Sparčiai nyksta legendinio Žaliakalnio kvartalo, praminto „Brazilka“, autentika. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu čia žmonių statytus namus iš rąstų, lentų, kartono ir visko, ką turėjo, keičia tvirti mediniai ar mūriniai namai. Kiek autentikos išlaikė Brazilijos favelą tarpukariu priminęs kvartalas? Kviečiame pasižvalgyti.
Apie „Brazilką“ portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo jos gyventoja, jauna istorikė, apie kvartalą šįmet parašiusi baigiamąjį darbą – Austra Meidutė, įdomybių aptikome ir tarpukario spaudoje.
„Brazilka“ yra Šiaurės Žaliakalnio dalyje, link Neries upės. Šį kvartalą riboja Jonavos, Varnių, Žemaičių, P. Dovydaičio, Širvintų gatvės bei Savanorių prospektas.
Gyvena jau ketvirta karta
Istorikė Austra Meidutė, esanti jau ketvirta šeimos karta, gyvenanti „Brazilkoje“, pasakojo, kad pimiausiai čia apsigyveno jos prosenelė. Tiesa, atvykusi iš Lenkijos ji įsikūrė nuosavame name, kiek toliau nuo „Brazilkos“ centro, vėliau su Austros močiute atsikraustė į patį „Brazilkos“ centrą – dab. P. Dovydaičio g. (seniau Mažoji Darbininkų, sovietmečiu V. Jacenevičiaus g.).
„Kad gyvenu išskirtiniame, egzotiškame rajone labiausiai jaučiau vaikystėje, dauguma to rajono gyventojų neturėjo patogumų: nebuvo vandens, kanalizacijos, dujų. Žmonės dažnai kartu susiburdavo, viskas vykdavo bendrai vienoje gatvėje – kavos pertraukėlės, vaikų žaidimai. Dabar to nėra, visi susvetimėję… Ryškiausias prisiminimas – kai vasarą gyventojai eidavo pasiimti vandens iš hidranto (buvusio S. Dovydaičio g., ties 29 namu), nes daug kas neturėjo, o mes, vaikai, eidavome ten maudytis, prisileisdavome vandens balionėlių ir žaisdavome, labai smagu“, – pasakojo A. Meidutė, pridūrusi, kad hidranto jau nebėra.
„Brazilka“, „Katinynas“ arba „Sahara“
Šio kvartalo pavadinimas įprastai siejamas su iš Brazilijos sugrįžusiais ten dirbusiais lietuviais. Archyvų duomenimis, į „Brazilką“ kraustėsi P. Amerikos kavos plantacijose nieko nepešę emigrantai.
„Dauguma gyventojų buvo vietiniai paprasti žmonės. (…) Nors gyvenvietė prie Kauno prijungta seniai, bet žmonių savimonėje išliko atskiros gyvenvietės vaizdas. Kai kurie dar 1935 m. šią vietą vadino Sabalių arba Sabaliauskų kaimu. Ir kituose miestuose yra „brazilkomis“ vadinamų vietų. Bendras jų bruožas – skurdas“, – sakė pašnekovė.
Šis Žaliakalnio kvartalas buvo pavadinamas ir kitais vardais. „Brazilką“ būtų galima pavadinti ir „Katinynu“, nes niekur jų nėra taip gausu, kaip čia. Iš kitos pusės „Brazilka“ panaši į Saharą, nes neturi vandens. Visas kvartalas vandenį nešasi iš tolimos Kapsų gatvės. (…) Dabar „Brazilkos“ gyventojams vanduo lygiai brangus, kaip ir duona“, – 1938 m. „Lietuvos žiniose“ rašė F. Zibėtis.
Įkūrė ūkininkas Sabaliauskas
Kurtis šis kvartalas pradėjo tarpukariu. 1929 m. ūkininkas Jonas Sabaliauskas paveldėjo iš tėvų Eigulių II kaimą ir Kalniečių kaimą. Eigulių II kaime pradėjo kurtis „Brazilka“.
