Atlyginimas labai priklauso ne tik nuo pačios specialybės, bet ir nuo to, kokio tipo įstaigoje dirbama. „Sodros“ duomenys rodo, kad dažniausiai mažesnės algos mokamos visuomeninėse organizacijose bei biudžetinėse įstaigose. Analitikų teigimu, kuo darbovietė yra arčiau rinkos tuo ir algos didesnės, kuo arčiau centrinės valdžios – tuo daugiau ir reguliavimų.
Sparčiausiai atlyginimai auga ten, kur yra mažiausi
Kaip DELFI informuoja „Sodros“ direktoriaus vyriausioji patarėja Julita Varanauskienė, analizuojant III ketvirčio darbo pajamų apžvalgą nuspręsta išskirti, kokie pokyčiai vyrauja viešajame sektoriuje.
„Sodra“ darbdavius suskirstė į kelias grupes: valstybinės įmonės (čia patenka valstybės, savivaldybių įmonės), viešosios įstaigos (daug gydymo įstaigų yra viešosios įstaigos), biudžetinės įstaigos (valstybės ar savivaldybės – daug mokyklų yra biudžetinės įstaigos), visuomeninės organizacijos, užsienio įmonės (pavyzdžiui, patenka įmonės, kurių Lietuvoje registruoti tik filialai arba kai užsienio įmonė Lietuvoje neturi juridinio asmens statuso) ir kitos (čia didžioji dalis – privataus kapitalo įmonės, uždarosios akcinės bendrovės ir pan.).
J. Varanauskienė paaiškina, kad iš padarytų skaičiavimų matyti, jog labiausiai pajamos auga ten, kur jos buvo mažiausios, tai yra visuomeninėse organizacijose. O štai įmonėse, kur pajamų vidurkiai dideli, atlyginimų vidurkiai augo ne taip sparčiai ar net kiek sumažėjo. Vis dėlto, kad ir kaip augtų atlyginimai viešajame sektoriuje, matyti, kad privačiajame sektoriuje jie vis dar didesni. Kaip pastebi analitikė, atotrūkis tarp šių sektorių gali būti dar didesnis, turint omeny, kad šešėlinė ekonomika klesti privačiame sektoriuje.
„Tai sutampa ir su bendrai stebima pajamų pokyčio tendencija. Biudžetinės įstaigos, palyginti su privačiu sektoriumi („Kitos“), augimo tempą demonstruoja panašų, tačiau biudžetinėse vidurkiai vis tiek išliko šiek tiek mažesni negu privačiame sektoriuje. Be to, realūs skirtumai gali būti didesni, nes privačiame sektoriuje, „neapskaitytų“ pajamų tikimybė yra didesnė“, – komentuoja J. Varanauskienė.
Informuojama, kad skaičiavimai nenurodo tikslių atlyginimų vidurkių, tačiau rodo apytikslius duomenis. Pagal juos matyti, kad gydytojai specialistai viešojoje įstaigoje gali uždirbti maždaug 1 658 Eur, biudžetinėje įstaigoje apie 1 474 Eur, „kitose“ (privačioje) – apie 1 197 Eur. Mokytojai taip pat daugiau gali uždirbti viešojoje įstaigoje (apie 1045 Eur) nei biudžetinėje įstaigoje (apie 919 Eur).
Sistemų administratoriai užsienio įmonėse vidutiniškai gali uždirbti apie 2 476 Eur, kitose privataus sektoriaus įmonėse apie 1 734 Eur. Viešosiose įstaigose – apie 1 293 Eur, o biudžetinėse – apie 1 114 Eur. Pastebima, kad beveik visų „Sodros“ pateiktų specialybių atstovai daugiau gali uždirbti viešojoje įstaigoje nei biudžetinėje, išskyrus vadovaujančias pareigas užimančiuosius.
„Darome prielaidą, kad įtakos gali turėti įstaigos finansavimo pobūdis (kai kalbame apie viešosioms paslaugoms būdingas profesijas), o lyginant įstaigos vadovų pajamų skirtumus, reikia turėti mintyje, kad tarp viešųjų įstaigų yra ne tik viešąsias paslaugas teikiančių organizacijų, todėl įmonių vadovų pajamas gali lemti kiti veiksniai (pavyzdžiui, įstaigos ekonominės veiklos pobūdis)“, – nurodo J. Varanauskienė.
Pasak jos, šis sudarytas „Sodros“ grafikas parodo, kad viešųjų paslaugų (ypač, slaugos, mokymo) profesijų vidutinės pajamos yra santykinai nedidelės, o viešajame sektoriuje valstybinės įmonės dosniau atlygina toms pačioms profesijoms negu, pavyzdžiui, biudžetinės įstaigos. To priežastis – didesni atlygio sistemų suvaržymai, teigia analitikė.
„Už didesnės profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą biudžetinėse įstaigose apmokama panašiai kaip ir privačiajame sektoriuje. Išimtys užsienio įmonės ir paklausios profesijos (sistemų administratoriai) – viešojo sektoriaus darbdaviui sunku konkuruoti dėl talentų. Kai kalbama apie žemesnės profesinės kvalifikacijos profesijas – vairuotojus, valytojus, šiek tiek geriau apmokami būtent viešojo sektoriaus įstaigose; tačiau tai gali būti ir neapskaitytų pajamų, kurių tikimybė didesnė privačiajame sektoriuje, pasekmė.
