovas. Anot jo, viskas, kas daugiausiai įtakos daro europiečių laimei, Lietuvoje yra sužlugdyta ir tai yra padaryta mūsų pačių nepriklausomomis rankomis.
B. Gruževskis pastebi, kad tai vertėtų labiau vadinti ne tautiniu mentalitetu, bet socialiniu. „Jis pasireiškia aukšta nelygybe, žmogaus vertė sumenkinimu, viešųjų paslaugų neprieinamumu, žema kokybė, nusižengimais ir nebaudžiamumu. Tai sukuria žmogui nesaugią aplinką, o tai transformuojasi į nepasitenkinimą. Mes labai bijome nesaugumo, nes tai užkoduota mūsų psichinėje sistemoje“, – sako B. Gruževskis.
Tačiau, akcentuoja pašnekovas, ekonominės sąlygos Lietuvoje yra pakankamos, ypač tokiuose centruose kaip Vilnius, Kaunas, kad žmogus jaustųsi laimingas. Jis tai paaiškina teigdamas, kad laimės vertinimo kontekste yra dvi mokslinės paradigmos: socialinė-ekonominė ir psichologinė.
„Pagal socialinę-ekonominę paradigmą – laimė yra tinkamų sąlygų pasekmė. Jos atstovai labiau vertina įvairius socialinius rodiklius, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai daro įtaką žmogaus gerovei. Labiau akcentuojame išorinės aplinkos būseną. Pagal šį rodiklį Skandinavijos šalys labai skiriasi nuo Lietuvos.
Kita paradigma – laimė suvokiama kaip emocinė būsena, kurią galima patirti įvairiomis sąlygomis. Labiau akcentuojama skirtingų žmonių būsenų kokybė ar gebėjimas išgyventi pasitenkinimo, džiaugsmo, laimės būseną. Šiai paradigmai ekonominės sąlygos nėra tokios reikšmingos“, – pasakoja pašnekovas.
Ir nors socialiniais-ekonominiais rodikliais atsiliekame nuo skandinavų, B. Gruževskis teigia, kad bendrame pasaulio kontekste Lietuva neatrodo taip blogai ir dažnai patenka į geriausių šalių 40-tuką. „Taip, gal ne visada patenkame į 30-tuką, bet 40-tukas jau tikrai yra pakankamai aukštas lygis. Gal mums norėtųsi būti 20-tuke. Tai būtų didelis šuolis, nesakau, kad nepasiekiamas, bet tikrai reikėtų žymiai daugiau dirbti pagal tuos tris pirmus punktus: maža pajamų nelygybė, pajamų diferenciacija ir solidarumas“, – teigia B. Gruževskis.
Anot B. Gruževskio, laimė proporcingai neauga, jei auga žmogaus turtas. Kitaip pasakius – jei yra patenkinti žmogaus poreikiai, tai atsiradęs perteklius nepadaro žmogaus laimingesniu.
Jei šiandien Lietuvoje esančių sąlygų užtenka, kad gyventojai būtų laimingi, ką turėtų daryti toks miestas kaip Kaunas, jog taptų laimingiausiu Europoje? Nors Kopenhaga, dėsto B. Gruževskis, yra sostinė, turi uostą ir turi didesnį darbo užmokestį, Kaunas vis tiek turi savo pranašumų.
„Kaunas turi du dalykus. Jis turi ekologinę aplinką (turiu omenyje užterštumą, kamščius ir t.t.) ir Kaunas yra žalesnis, turi kalvas“, – sako B. Gruževskis. Tai, pasak specialisto, gali jau savaime pritraukti tam tikrus žmones.
Daugiau skaitykite čia.