„Brazilkos“ kvartalas formuotis pradėjo pirmojo pokario laikotarpiu, mat trūko būsto. Iki XX a. 4 deš. ši teritorija vadinta Sabalių arba Sabaliauskų kaimu, nes didžioji dalis teritorijos priklausė Sabaliauskų šeimai. Ji apie 1 hektaro plotą suskirstė į 40 rėžių ir išnuomavo pagal terminuotas nuomos sutartis. „Teritorija ilgainiui pavirto chaotiškai ir savavališkai pristatytų nedidelių gyvenamųjų pastatų ir sandėliukų masyvu, kuriuos jungė taip pat ne pagal planus nutiesti siauri skersgatviai“, – moksliniame straipsnyje „Kauno Žaliakalnio vakarinės dalies architektūrinė ir urbanistinė raida tarpukariu (1918-1940 m.)“ (Kauno istorijos metraštis, nr. 13, 2013 m.) rašo istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis.
Istorikė A. Meidutė pažymėjo, kad didžioji dalis nuomininkų buvo nemokių. „Kadangi vyravo didelė butų krizė, žmonėms buvo patogu išsinuomoti žemės sklypelį ir pasistatyti savo namus iš rastų statybinių medžiagų, kartono, viską sudėdavo, ką turėdavo, kad tik turėtų gyvenamąjį būstą. Kiek žmonių gyveno tame kvartale? Apie penkis šimtus, viename name – po 10 ir daugiau. Žemės nuoma metams siekė 100 – 125 litus“, – pasakojo istorikė A. Meidutė.
Butų krizė
Knygoje „Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis“ (1960 m.) rašoma, kad tarpukariu Kaune buvo aštri butų krizė, už butų nuomą imti didžiuliai pinigai, tad neišgalėjusieji skirti tokių sumų nuomai, turėjo ieškoti kitų sprendimų, tam tiko „Brazilka“, kur žemės sklypo nuoma mėnesiui atsieidavo 100 – 125 Lt, tereikėdavo sklype pasistatyti gyvenamą namuką. Minėtoje knygoje pateikiami Kauno miesto statistikos biuro 1940 m. kovo mėn. duomenys: Senamiestyje 2 k. buto nuoma kainavo iki 200 Lt/mėn., 3 k. – iki 275 Lt/mėn.; Naujamiestyje (miesto centre) 2 k. nuoma – 200 Lt/mėn, 3 k. – iki 300 Lt/mėn., – Žaliakalnyje 2 k. – 130 – 175 Lt/mėn., 3 k. – 200-250 Lt/mėn.
„Tokios pasakiškai aukštos butų nuomos kainos ryškiai atspindėjo sunkią butų krizę buržuaziniame Kaune“, – pastebima knygoje „Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis“.
1939 m. ekonomikos žurnalas „Tautos ūkis“ rašė: „Už tokį butą, už kokį mes Kaune mokame 3,6 tūkst. Lt/m., kitose Europos valstybių sostinėse netoli miesto centro prisieitų mokėti 1,2 – 1,8 tūkst. Lt (…) Mes jau priėjome prie to, kad vidutinis tarnautojas ar valdininkas beveik visą savo uždarbį turi išleisti buto nuomai apmokėti.“
Tuomet darbininkai daugiausiai gyveno įvairiose priemiesčių lūšnose, rūsiuose, sandėliuose. Tokie jų gyvenamieji kvartalai vadinti „darbininkų gyvenamosiomis landynėmis“, prie jų priskirta ir „Brazilka“.
Dauguma dirbo fabrikuose
Daug „Brazilkoje“ gyvenusių žmonių darbavosi Jonavos g. lentpjūvėse, dirbtuvėse, fabrikuose, pagrindinis darbdavys buvo vilnonių audinių fabrikas „Lima“, įsteigtas 1937 m. Į „Limą“ nuo kalno fabriko darbuotojus vedė takelis, pramintas Limos taku. XX a. 8 deš. „Limos“ fabrikas tapo „Drobe“, dabar fabriko nebėra, toje vietoje stovi prekybos centras „Ikea“.
