Po beveik penkerių metų pertraukos „Golden Parazyth“ į Lietuvos muzikinį pasaulį pilna jėga grįžta su nauja „Sad Human“ žinute. Toks yra jų naujojo albumo pavadinimas ir leidiniui pristatyti rengiamas koncertų triptikas. Du pasirodymai Vilniuje ir vienas Kaune – lapkričio 18 d.
Mąslus žvilgsnis į pačius kūrėjus ir visuomenę vėtančius gyvenimo vingius – vienas svarbiausių motyvų, besiskleidžiančių Giedriaus Širkos ir Aurimo Vilkišiaus kūryboje. Šis žvilgsnis rimtas, bet visai nebūtinai liūdnas – naujajame albume skamba ir šviesios spalvos, o leidinį vaizdu apipavidalino meistriška Lenkijoje gyvenančio dailininko Stasio Eidrigevičiaus ranka.
Apie šviežiausią dueto albumą, kodėl jo teko taip ilgai laukti ir ko tikėtis „Golden Parazyth“ koncerte Kaune portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakoja mūsų mieste nemažai laiko gyvenęs grupės lyderis G. Širka, kuris tiki, kad kauniečiams patiks dueto muzika, kviečianti gyventi.
– Albumo „Sad Human“ perklausoje teigėte, kad įrašas išėjo visai neliūdnas. Visgi pavadinime, viršelyje, skambesyje gausu minorinių spalvų. Skleidžiasi nusivylimas miestu, žmonių supanašėjimu, automatizacija, gręžiamasi į gamtą. Kaip radosi šie motyvai?
– Kažkada pagalvojome, kad jeigu pasakysi „ai, aš pasiduodu ir palieku šitą pasaulį, tegul teka savo purvina upe į pragaištį“, būsi neištikimas nei sau, nei kitiems. Albumo liūdesys ne tas, kai verki. Liūdesys dažniausiai žmogų priverčia mąstyti, nes kai liūdna, negera, kyla klausimai ir imama ieškoti to blogumo priežasčių. Kai linksma, niekas nemąsto.
„Sad Human“ muzika nėra linksma, bet nėra ir liūdna – jos reikia klausyti. Gražus momentas, kad per albumo perklausą žmonės išsėdėjo 40 minučių – net patiems buvo keista – o po to beprotiškai plojo, diskutavome. Šiais laikais tiek laiko priversti susikaupus klausyti tikrai yra ką veikti. Tas santykis su garsu galbūt kažkaip paprotina, sustabdo žmogų kasdienybės tėkmėje. Tai ne greito vartojimo kūriniai – ši muzika, jeigu ir esi liūdnas, kaip tik su ja pabuvus randa raktą bei pasiūlo išeitį.
– Pristatydami leidinį Vilniuje sugrosite du koncertus paeiliui – tiek daug žmonių panoro išgirsti šį pasirodymą. Koks pojūtis tą patį kelią iškart nueiti du kartus? Ar tai sudėtinga afera, tos artimos kelionės kuo nors skiriasi?
– Tokį dvigubą koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje jau turėjome pernai. Kai kurie žmonės ėjo į abu koncertus ir sakė, kad energijos užteko abiem. Taip, tai iš tikrųjų reikalauja didesnio susikaupimo. Kaip filmas „Švilpiko diena“ – eini ir kartoji tą patį, tai daryti labai neįprasta.
Čia lyg nuvažiuotum į savo močiutės laidotuves ir po valandos vėl važiuotum į močiutės laidotuves. Išeina, kad viskas beprotiškai pasikartoja. Bet aną kartą su šiuo iššūkiu susitvarkėme, klausytojams patiko – ne veltui išpirko pirmą koncertą ir dėl to darysime antrą. Tai tokia avantiūra, kuri kažkada jau pasitvirtino.
– Pasirodymui Kaune pasirinkote palyginti konservatyvų „Žalgirio“ arenos amfiteatrą. Prisimenu, prieš porą metų „Golden Parazyth“ buvo neįprastų erdvių šturmuotojai – kas pasikeitė, susitupėjote?
– Tikriausiai, išaugome iš klubų, jų nelabai ir yra. Dabar grojame tokiose erdvėse kaip Kongresų rūmai, ta pati Šv. Kotrynos bažnyčia, kitos salės, kuriose žmonės sėdi, klausosi. Kaune buvo keli variantai, bet pasirinkome arenos amfiteatrą, nes tai dar neišbandyta vieta.
Dabar darome sėdimus koncertus (jeigu publika nori, ji, be abejo, stovi) – pagal mūsų politiką tam tinkamų erdvių Kaune, kaip ir Vilniuje, iš tikro, yra be galo mažai. Amfiteatre su teatru dirba mano pažįstama – kiek žinau, ten gera akustika, o ko daugiau ir reikia, visa kita pasidarysime.