Viešųjų paslaugų profesijų (gydytojai, mokytojai, politikos ir administravimo specialistai, socialiniai darbuotojai) atstovai, nepatenkinus jų lūkesčių, gali jausti spaudimą keisti darbdavį ar net profesiją. Manyti, kad tokiu būdu savaime pamažu išsispręs „perteklinių“ biudžetininkų problema, ko gero, nėra apdairu: yra tikimybė, kad pasitrauks „ne tie“. Galvojant apie lūkesčių patenkinimą, reikėtų nepamiršti, kad ne tik augimo procentai svarbu, bet ir santykis su kitų (darbdavių ar profesijų) ir pajamų lygiu, ir augimo procentais, ir santykiniu savo paties darbo vertinimu“, – duomenis komentuoja J. Varanauskienė.
Kuo arčiau centrinės valdžios – tuo labiau ribojamas atlyginimas
Statistikos departamentas skelbė, kad vidutinis mėnesinis) darbo užmokestis „ant popieriaus“ 2018 m. trečiąjį ketvirtį sudarė 935,7 Eur: viešajame sektoriuje – 948,2 Eur, privačiajame sektoriuje – 929,9 Eur.
SEB vyriausiasis ekonomistas Tadas Povilauskas DELFI komentavo, kad I metų ketvirtį buvo matyti pavojinga tendencija – alga privačiame sektoriuje lenkė viešąjį. Ekonomisto teigimu, žvelgiant į aplinkui esančias šalis alga viešajame sektoriuje turėtų būti tikrai didesnė. Turint omeny ir tai, kad iš ties privačiame sektoriuje egzistuoja ir šešėlinė pusė.
„Nors šešėlis traukiasi, bet ir darbo rinkoje jo yra daug. Tai paėmus, realiai atlyginimų vidurkis privačiame sektoriuje būtų didesnis. Aišku, reiktų pasakyti, kad ir valstybiniame sektoriuje gali būti tam tikro šešėlio. Pavyzdžiui, vykdomi viešieji pirkimai ir bandoma ką nors apeiti ir dalį pinigų sau pasiimti“, – DELFI komentuoja T. Povilauskas. Tačiau, jo nuomone, didžiausius skirtumus įstaigose lemia atsakomybės klausimas bei valdžios įvestas atlyginimų mechanizmas.
„Priklauso nuo darbo atsakomybių, patvirtinto darbo užmokesčio politikos ir nuo to, jeigu tai biudžetinė įstaiga, kokie joje yra darbo užmokesčio standartai. Ten būna ir pagal tam tikrus rangus skirstoma. Jei tai yra kokia valstybės įmonė, kurioje atlygio politiką jau nustato nebe tie rangai, o pačios įmonės sprendimas, atlyginimai kitokie gali būti. Priklauso nuo to ar akcininkų valdoma, ar valdybos. Tai toks kaip ir artėjimas prie rinkos sąlygų. Įtarčiau kad valstybės akcinėse bendrovėse ar valstybinės įmonėse buhalterės uždirba daugiau nei biudžetinėse“, – teigė jis.
Iš ties, remiantis „Sodros“ paskaičiavimais buhalteriai biudžetinėse įstaigose uždirba apie 1030 eurų, o privačiose įmonėse – apie 1327 Eur.
„Kuo toliau nuo rinkos sąlygų, tuo tas atlyginimas yra mažesnis, nes kuo arčiau centrinės valdžios, tuo ten labiau alga ribojama nustatytais koeficientais. Arčiau rinkos sąlygų – arčiau ir rinkos kainos. Privačiame versle ir atsakomybės didesnės, ir iššūkiai didesni“, – sakė ekonomistas.
T. Povilauskas komentuoja, kad matoma tendencija, jog paskutiniu metu privačiame sektoriuje metinis atlyginimų augimas darosi po truputį lėtesnis. Tokia tendencija turėtų laikytis ir toliau. Tačiau pajamų augimas ir viešajame sektoriuje turėtų sulėtėti.
„Kitų metų biudžete daugiau yra patvirtintos lėšos finansuoti tai, kas buvo pakelta nuo šių metų. Ar tai sveikatos sektoriuje, ar tai mokytojams. Dėl to tokiu pačiu mastu padidinti algas kitais metais nemanyčiau, kad būtų įmanoma dėl pačių resursų. Nebent dedamos viltys į tai, kad kitų metų biudžeto surinkimas būtų geresnis netgi nei tikėtasi ir atsirastų finansinių rezervų išlaidų didinimui.
Iš esmės jeigu žiūrėsime į metinį pokytį tai jis bus gražus, bet jei žiūrėti į atskaitos tašką šiai dienai ir kiek bus didinama, tai, manau, didieji didinimai įvyko šiais metais. Pokyčiai galimi kitų metų antroje pusėje, žiūrint kaip seksis surinkti lėšas į biudžetą“, – komentavo T. Povilauskas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