Limos takas išliko iki šių dienų, jį rasite judėdami Vyšnių gatve. Beje, pasak istorikės A. Meidutės, toks pat Limos takas yra ir „Argentinkoje“.
Istorikė vardino, kad „Brazilkos“ gyventojai dirbo įvairius darbus: Vilijampolės fabrikuose, lentpjūvėse, jaunimas pardavinėjo laikraščius, moterys gėles augindavo ir parduodavo, darbuotasi Arklių turguje, verstasi ir prostitucija.
„Brazilkoje“ gyveno kukliau, „Argentinkoje“ – erdviau
Istorikas Paulius Tautvydas Laurinaitis moksliniame straipsnyje „Kauno Žaliakalnio vakarinės dalies architektūrinė ir urbanistinė raida tarpukariu, 1918-1940 m.“ rašo, kad ant Neries slėnio šlaito XX a. 3 deš. susiformavo du mieste unikalūs vienetai – varguomenės kvartalai, tai „Brazilka“ (Brazilija) ir „Argentinka“ (Argentina). Jis pažymėjo, kad teritorijos dalys išsiskyrė dideliu skurdu bei savavališkų statybų gausa.
„Brazilkos“ sklypai sudarė 100 – 200 kv. m plotą, kuris kone visas buvo užstatytas.
„Argentinkos“ kvartalas formavosi panašiai, XX a. 3 deš. antroje pusėje iš Alfonso Česnakavičiaus sklypo Širvintų gatvės gale buvo suformuotas „bendrasis sklypas“, po to jis išskirstytas į 30 skirtingo dydžio rėžių. „Argentinkos“ centras – ant šlaito esantis apie 20 namų rajonas, esantis tarp Širvintų g. ir Širvintų 2 tako viršuje bei Jonavos g. apačioje.
„Brazilkoje“ mažieji namai dažniausiai buvo iš kambario ir virtuvės, kai kurių kambarių plotas 6 – 8 kv. m, ten gyvendavo 7 – 10 žmonių, o „Argentinkoje“ namai buvo didesni: gyv. plotas užėmė 30 – 60 kv. m.
Čia pat stovėjo Pranciškonų vienuolynas. Jo sklypas ėjo per buvusio upelio slėnį, kur vėliau užaugo vienuolyno sodas, atskyręs „Brazilką“ ir „Argentinką“, tiksliau tariant, kvartalus skyrė didysis „Brazilkos“ griovys, esantis ties Anykščių gatvės viduriu.
„Viena ten gyvenusi dėstytoja pasakojo, kad jau sovietmečiu turėjo vandenį, elektrą, dujotiekį, o vietiniai gyventojai buvo inžinieriai, dailininkai, muzikantai, jos nuomone, pasiturintys žmonės“, – atkreipė dėmesį A. Meidutė.
Įžengus į tarpukario „Brazilką“
Istorikė A. Meidutė apibūdino „Brazilką“ vaizdžiai: „Labai purvinos, siauros gatvelės; iš lentų, rąstų, šiferio, kartono suręsti nameliai, kur galima prisiglausti. Mažas gyvenamas plotas, jame glaudėsi 10 žmonių, turėta daug vaikų. Gatvėse būta daug žmonių. Įsivaizduoju, lakstė daug murzinų, kukliai apsirengusių vaikų. Kvapai nekokie, aplink nešvara, gyventojai maitinosi neištaigingai, bulvėmis ir pan. Turėjo tvartus, augino kiaules, ožkas, kurioms labai tiko šlaitai, kadangi trūko vietos – gyvūnus augino ne visi. Teko skaityti, jog bandė mėšlu apdengti namelius, kad būtų šilčiau, kas neturėdavo langų – uždengdavo skudurais. Moterys kartu skalbdavo, maistą gamindavo, vyrai kartu kortomis lošdavo“, – pasakojo istorikė A. Meidutė.
