Iš Kauno kilusi seržantė specialistė Laura Bartusevičiūtė savo gyvenime suderino dvi trokštamas profesijas – jėgos struktūras ir slaugą. Dar vidurinėje pajuokavusi, kad eis į kariuomenę, šiuo metu yra Karinių jūrų pajėgų Medicininio paramos vieneto karo gydytojos padėjėja.
Į Karines jūrų pajėgas Laura atėjo siekdama naujo iššūkio ir žinodama, kad po kelių mėnesių beveik pusę metų turės išplaukti priešmininiu karo laivu ,,Kuršis“.
[galerija kiek=”4″]
– Kada ir kodėl nusprendei ateiti į kariuomenę?
– 2012 m. ėjau į bazinius karinius mokymus. Po bazinių 12 savaičių mokymų Rukloje, atvykau į Klaipėdą. Po vidurinės mokyklos stojau į Policijos mokyklą, tačiau tąkart neįstojau, tuomet po metų nusprendžiau pabandyti bazinius karinius mokymus. Tuo metu buvo daug reklamos apie šiuo mokymus per radijo stotį, televiziją, plakatuose matomi žodžiai ,,Išbandyk save“. Į mokymus ėjau ne su mintimi likti kariuomenėje, bet pasiruošti policijos mokyklai. Nors apie kariuomenę dar svarsčiau prieš baigiant mokyklą, norėjau išbandyti save vienoje iš šių struktūrų. Dar su klasės draugais juokavome, kad jei neįstosime, kur norime – eisime į kariuomenę. Tuo metu visi pasijuokėme, tačiau kai po metų pasakiau, kad eisiu bazinius karinius mokymus, kiti neįstoję pradėjo juoktis, negi ir jie dabar turi pildyti pažadą.
Aš labai gerai atsimenu mamos veido išraišką. Ji nebuvo sužavėta mano planais apie policiją, buvo susitaikiusi, palaikė, tačiau kartais skatino persigalvoti, pasirinkti kažką ,,labiau mergaitiškesnio“. Kai į policiją neįstojau, mama lyg ir guodė, sakė, kad jai gaila. Mačiau, kad jai buvo nesmagu, kad aš liūdėjau, tačiau džiaugėsi, kad neįstojau. Tuo metu ji buvo įsitikinusi, kad mano savęs paieškos jėgos struktūrose jau baigtos, kad jau atsikračiau šios idėjos. Ir tuomet vieną dieną grįžusi pasakiau, jog užsirašiau į bazinius karinius mokymus, mama bandė atkalbėti, klausė, kam man to reikia, ką aš veiksiu po to, siūlė stoti mokytis kitur, bet suprato, kad manęs neperkalbės.
– Kokie pirmieji įspūdžiai kariuomenėje?
– Aš kažkokių lūkesčių ateidama neturėjau. Nebuvau ir susikūrusi vizijos, kaip ir kas ten turėtų būti. Nebuvau nusipiešusi kariuomenės paveikslo, todėl didelių nusivylimų ir nebuvo. Pirmos dienos buvo kaip ir daugeliui, svarsčiau, kur aš papuoliau ir ko jie iš manęs nori ir kodėl viską daryti taip greit (juokiasi). Man buvo kilęs klausimas, ar aš tikrai čia noriu likti, nes tuo metu per pirmąją savaitę dar buvo galima persigalvoti, bet pradėjau galvoti: ,,O kas man čia netinka, kad galėčiau nenorėti?“ Ir supratau, kad nėra nieko blogo, aplinka neįprasta, bet juk čia nieko keisto – juk pirmą kartą tai darau. Juk dažnai žmogus atėjęs į naują sferą, nežinai kas ir kaip yra. Pagalvojau, kad reikia laiko priprasti ir adaptuotis.
– Kodėl po mokymų nusprendei likti?
– Dar kurse bendravome su Karo prievolės centru, pildėme prašymus. Mes vis susiskambindavome, pasitikslindavome dėl etatų. Tuo metu aš dar gyvenau Kaune. Nors man leido rinktis iš kelių miestų, aš iškart pasirinkau Klaipėdą. Nei giminaičių, nei pažįstamų čia neturėjau, bet Klaipėda man visada buvo toks miestas, kuriame norėjau gyventi.
– Kokios buvo Tavo pirmosios pareigos po bazinių mokymų?
– Pirmos mano pareigos buvo kulkosvaidininkė, tuo metu mūsų kuopą formavo, pareigos keitėsi, buvau ir kulkosvaidininko padėjėja, vairuotoja, prieštankinių sistemų operatorė. Vėliau tapau būrio paramedikė ir iš LDK Butigeidžio dragūnų bataliono perėjau į Karo medicinos tarnybą Klaipėdoje. Pabaigusi slaugos studijas Klaipėdos universitete, atėjau į Karines jūrų pajėgas ir dabar esu Karo medicinos gydytojos padėjėja. Man iškyla tokios asociacijos su jūra, su atostogomis, nes vasarą visada važiuodavome prie jūros. Ir tuomet galvojau, kai aš kasdien po darbo galėčiau eiti prie jūros, tai lyg egzotika, tai neįprasta gyvenant Kaune.
