Viena iškiliausių metų pabaigoje portale „Kas vyksta Kaune“ aptariamų Kaune gyvenusių šimtmečio asmenybių – Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Mykolo Biržiškos. Jo sukurta bendrojo ugdymo lavinimo sistema pagrindinėje mokykloje naudojama iki šių dienų. Prieš šimtą metų ir šių dienų pedagogui tenkantys iššūkiai – dabarties mokytojo akimis. Jei tarpukaryje buvo aktualu skatinti nacionalizmą, šiuolaikiniui mokytojui –užauginti plataus mąstymo asmenybę.
Pedagogo misija – ugdyti valstybės elitą
Nuo 1922 m., kuomet M. Biržiška įžengė į Kauną, mieste atgijo kantraus ir aktyvaus viešojo intelektualo vaizdinys. Lietuvos nepriklausomybės signataras nebuvo tas mokytojas ar dėstytojas, kurį visuomenė galėtų priskirti „senesniems“ laikams. Jis nebuvo kabinetinis mokslininkas, užsidaręs nuo socialinio gyvenimo ir realybės problemų, atvirkščiai – švietėjas, įsitikinęs, kad mokslo procesas yra neatsiejamas nuo tautos ir valstybės kūrimo.
Tarpukariu itin svarbu buvo lietuvybės klausimas. Tad savo mokinius ir studentus intelektualas augino kaip patriotus, istoriją ir to meto visuomenės bei valstybės procesus suvokiančius individus. M. Biržiška skaitė daug paskaitų, viešai propaguodamas laisvės ir patriotiškumo jausmus. Jam buvo aktualu atgauti lenkų pagrobtą sostinę ir padėti tautiečiams okupuotame krašte. Didi asmenybė savo, kaip pedagogo misiją, įžvelgė valstybės elito – ne tik intelektualiai išsilavinusių, bet ir politiškai bei pilietiškai aktyvių žmonių – ugdyme, rašoma „Aidai“ kultūros žurnale.
Bene didžiausias „apčiuopiamas“ literatūros istoriko indėlis į šiuolaikinę visuomenę yra bendrojo ugdymo lavinimo sistemos sukūrimas. „Būtent jis sukūrė bendrojo ugdymo lavinimo sistemą pagrindinėje mokykloje, kuri naudojama iki šių dienų. Dabar ji labiau išplėtota, bet taisyklės, kad pamokų negali būti daugiau nei septynios, išlikusios nuo pat 1915 m.“ – teigia Vytauto Didžiojo gimnazijos soc. pedagogas ir istorijos tyrinėtojas Rimvydas Ginkus bernardinai.lt parašytame straipsnyje.
Mokytojas, įkalintas švietimo sistemos rėmuose
Tarpukaris nebuvo lengvas laikmetis, istorija byloja, kad intelektualams buvo lemta stoti į neginkluotą kovą bei budinti tautą. Šių dienų pedagogams lemta atremti kitokius iššūkius.
„Šiuolaikinis pedagogas susiduria su požiūrio sunkumais: mokytojo darbas nėra vertinamas taip, kaip jis turėtų būti vertinamas. Pedagogą nuvertina visuomenė, tėvai, valdžios institucijos. Antras dalykas, kur didžiausi sunkumai – tai nuolatinės reformos. Dauguma mokytojų yra labai pasimetę, nes dėl reformų nebežinai, kaip turi dirbti,“ – pasakoja Kauno „Saulės“ gimnazijos matematikos mokytoja Ina Karosevičienė.
Specialistė atskleidžia, kad paskutiniu metu švietimo sistema, programos, strategijos ir įstatymai keičiasi pernelyg greitai. „Kad būtų galima pradėti kokybiškai dirbti pagal naujas strategijas ir programas, reikia mažiausiai trijų metų – pedagogas nespėja išmokti visų naujinimų ir vėl viską iš naujo pakeičia“, – pasakoja mokytoja.
„Tarpukario pedagogai daugiausiai ėjo į kovą, buvo labai greitai išvežami ir baudžiami už savo geras idėjas. Todėl labiau aktualios buvo saugumo problemos“, – mintis dėsto pedagogė. Pasak jos, Sovietų sąjungos okupacijos laikais mokytojas buvo nužemintas ir menkinamas – buvo ribojama žodžio ir veiksmų laisvė, todėl pedagogas negalėjo skleisti šviesių minčių. „Dabar mokytojų pilietiškumas po truputį atsibunda, jie norėtų turėti savo balso teisę“, – dabartinę situaciją pedagogų tarpe apibūdina I. Karosevičienė.
Moteris išskyrė šiuolaikinių švietėjiškų asmenybių misiją – užauginti aktyvią, pilietiškai brandžią, mąstančią ir kūrybišką asmenybę. Mokytoja pripažįsta, kad dalykiškos žinios tikrai yra svarbios, bet šiuolaikinėje visuomenėje aktualu ir bendražmogiškos, socialinės vertybės, prie kurių ugdymo prisideda ir pedagogas.
Žvelgiant į tarpukarį, kuomet svarbiausia buvo šalis, šių laikų visuomenei orientuoti savo išsilavinimo skleidimą tik valstybės labui nepakanka. Pedagogė išskiria, kad tautai dabar turėtų būti aktualu atsirinkti teisingą informaciją, tapti pilietiškais, atsakingais už savo gyvenimą ir šalį, už dirbamą darbą.