Aplinkinėse „Brazilkos“ gatvelėse gyveno ir žymių žmonių: Pranas Baleniūnas, Antanas Geniušas, Liudas Truikys ir kt.
Spauda akcentavo kuklią buitį
Įdomu apžvelgti tarpukario spaudą, rašiusią apie „Brazilkos“ kūrimąsi, juolab, kad žemiau cituojamuose leidiniuose minima buitis – jau beveik nebeišlikusi, kvartale įrengtos įprastos Kauno miesto komunikacijos, „medinukus“ keičia mūriniai namai.
1938 m. „Lietuvos žinios“ (gruodžio 12 d. p. 4) rašė: „Žymiausias Kauno biednuomenės centras yra „Brazilka“, kuri yra kairiajame Neries krante, tarp maž. ir did. Darbininkų gatvių. Šį kvartalą įsteigė ūkininkas Sabaliauskas, mažyčius žemės sklypelius išnuomodamas darbininkams, namelius pasistatyti. Namų namelių čia daugybė. Stačiame upės krante jie vos laikosi, kaip kregždžių lizdai trašančioje pastogėje. Silpnai jie laikosi todėl, kad status kalnas nuolat slenka, kreipydamas silpnų pamatų namelius.“ Ten pat informuojama, kad „Brazilkoje“ namai pastatyti iš senų rąstų, lentų, ar sulipdyti iš plonų dėžių lentelių. „Rodos, papūs smarkesnis vėjas ir visi nameliai pakils į orą ir nutūps Neries vagoje“, – 1938 m. komentavo „Lietuvos žinios“.
Kvartalas išraižytas siaurais, vingiuotais takais, tad galima prieiti prie kiekvieno namo. „Šiuomet tais takais, purvui bujojant, ne tik žmogus negali praeiti, bet ir šuniui sunku praklampoti. Prie kiekvieno namo stoviniuoja po keletą žmonių. Viduje jie nesėdi todėl, kad ten nėra vietos. 6 – 8 kv. m grindų pločio namely gyvena 7 – 10 žmonių. Jie ant grindų sugulti vos gali, o kad dieną kur susėstų ir šį tą dirbtų, negalėtų ištiesti rankų. (…) Jau gruodis, o „Brazilkos“ gyventojai iki šiai dienai krosnių nekūrena. Šilumos jie prisikvėpuoja“, –1938 m. rašė „Lietuvos žinios“.
Ten pat žurnalistas mini, kad pravėręs 6 nr. Jakovlevo Javeikijaus namo duris pamatė virtuvėlėje susikimšusius 8 vaikus, jie valgė bulves su druska. Iš viso name gyveno 9 vaikai, senelė ir tėvai. „Noriu turėti tuziną vaikų, tai visas mano džiaugsmas, – turtų Dievas nesuteikė, už tai nesigaili vaikų!“ – žurnalistui komentavo namo šeimininkas.
Žurnalistas rašo, kad tai nuosavas namas, bet už sklypo nuomą, ant kurio jis pastatytas, reikia mokėti 125 lt./m. Gyventojas uždirba kelis šimtus litų, pažymima, kad svarbesnę pajamų dalį sudaro pašalpa iš savivaldybės.
„Namelis menkas, palinkęs, iš dviejų mažų kambarių ir virtuvės. Vienam kambarėly dvi lovos, tarp kurių vos galima praeiti. Vienoje lovoje miega tėvas su motina ir senele, kitoje – penki vaikai. Vaikai guli skersai lovą. Keturi vaikai guli ant grindų. Taip dvylika žmonių nakčiai susikemša į mažytį kambarėlį. Vaikai išbalę, lyg kas jiems kraują būtų išsiurbęs. (…) Šioje šeimoje mačiau didelį vargą ir trūkumus, bet žmonės gyvenimu nesiskundė“, – rašoma 1938 m. „Lietuvos žiniose“.