– Ar „parazitams“ truputį pabodo nesibaigiantys šokiai koncertuose, pailsote nuo vakarėlio nuotaikos?
– Publika lygiai taip pat šoka ir pagal lėtas dainas. Energijos iš mūsų nieks neatėmė, tik truputį kitaip pastatome muziką ir turime prie jos kitokį priėjimą. Žmones išjudina energija, ne ritmas – ir sudainuotos kelios frazės gali priversti šokti.
– Teko girdėti, kad tai nebus griežtai albumo pristatymo koncertas. Kokią programą atliksite? Įsimaišys ir ankstesnių kūrinių?
– Grosime visą „Sad Human“ albumą, bet skambės ir ankstesni kūriniai. Tiesa, jeigu žmonės bent trejus metus nebuvo mūsų koncerte, ir tie ankstesni kūriniai jiems bus nauji. Dabar koncertuose atliekame dvejų-trejų metų senumo muziką, tai yra apie 20-25 dainos, kurios neišleistos albumuose. Negrojame tų pačių dainų – nei „Regatta of Happiness“, nei „Last Rainbow“, nei „Lapės“ ir t. t.
O daugelis galvoja, kad esame lygiai tokie patys – tai kartais liūdina, bet aš suprantu, nes kai nesidomi, tai ir nežinai. Manyti, kad tebegrojame „Kleine Musik“, tai lyg suaugusiam žmogui, kuris ką tik baigė mokyklą, pasakyti, kad jis vis dar vaikas vystykluose. Suprantame, kur einame, kokie esame, gauname protingų pastabų. Ir kai mūsų paklausia, ar grosime „Last Rainbow“, sakome „ne, negrosime“ – jei tik šiek tiek pasidomėtum, žinotum, kad aštuonerius ilgus metus negrojame šios dainos.
– Nuo paskutinio „Parazitų“ studijinio albumo praėjo, berods, ketveri metai – gana ilgas laiko tarpas. Ne visą tą laiką, ko gero, pratūnojote studijoje. Kiek laiko skyrėte „Sad Human“ ir kodėl jo teko taip ilgai laukti?
– Tikriausiai galima sakyti, kad dykaduoniavome. Tiesiog paimdavome, įrašydavome dainą ir išleisdavome singlą ar minialbumą – tai tapo lyg įpročiu. Skaičiuojant dainas, tikrai išleidome gal porą albumų, bet tai ne vientisas leidinys. Mes su Aurimu – antrąja „Golden Parazyth“ puse – dar pašnekame, kad kelerius metus tarsi miegojome.
Buvome ant tam tikros bangos, gal net išsivadėjančios. Atsiradusios Lietuvoje, visos grupės patiria tą patį: septynerius metus būni populiariausias, visi tavęs nori, kol neatsiranda kiti. Matyt, darėme dalykus neatsižvelgdami į tai, kad reikia elgtis kažkaip kitaip, bet, manau, viskas laiku ir vietoje. Penkeri metai irgi buvo kupini įvairiausių ieškojimų, įgarsintų atskirais leidiniais, mažomis muzikos injekcijomis.
– Kaune praleidote savo studijų metus. Kaip dažnai čia sugrįžtate ir kur apsilankyti mieliausia?
– Kaune praleidau net daugiau, berods, aštuonerius metus. Atvažiavau anksčiau, tada mokiausi, po studijų jau išvažiavau. Į Kauną visą laiką gera atvykti, traukia nuostabus Senamiestis, Santaka. Turėjau savo mėgstamiausias vietas, dievinu M. K. Čiurlionio muziejų – gal milijoną kartų ten buvau. Tiesa, jau nežinočiau, į kokią kavinę nueiti, daug klubų užsidarė.
Šis miestas labai greitai pasikeitė ir džiaugiuosi, kad pagaliau gavo priežiūros. Man ten gyvenant būdavo baisu ir nesuprasdavau, kaip taip gali būti. Su kuprine vienam koncertuojant tekdavo daug važinėti po visą Lietuvą – nesuvokdavau, kodėl net Plungė trinkeles susidėjusi, o Laisvės alėjoje 40 metų guli tos pačios plytelės. Kadangi mano pusbrolis Kaune turi klubą, ten gyvena, malonu girdėti, kad laikinoji sostinė pagaliau keičiasi.
„Golden Parazyth“ albumo „Sad Human“ pristatymas vyks lapkričio 18 d., 20 val., Kauno „Žalgirio“ arenos amfiteatre (Karaliaus Mindaugo pr. 50).