– Kodėl nusprendei tapti paramedike?
– Aš norėjau studijuoti ir įgyti kvalifikaciją. Vidurinėje mokykloje pasvarstydavau apie slaugos studijas. Jėgos struktūros visada buvo prioritetas. Slauga man buvo ir garantas, kad jei nebegalėčiau likti kariuomenėje, turėčiau man patinkančią kitą specialybę. Paramedike nusprendžiau būti po to, kai LKD Butigeidžio dragūnų batalione būrio vado pavaduotojas klausė, ar kas ketina eiti kur mokintis. Kaip tik pasakiau, kad ketinu rudenį pradėti studijuoti slaugą. Būrio vadas apsidžiaugė, nes kaip tik pas mus turėjo sukurti naują etatą – būrio paramedikas. Studijuodama paraleliai dalyvavau paramediko kurse.
– Kokius skirtumus civilinės ir karinės medicinos pastebi?
– Civilinėje aplinkoje viskas šiek tiek kitaip nei mes ruošiamės. Žinoma, pagrindiniai algoritmai tokie patys, tačiau skiriasi tam tikri niuansai, naudojamos priemonės.
– Kodėl nusprendei ateiti būtent į Karines jūrų pajėgas?
– Aš dar nebuvau pabaigusi studijų, kai svarsčiau ateiti į Karines jūrų pajėgas. Pagrindinis motyvas – norėjau kažko naujo. Buvo įdomu sužinoti, kokia čia yra specifika. Dabar drąsiai galiu sakyti, kad skiriasi pagalbos teikimas, kai esi poligone, medicininės paramos vienete ir kai esi laive. Norėjau praplėsti akiratį ir turėti naujų patirčių. Ir kaip tik sužinojau, kad reikia medikų plaukti laivu ,,Kuršis“*. Tai neabejotinai buvo vienas iš motyvų. Mane suviliojo galimybė aplankyti naujus uostus, nes šiaip negali sau leisti per tokį laiką tiek pakeliauti. Dar prieš rašydama prašymą iki perkėlimo, žinojau, kad jei pereisiu – plauksiu. Tuo džiaugiausi ir labai laukiau.
– Tik atėjusi į Karines jūrų pajėgas, po kelių mėnesių jau išplaukei beveik pusei metų. Tai buvo Tavo pirmas ir iškart toks ilgas išplaukimas. Ar nebuvo vidinių dvejonių?
– Buvo visokių baimių. Ir nerimo. Iš pradžių – ne. Galvojau, pusė metų – visai neilgas laikas. Bet artėjant tam laikui, pradėjau galvoti, juk išplaukę būsime ilgai. Aš dar neturėjau patirties laive. Kolektyvas maksimaliai teikė informaciją, tačiau kol pats ,,nepačiupinėji“, atrodo visai kitaip. Viena iš didesnių baimių – nežinojau, kaip pati jausiuosi, kai banga bus aukštesnė. Bijojau, kad man bus bloga ir bus sunku kitam teikti pagalbą.
– Kiek kartų per laivo ,,Kuršis“ budėjimą buvote grįžę į Lietuvą?
– Vieną kartą grįžome savaitgaliui, kitą – keturias ar penkias dienas. Bet aš visai nepasigedau to grįžimo. Aišku, visi turėjom savo priežasčių, dėl kurių norėjome grįžti, bet man tas laikas visiškai neprailgo. Įsivažiavome į ritmą ir visiškai nepajutome, kaip praėjo tas laikotarpis.
– Iš viso aplankėte vienuoliką užsienio šalių uostų. Turėjau puikią progą per pusę metų pamatyti pakankamai nemažai. Tavo lūkesčiai pateisinti?
– Su kaupu. Prisišvartavę uoste, jei nebudėdavome, galėjome eiti iš laivo, lankytis muziejuose ir pan. Budėjimus uoste keitėmės su kitais grupės (SNMCMG-1) medikais. Grafikas buvo žinomas iš anksto. Vasarą, kai dar buvo gana šilta, nesvarbu, ryte ar vakare, atsisėsdavau ant juto, skaitydavau knygą, atsigerdavau kavos, smagu. Pradžioje nemažą laiką praleisdavome fiorduose, tai ir vėjas silpnesnis, ir banga mažesnė, tačiau rudenį ant juto būdavau jau nedažnai.
Bet visada stengdavausi prieš miegą išeiti ant juto ir pabūti ramiai. Žinoma, pradžioje tai buvo neįprasta, smagu, vėliau tai jau tampa įprasta, mažiau romantiška. Aš labai norėjau pamatyti fiordus, turėjau galimybę juos išvysti ir saulėtą vasaros dieną ir rudens pabaigoje. Taip pat norėjau po kalnus pasivaikščioti. Tai pavyko įgyvendinti Norvegijoje.
