Popiežius Pranciškus sekmadienį Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje ragino kunigus ir klierikus būti arčiau žmonių ir susitapatinti su Jėzumi.
„Viešpats nori ganytojų vyrų ir moterų kaip žmonių, o ne valstybinių klierikų“, – kalbėjo Katalikų bažnyčios vadovas, kreipdamasis į šimtus kunigų.
Popiežius savo kalboje katedroje nukrypo nuo iš anksto parengtų užrašų. Jo pastabos atspindi Šventojo Tėvo siekio paversti Bažnyčią atviresnę visuomenei.
„Ką daro valstybinis klierikas – kunigas? Jis turi darbotvarkę, jis atidaro biurą konkrečiu metu, padaro savo darbą ir uždaro biurą“, – sakė pontifikas.
„Jis nesuartėja su žmonėmis“, – pridūrė jis.
„Kristaus sekimas nereiškia, kad reikia gyventi kaip valstybiniam klierikui. Tai meilės Viešpačiui ir apaštališkojo požiūrio į žmones gyvenimas“, – kalbėjo Pranciškus.
Popiežius paragino kunigus imtis veiksmų į bažnyčias pritraukiant jaunimą, kuris, anot jo, tampa mažiau bendruomeniškas.
„Sako: žmonės neateina. Eik juos atrasti! Eik jų atrasti! Mūsų vaikai neateina? Sugalvok kažką ir padėk!“ – sakė Šventasis Tėvas ir sulaukė gausių plojimų.
Pranciškus taip pat ragino kunigus rodyti gailestingumą tikintiesiems ir „nė vieno nenuvaryti nuo klausyklos“.
„Dievo balso klausymasis maldoje mus įgalina pamatyti, išgirsti, pažinti kitų skausmą, idant galėtume juos išlaisvinti. Tačiau taip pat turime jaudintis, kai mūsų tauta nustoja dejuoti, paliauja ieškoti troškulį malšinančio vandens. Tai momentas, kai reikia ištirti, atpažinti, kas nutildo mūsų tautos balsą“, – kalbėjo Popiežius.
Šventasis Tėvas kvietė būti ištvermingiems ir sunkumų metu, ir darant gera, likti ištikimiems Viešpaties meilei, nes žmogiška viltis gali žlugti. „Tačiau taip nėra su krikščioniška viltimi: išmėginimų žaizdre ji atnaujinama ir nuskaistinama“.
Popiežius paragino sunkumus patyrusius neužsisklęsti savyje ir dalinti patarimus jaunesniems bendruomenių susitikimuose. „Mokinių bendruomenė gali daugiau ir veiksmingiau semtis ištvermės tuomet, kai geba <…> integruoti nauja ir sena ir kai sąmoningai supranta, kad išgyventa istorija yra tarsi medžio šaknys, dėl kurių jis gali augti ir skleistis“.
Popiežius Pranciškus priminė, kad „kiekvienas turime stengtis įžvelgti unikalų ir nepakartojamą Dievo planą savo gyvenimui. <…> Jis į mus sudėjo savo lūkesčius, o mes į jį sudedame savo viltį. Šis „mes“ apima ir kartu pranoksta kiekvieno individualų „aš“. Viešpats mus kviečia, nuteisina ir pašlovina kartu, o kartu su mumis – visą kūriniją“.
Šventasis Tėvas kvietė atpažinti savo pašaukimo esmę – „skelbti garbę, kurios viliamės, kuri yra Dievo buvimas savo tautoje per prisikėlusiojo Kristaus asmenį“. Tai yra priesakas evangelizuoti.
Kalbos pabaigoje Šventasis Tėvas kartu su visais dėkojo Viešpačiui už pašaukimus į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą.
Popiežiui baigus kalbėti, susirinkusieji įvairiomis kalbomis meldėsi už popiežių Pranciškų, visus ganytojus, kunigus, diakonus, pašvęstuosius, už formaciją atliekančius brolius bei seseris ir seminaristus, už kenčiančius žmones ir už jaunimą.
Po maldos koplyčioje Katalikų Bažnyčios vadovui buvo padovanotas gintarinis rožinis.
Susitikimo pabaigoje Popiežius suteikė palaiminimą visiems susitikimo dalyviams ir, giedant chorui, išėjo iš katedros.