„Brazilkos“ 10C nr. name gyvena Nacevičių šeima: vyras su žmona, senelė ir 6 vaikai, gyvena jie viename kambarėlyje. „Neturi jokios krosnies, nei baldų, nei lovos. (…) Visi vaikai serga džiova“, – ten pat mini tarpukario žurnalistas.
„Kai tik išaušta rytas, iš „Brazilkos“ išeina būriai vyrų darbo ieškoti, išeina vaikai elgetauti, o paaugę pusberniai – balandžių gaudyti. (…) Dešimtys moterų gyvena su mažais vaikais – vyrai jas palikę. Jos negali jokiuo darbo dirbti, nes neturi kur palikti vaikų. Šios nelaimingosios iš savivaldybės gauna 20 Lt butui ir už 30 Lt krautuvėse gali imti maisto produktų. Iš tokių pašalpų pragyvena moterys su 3 – 4 vaikais“, – 1938 m. dėstė „Lietuvos žinios“.
„Ant aukštų Neries pašlaičių, rodos, pats vargas sustatė menkų menkiausias trobeles, laužus, supuvusias landynes. Rodos, pakils smarkesnis vėjas ir visą šią „kūrybą“, lyg vaiko žaislelius, nuneš į Neries rūsčius vandenis, nudardės į pašlaičių ravus gilius…(…) Kas gyvena „Brazilkoj“ – šitam proletariškiausiam Kauno kampely? Jei imti profesiniu atžvilgiu, tai bus didelis mišinys: daugumas darbininkai, vežikai, „linksmos nakties panos“, vagys, denaturščikai ir t.t.“, – 1936 m. (gruodžio 13 d., p. 6) rašė „Diena“. Ten pat pridurta, kad pirmiausiai į šį kvartalą ateidavo paleistieji iš kalėjimo.
Leidinyje „Sekmadienis“ 1934 m. (nr. 33, p. 9) rašoma: „Kriaušinguose Neries šlaituose riogso šimtai bakūžėlių. Vienos suręstos žemai smėlynuose, kitos prilipdytos šlaitų pakriūtėse, kaip kregždžių lizdai, dar kitos skardžių viršuje patupdytos, kaip žaislų būdelės. Stačiais krantais ir griovių dugnais eina gatvės. Žiemą sniegu užpustomos, pavasarį ir rudenį pavirstančios purvo liūnais ir neišbrendamos. Vasarą dvokiančios nuo džiūstančių nešvarumų ir mėšlo.“
Toliau tęsiama: „Vietovė apgyventa vargingiausiu laik. sostinės elementu. Vežikai, grioviakasiai, malkų kirtėjai, senamiesčio fabrikų darbininkai, pripuolamo darbo medžiotojai – visi susibūrė į „Brazilką“. Murzini laikraščių pardavinėtojai, gėlių pardavėjos ir tiesiog išmaldaujantieji vaikai – tai „Brazilkos“ jaunoji karta.“
Toliau rašoma, kad šiame „vargo skruzdėlyne“ vienuoliai pranciškonai pastatė vienuolyną ir bažnyčią, kurią „Brazilkos“ gyventojai gausiai lankė, šventadieniais visi norintieji net netilpdavo.
Dailininkas P. Baleniūnas, kaip įvardijama 1934 m. leidinyje „Sekmadienis“, lūšnos kieme laikė gipso statulas, kitus meno kūrinius.
„Gražiai sugyvenam. Geri žmonės. Štai pas mane kieme stovi daugybė liedinių, daugelis gana vertingų, bet niekuomet niekas nei vieno nepasisavino. Aš manau, greičiau jie pražūtų nesaugomi Laisvės alėjoj, negu čia. O juk skurdo čia labai daug“, – rašė minėtas leidinys.
