Antradienio rytas Gaižiūnų poligone išaušo kitoks nei įprastai – sniegu apkloto miško orą raižė ryžtingai nusiteikusių karių apšilimo mostai. Mat pastarieji ruošė kūną ir protą pratybų kulminacijai – šuoliui į eketę.
Svarbu išlikti šalto proto
Prie Gaižiūnų poligone įsikūrusio tvenkinio Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotojo pėstininkų bataliono kariai jau buriavosi nuo ankstyvo vasario 12 dienos ryto. Ši data Vaidotėnams į atmintis įsirėžė ilgam: dvi paros miške su trumpu grįžimu į batalioną dėl aliarmo pasibaigs kulminacija – šuoliu į ledinį vandenį.
Išbandymas, kurį nuolatinės privalomosios profesinės karo tarnybos kariai patyrė pirmą kartą, skiriasi nuo įprasto ir visuomenėje vis daugiau dėmesio susilaukiančio „Eketės iššūkio“. Ne vienodas gylis, apranga, turimi daiktai įšokus, bet, svarbiausia, ir tikslas kitas. Sveikuolių norą sustiprinti imunitetą kariuomenėje pakeičia išgyvenimas.
Išbandymo metu kariams buvo svarbu susidoroti su baime, išlikti blaivaus proto, išsaugoti ginklą bei kuprinę ir patiems saugiai išlipti iš eketės. Jei kūnas neklausydavo ar mintys užgoždavo veiksmo atlikimą,, greitai pasigirsdavo viską pakeičiantys ir aštrų protą grąžinantys žodžiai: „ramiai, kvėpuok, čia tik Tavo kūnas stresuoja, ne Tu“.
„Šokimo į eketę metu yra imituojamas įlūžimas į ledą šalto oro sąlygomis. Kiekvienas karys turi gebėti valdyti esamą situaciją ir susitvarkyti su stresu. Tokią reakciją iššaukia kūno kontaktas su lediniu vandeniu. Kariui būtina nusiraminti ir šoko būsenos metu išsaugoti turimus svarbiausius daiktus – ginklą ir kuprinę“, – sakė pratybų vadovė leitenantė Greta Kancevičiūtė.
Šoko, nors plaukti ir nemoka
Nors kariai buvo surišti virve, kurią laikė sausumoje likęs iššūkio koordinatorius, baimė ir stresas išliko. Tiesa, dauguma su užduotimi susidorojo, rodos, taip paprastai kaip valgydami pusryčius. O geriausiu drąsos įrodymu tapo karys, kurį pakvietus šuoliui, pasigirdo perspėjimas – jis nemoka plaukti.
Pakvietus paskutinį šauktinį, atmosfera kiek pasikeitė, ir nenuostabu, jis savo noru pasirinko „įlūžti“, nors plaukti nemoka. Ne paslaptis, irtis rankomis ir kojomis vandenyje prireikė kiekvienam. Tačiau nepaisydamas kelių bauginančių faktų, karys ne tik nusprendė šokti, bet ir susitvarkė su iššūkiu puikiai, o išlipęs šypsojosi ir pripažino, kad jausmas iš tiesų geras.
Į mišką mokytis išgyvenimo
Antradienis buvo sekmadienio rytą prasidėjusių nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karių išgyvenimo atšiauriomis oro sąlygomis pratybų atomazga. Kadangi gyvenime oro ir sezono nepasirinksi, kariai ruošiami prisitaikyti ir mokėti apsaugoti save bei kitą net ir tada, kai aplinkui vien balti sniego patalai, o jutiminė temperatūra nedžiugina.
Pratybų epicentrui tapus atšiaurioms sąlygoms buvo svarbu ne tik išmokti orientuotis miške žiemą: rasti reikiamas vietas, pasiklydus – būrio draugus, bet ir išgyventi. Mokymai apėmė įvairias sritis: būsto įsirengimą, vandens išgavimą, laužo užsikūrimą bei kūrenimą ir kitas veiklas.
