Ne itin dažnai pasitaiko, kai žmogaus pavardė dera prie jo pareigų darbe, tačiau šį kaunietį drąsiai galima priskirti būtent prie tokių išskirtinių atvejų. Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotoju dirbantis Algirdas Žandaras sako, nors pavardės reikšmė ir įpareigoja griežtai prižiūrėti tvarką, darbe stengiasi „lazdos neperlenkti“, bet koordinuoja viską taip, kad tvarka būtų.
„Juk tokios mano pareigos – ugniagesių brigados automobilis ir patys gaisrininkai visada privalo būti tvarkingi, kad ištikus bėdai galėtų išskubėti laiku ir nelaimės ištiktiems žmonėms suteikti reikiamą pagalbą. Jei nebus tvarkos, jie negalės atlikti pastarosios užduoties. Niekuomet nesibaru, retai ir balso toną pakeliu, – ugniagesiai ir patys suvokia pastarųjų aspektų svarbą“, – portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistams kalbėjo A. Žandaras.
Lietuvių kalbos žodyne žodis „žandaras“ apibūdinamas kaip: 1. kai kurių šalių kariškai sutvarkytos specialios policijos tarnautojas; 2. griežtas tvarkos prižiūrėtojas. Atsitiktinumas tai, ar ne visai, bet paklaustas ar niekada nėra svajojęs tapti pareigūnu, Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, atviravo ne kartą galvojęs apie milicininko pareigas. Tačiau aplinkybės susiklostė taip, jog norui mokytis tuometinėje milicijos mokykloje nebuvo lemta išsipildyti.
„Potraukis pasukti į griežtesnę profesiją buvo. Tačiau ir dabartiniame darbe nestinga prevencinių priemonių – važiuojame į ugdymo įstaigas, socialinius būstus, tikriname, kaip laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių. Juk tinkamas saugumo priemonių paisymas yra garantas, jog nenutiks nenumatyta nelaimė“, – sako jis.
Paprašytas mintimis nusikelti į praeitį ir prisiminti kuriozines situacijas, susijusias su pavarde, A. Žandaras prasitarė, jog vaikystėje, ypač besimokydamas mokykloje, klasiokų būdavo vadinamas Vladimiro Iljičiaus Lenino skriaudiku.
„Tuomet buvo gaji ideologija, kad žandarai gaudo Leniną, sodina jį į kalėjimą ir panašiai. Bet, kai suaugau ir pradėjau bendrauti su vyresniais žmonėmis, mano pavardės kitoniškumas retai patraukia jų dėmesį ar sulaukia kandžių replikų“, – šypteli jis.
Paklaustas, ar dažnai tenka sutikti žmonių, turinčių tokią pat pavardę, Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotojas prisipažįsta, jog nuo tų laikų, kai jo seneliai gyvenano vienoje iš Kėdainių rajono gyvenviečių, kur senose kapinaitėse amžino poilsio atgulė nemaža dalis bendros pavardės savininkų, nuo tol nepasitaikė.
„Tiesa, niekada netoptelėjo mintis domėtis ir savo giminės pavardės ištakomis. Žinau tik tiek, jog senelis pasižymėjo greitumu ir tvirtybe – A. Smetonos laikais buvo karys savanoris, jam teko kariauti su rusais“, – sentimentalias detales prisimena A. Žandaras.
Pašnekovas sako visuomet turėjęs savyje atvirumo visuomenės problemoms „gyslelę“, todėl, galima sakyti, kad tuomet, kai jis užėmė Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotojo kėdę, atsidūrė tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
„Pamenu, tada Kauno rajono savivaldybė vykdė pertvarką priešgaisrinėje sistemoje. Tai iššaukė ugniagesių nepasitenkinimą, nes buvo nutarta mažinti jų komandas, vadinasi, ir žmonių saugumą. Kadangi jau anksčiau man rūpėjo ugniagesių kasdienybė bei problemos, su kuriomis jie susiduria, atėjau čia dirbti“, – priešistorę pasakoja vyras.
Siekdamas gauti paramą, reikalingą geroms ugniagesių darbo sąlygoms ir kokybei užtikrinti, pradėjo bendrauti su ūkininkais, verslininkais ir tai davė rezultatų – buvo pradėtos renovuoti gaisrinių patalpos.
„Ugniagesių autoūkis ir jų darbo vietų patalpos iki tol buvo itin vargingos būklės – kai kur neatitiko šiuolaikinių reikalavimų. Pasirūpinome, kad būtų renovuojami pastatai, sutvarkyti sanitariniai mazgai, dušai, atsirastų skalbimo mašinos, jog gaisrininkai atvykę iš gaisro turėtų kur nusiprausti bei išsiplauti drabužius“, – kalbėjo pašnekovas.
Ugniagesiai turėjo tik kovines uniformas gaisrams gesinti, bet stokojo darbinių, kurias reikia vilkėti kasdien atvykus į darbą, pridūrė jis.
„Buvo pasiūtos uniformos, kad visi atrodytų vienodai ir neateitų į darbą vilkėdami treningais. Dabar, kai kas nors užeina į gaisrinę, mato, jog ten esantys yra ugniagesiai, o ne su sportine apranga užklydęs pilietis“, – atvirauja A. Žandaras.
Taip pat prieš metus gaisrininkams savanoriams Kauno rajone pirmiesiems Lietuvoje buvo pasiūtos paradinės uniformos. Dažnai pakaunės ugniagesiai bendradarbiauja su kolegomis iš kaimyninės Lenkijos, Punsko valsčiaus: kartu vyksta mokymai, pratybos, atnaujinami gaisrinių pastatai.
Nors Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotojas sako, jog jo darbas yra labiau administracinės paskirties, t.y. į gaisrus važiuoti nereikia, tačiau maždaug prieš ketverius metus teko atsidurti vietoje, kur siautėjo liepsnų liežuviai ir pačiam prisidėti gesinant ugnies židinį, prisimena jis.
„Kauno rajone, Poderiškių kaime, tuomet rudenį degė iš šiaudų pagamintų granulių gamykla. Užsidegė šiaudai. Tądien buvo labai vėjuota ir gūsiai nupūtė degančius šiaudus ant netoliese buvusių ražienų. Pastarosios užsidegė. Į įvykio vietą suvažiavo dešimt ugniagesių brigadų. Teko paimti vadinamą gaisrininkų šluotą ir gesinti ražienas pačiam. Situacija buvo ekstremali, nes vos pūstelėjus vėjui, liepsnos ražienose vėl įsiplieksdavo. Jei ne ūkininkų ir jų traktorių pagalba, butų buvę dar sunkiau suvaldyti situaciją“, – pasakoja A. Žandaras.
2016-aisiais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus įstatymą, kuriame skatinama šalyje atgaivinti ugniagesių savanorystę, kuri buvo itin populiari dar prieš karą, kai savanoriai pagelbėdavo profesionaliems gaisrininkams, Kauno rajono priešgaisrinės saugos tarnybos direktoriaus pavaduotojas buvo vienas iš tų, kurie padėjo šiam reiškiniui vėl atsirasti. „Dabar turime 98 savanorius. Jie vyksta į iškvietimus, kai trūksta pajėgų, dega miškas ar žolė ir panašiai“, – džiaugiasi jis.