Šiandien – kitas veidas
Jau kurį laiką medinius namelius „stumia“ mūriniai statiniai, sparčiai keisdami „Brazilkos“ kraštovaizdį.
Pasak istorikės, sovietmečiu šis rajonas tapo labiau prestižinis, dėl panoramų žmonės norėjo ten pirkti sklypus. „Praėjus per tas gatveles dabar matyti beveik vien naujos statybos namai su didelėmis terasomis. Senų namų belikę vos keletas ant pačio šlaito, tai Širvintų takai, ypač Širvintų 2 takas“, – atkreipė dėmesį istorikė A. Meidutė.
Dar ir šiandien yra vietovių, kur privažiuoti nėra kelio, tenka lipti laiptais ar takeliais, kurių čia galybė. „Dabar „Brazilkos“ vaizdas labai pasikeitęs. Močiutė ir tėtis pasakojo, kad jau sovietmečiu daug namų buvo nugriauti, kai įrenginėta Varnių gatvė. Būdavo tilčiukai, liepčiukai, prieiti iki pat namų, ir žymiai daugiau laiptų. Patogumus dalis gyventojų įsivedė apie 1970 m., kita dalis vandentiekį gal apie 2005 – 2008 m. Būtų įdomu ateičiai palikti kelis namus, autentiką, manau, greiti metu jų nebeliks. „Brazilkos“ identitetas sparčiai nyksta, dauguma vyresnių gyventojų jau mirę, jaunesni emigravę, kas antras namas tuščias, o nauji gyventojai išvis nebežino, kas ta „Brazilka“, – pasakojo istorikė, vietinė gyventoja A. Meidutė. Pasak, jos, klaidžiojant gatvelėmis dar galima išvysti ir auginančiųjų vištas, o gal net ir ožkas.
Portalo „Kas vyksta Kaune“ kalbinti gatvėje sutikti „Brazilkos“ gyventojai irgi akcentavo šio kvartalo autentikos nykimą. „Gyventi čia ramu, beveik jokio transporto, seniau išvis po vieną automobilį per dieną pravažiuodavo. Istorija nyksta: vieni namai sudegė, vietoj jų statomi modernūs, mūriniai“,– kalbėjo Augis, šalia kurio kaimynystėje tądien tiesė kanalizaciją.
„Čia gyventi nebuvo pasirinkimas, tėvai nupirko šį namą, kai man buvo 2 metai. Seniau šioje vietoje stovėjo sena lūšna, laikui bėgant pastatėme naują, modernų namą. Visi ateina ir sako: „Vau, šlaitas, kaip gražu, o jau panorama!“, – bet niekas neįvertina, kaip čia pastatyti namą, kaip atsigabenti baldus, kurą ir t.t. Sunku čia: žiemą negali privažiuoti tarnybos, neturime normalaus kelio…“, – pasakojo Andrius.
„Seniau čia buvo laužynų šlaitas, kokių tik namukų be leidimo prisistatė… Dabar po šlaitus nebevaikštau, sveikata nebe ta, bet aplink matau, kad dar vienas kitas senas namukas išlikęs“, – kalbėjo Jūratė.
30 metų „Brazilkoje“ gyvenantis Antanas (78 m.), sutiktas Biržų g., džiaugėsi čia gyvenantis: „Ramu, paukšteliai čiulba, obelys veši… Šlaitas primena Šveicariją! O gyventojų mažėja: kiekvienam name kas nors miršta, jaunimas į užsienį išvykęs, vienas kitas grįžta, na, vaikučiai kiemuose dar klega“, – pasakojo Antanas.
Šiandien „Brazilkos“ ir „Argentinkos“ kvartalų legenda išblėsusi, ši Žaliakalnio dalis įsiliejo į bendrą mikrorajono pulsą.
Publikacija priklauso portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklui „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