Turėjau galimybę susipažinti su kitų šalių medikais, nepastebėjau skirtingų darbo technikų. Lietuva yra NATO narė, taigi tam tikri dokumentai reglamentuoja ir mūsų darbą: eiliškumą apžiūros etapus ir pan. Pamačiau, kad šiek tiek skiriasi aprūpinimas, tačiau visa kita – taip pat. Atkreipiau dėmesį, kad skiriasi kitų šalių medikų kompetencijos, t. y. ką jie konkrečiu atveju gali daryti. Licencijos normą apibrėžia Sveikatos apsaugos ministerija, užsienio valstybėse tos normos skiriasi, pvz. Lietuvoje slaugytojas gali atlikti tam tikrą manipuliaciją, užsienio slaugytojui tai jau draudžiama ir atvirkščiai. Visi tie skirtumai išties minimalūs.
– Kaip sekėsi adaptuotis prie įgulos ir jūros?
– Aš labiau džiaugiuosi įgula, su kuria buvau, žmonės mane priėmė šiltai, man net buvo keista, juk aš buvau naujas nepažįstamas žmogus kolektyve. Be to, jie būdavo ir pavargę po budėjimų, tačiau tikrai nebuvau atstumta. Gyvenau keturvietėje kajutėje su kitais kariais.
Vienas kolega rekomendavo turėti guminukų nuo jūros ligos, sakė, kad padeda. Nežinau, kiek čia tiesos, nes aš jų visiškai nemėgstu. Dar girdėjau, kad jei bus bloga, vis tiek pasistengti šiek tiek valgyti. Nežinau, ar tai padeda, nes man tiesiog nebuvo bloga. Vieną kartą buvau pasijutusi keistai, bet net nežinau, ar tai buvo jūros liga, greit praėjo.
Būdama uostuose stengdavausi kelias valandas išeiti pabūti viena, tos mažos erdvės laive veikia ir reikia rasti laiko pabūti su savimi, sudėlioti savo mintis, pakalbėti asmeniškai su šeimos nariais.
– O kai banga buvo aukštesnė?
– Aš atėjau iš sausumos, man sunku įsivaizduoti ir suprasti bangų aukščius. Aš bangą matavau kitaip – kavos puodelį galima prisipilti pilną ar tik pusę.
– Ar grįžusi nepasiilgsti išplaukimo?
– Pasiilgstu, tačiau pas mus dabar yra nemažai norinčių išplaukti į jūrą medikų. Šiais metais ilgų išplaukimų nenusimato.
– Tu taip pat savanoriauji Jaunimo linijoje?
– Taip, beveik trejus metus. Aš žvalgiausi vietų, kur galėčiau savanoriauti Klaipėdoje, savanoriavau ir Kaune Vaikų dienos centre. Turėjau laisvo laiko, kurį norėjau išnaudoti prasmingai. Viena pažįstama karė pasiūlė Jaunimo liniją.
– Tave paskatino galimybė padėti kitiems?
– Ne tik galimybė padėti, tai tikrai ne vien davimas. Savanoriaudamas labai daug gauni. Padeda ne tik bendravimas su kitais, tačiau labai įdomūs ir vykstantys kursai. Išmoksti ir suvoki tam tikrus dalykus, geriau supranti ir savo tam tikrus poelgius. Tampa lengviau priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, nepaisant požiūrių skirtumų, asmeninių savybių.
Iš pradžių buvo baimės jausmas, nepasitikėjimas, tačiau dabar jau suvokiu, kad tuo metu padarysiu tai ką galiu geriausiai.
– Savanorystė Tau padėjo ir išplaukus?
Aš tikiu, kad netgi labai padėjo. Juk kai atėjau į laivą, man visi žmonės buvo nepažįstami, reikėjo prie jų prisitaikyti. Jau mokėjau priimti skirtingų pažiūrų žmones. Taip pat išmokau į daugelį dalykų žiūrėti ramiai, kitaip susitvarkyti su nuovargiu nuo žmonių mažoje erdvėje. Juk ne tik aš pavargstu. Kiti žmonės lygiai taip pat pavargsta: ilgą laiką išplaukę, pasiilgę šeimos narių, jaučiasi panašiai kaip ir aš.
Ką patartum jaunam medikui, norinčiam priimti tokį patį iššūkį?
– Jeigu nori – ir keliauk. Bus dienų, kai bus sunku, bet patirtis yra labai gera. Gali suvokti savo, mediko, silpnąsias ir stipriąsias vietas. Labai daug erdvės tam suvokimui. Naudinga patirtis yra pamatyti, kaip viskas vyksta laivuose. Siūlyčiau nedvejoti. Tik per praktiką pats išmoksi ir patirsi. Tau gali pasakoti labai daug, labai ilgai ir vaizdžiai, bet kol nepabuvai – nesuprasi.