(Tarpukario) Kaunas – apglėbtas mokslo „liga“
M. Biržiška savotiškai atsispindi ir šiuolaikiniuose dėstytojuose – tiek jis, tiek jie akcentuoja ne pažymius, bet patį išsilavinimą ir intelektą ar suvokimą. Tiesa, šių dienų pedagogas atkreipia dėmesį į puikiai parašytą darbą ir tokio maksimumo siekimą, o dabartinė mokslo sistema ir į galutinį rezultatą, t.y. pažymį, kurio prireikia tęsiant mokslus. Visgi Lietuvos nepriklausomybės signatarui svarbiausia buvo mokslo „liga“, kurios ugdymą jaunam žmogui jis ir išskyrė kaip pedagogo misiją.
Dar 1910 m. rašytame tekste, M. Biržiška nuogąstavo, kad studentai temas referatams renkasi atitolusias nuo Lietuvos aktualijų, svetimas mūsų tautai, o ne rašo apie Lietuvos istorijos niuansus. Šiame tekste mokslo žmogus atskleidė, kad svarbu dėstytojui ne kiek reikalauti nepriekaištingos darbo kokybės, kiek skatinti dirbti tautos labui. „Jei jie bent kai kuriems klausimams susistemins medžiagą ir sutvarkys literatūrą, jei nors pajudins vieną kitą visuomenės mokslo klausimą, tie bematant ir patys Lietuvos mokslan įsitrauks ir, rasi, kitus užkrės tąja „liga“, – rašė signataras.
Dar vienas, bene esminis tarpukario ir šių dienų pedagogų požiūrių panašumas – išsilavinimo indėlis tautai. Tiek M. Biržiška, tiek šiuolaikinius mokytojus vienija tikėjimas „valstybės elitu“. „Išsilavinę žmonės yra variklis, dėl kurio mes galime geriau gyventi, jie kuria mūsų ateitį“, – teigia I. Karosevičienė.
Literatūros istorikas tapo svarbiu indėliu ugdyme ir vadovėlių atžvilgiu. Nors šis darbas jam nebuvo prie širdies, tačiau noras šviesti ir matymas, kad Lietuva susiduria su mokslo šaltinių trūkumu, paskatino, kad ir sukandus dantis, surašyti ir išleisti vadovėlių. O jų buvo ne vienas: ir istorijos, ir geografijos, tautosakos ir literatūros. Tačiau juose stinga paprastumo ir aiškumo.
„Savo vadovėliais M. Biržiška norėjo ne tik mokyklos reikalus patenkinti, bet drauge duoti ir svaresnį įnašą lietuvių literatūros istorijos mokslui. Todėl jo vadovėliai nekartą yra per sunkūs mokiniui, per moksliški, perkrauti medžiaga. Dažnai tai ne tiek vadovėlis mokiniui, kiek mokslo priemonė mokytojui, taip stokojusiam vadovėlių anais ankstybaisiais lietuviškos mokyklos laikais“, – rašė Vincas Maciūnas „Aidai“ kultūriniame žurnale.
Gyvenimo vingiai: gimnazijos direktorius, neišvengęs kalėjimų
„Gimiau 1882 m. rugpjūčio 2 (24) d. Viekšnių miestelyje, Šiaulių paviete, dabar Mažeikių apskrityje“, – taip 1938 metais Kaune išleistoje prisiminimų knygoje „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose“ rašė pats M. Biržiška.
Lietuvos literatūros istorikas kilo iš senos bajorų giminės, tad, kaip būdinga to laikmečio didikams, kalbėjo lenkiškai. Tačiau internete galima išvysti skambių frazių, kad didi asmenybė atsisakė būti lenku ir pasirinko lietuvybės kelią. Iš tiesų, taip ir buvo – Biržiškos laikė save lietuviais ir uoliai kovojo dėl Lietuvos valstybės išsaugojimo.
Šiam Kauną formavusiam žmogui teko nemažai patirti: motinos Elžbietos auklėjimą būti lenku, tėvo Antano apeliaciją į lenkiškai kalbantį lietuvį Adomą Mickevičių, universitete įstojimas į slaptą lietuvių draugiją, pasibaigęs Butyrkų ir pratęstas Kauno kalėjimuose. Bene svarbiausias gyvenimo vingis – prisidėjimas prie revoliucinių veiksmų Vilniaus, tuomet užimto lenkų, krašte. Tačiau M. Biržiška, kaip rašė savo atsiminimuose, nebuvo revoliucionierius, jam aktualiausia buvo šviesti tautą.
„Ne tiek mane traukė revoliucinė politika, kurioje gavau dalyvauti, kiek revoliucinis darbininkų ir šiaip liaudies švietimas: paskaitos, knygynėliai, pamokos“, – knygoje „Dėl mūsų sostinės“ pažymi M. Biržiška.
Carui paskelbus žodžio laisvę ir žmogaus asmens neliečiamybę, buvo suformuotas Didysis Vilniaus seimas, kuriame dalyvavo ir literatūros istorikas. Tačiau čia biografiniai vingiai nesibaigia: prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. jis tapo pirmosios Vilniaus lietuviškos gimnazijos direktoriumi, o 1918 m. vasario 16 d. ir Lietuvos nepriklausomybės signataru, rašoma kultūros žurnale „Aidai“.
1922 m. M. Biržiška buvo ištremtas iš Vilniaus į Kauną, kuriame atliko didžiuosius savo švietimo darbus. Nuo 1922 iki 1930 m. dėstė literatūrą Kauno berniukų „Aušros“ gimnazijoje, eidamas ir gimnazijos direktoriaus pareigas.
Prie šių pareigų literatūros istorikas kruopščiai atliko ir profesoriaus vaidmenį Lietuvos universitete, humanitarinių mokslų fakultete, kur išbuvo iki 1925 metų. Kaip rašo kultūros žurnalas, apie metus čia buvo universiteto prorektoriumi, o nuo 1926 iki 1927 m. — rektoriumi. 1937 – 1939 m. jis ėjo Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakulteto dekano pareigas.
Straipsnis yra iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo projektui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ skirtomis lėšomis.
