Kasmet paskutinįjį vasaros savaitgalį vykstantis vasaros festivalis „Mėnuo Juodaragis“ (MJR) šiemet gerokai priartėjo prie Kauno. Kas ketverius metus mažesnės apimties renginys pasirenka aplankyti vis kitą išskirtinę vietą – šiemet ja tapo per mažiau nei 100 kilometrų nuo Kauno nutolęs, mistika alsuojantis Molavėnų piliakalnių kompleksas Raseinių rajone.
Apie gamtos stichijų, žmogaus veiklų, aukštesniųjų jėgų vienovės paieškas tris dienas ir tris naktis trunkančioje laiko kelionėje vardu „Mėnuo Juodaragis“ portalo „Kas vyksta Kaune“ skaitytojams pasakoja čia sutikti kauniečiai, festivalio organizatoriai ir darbuotojai.
Oras – festivalio atmosferos dalis
„Blogas oras – lietus ir šaltis – mums jau tapo šio festivalio simboliu“, – juokauja septintąjį kartą renginyje drauge su vyru dalyvaujanti kaunietė Eglė Petronienė. Per daugiau nei dešimtmetį pora yra praleidusi vos porą festivalių, viena jų – dėl sūnaus gimimo.
„Pamenu, į pirmuosius festivalius atvažiavome visiškai tam nepasiruošę – turėjom tik palapinę ir vieną seną miegmaišį, o po visą dieną pliaupusio lietaus peršlapusius drabužius džiovinomės prie laužo tiesiog ant kūno – atsuki vien šoną, po to – kitą“, – juokiasi moteris.
Ji sako, kad daug atributų jų šeimoje atsirado būtent dėl šio festivalio – tai ir guminiai batai, neperlyjami stori lietpalčiai, lauko viryklė. „Dabar turime daiktų, kurie buvimą festivalyje padaro komfortišku, o blogas oras mums nebegali sugadinti nuotaikos, atvirkščiai – jis yra festivalio savasties dalis“, – šypsosi kaunietė.
Renginio komunikacijos atstovė Viktorija Jakučionytė taip pat juokauja, kad jei per Juodaragį nelyja, tuomet koks čia festivalis? „Yra buvę vos keletas metų, kai festivalio metu švietė saulė, bet tai mums labiau išimtis iš to, ko paprastai tikimės iš orų prognozių“, – sako Viktorija.
E. Petronienė pritaria, kad festivalio organizatoriai per daug metų yra puikiai prisitaikę prie vasaros pabaigos oro prognozių realijų – visose vietose gausu ugniaviečių, kur kūrenama gyva ugnis, festivalyje visuomet užkuriamas didysis laužas ir keli mažesni, deginamos šiaudų skulptūros, vyksta pirties apeigos.
„Lietingas oras suteikia dar daugiau malonumo pasišildyti prie ugnies, pasidžiaugti vakarojimo gamtoje, naktyje malonumu“, – sako Eglė. Jos vertinimu, festivalį reikia matuoti per dienos ir nakties prizmę, nes čia visas paros gamtos ciklas svarbus ir susiliejimas su visata, įsiklausymas į jos diktuojamą ritmą yra neatskiriama MJR patirčių dalis.
Nakties ir dienos ritmo atradimai
Šiemet trečią veiklos dešimtmetį pradėjęs skaičiuoti MJR gali būti laikomas vienu brandžiausių Lietuvoje organizuojamų masinių renginių, kuriam būdinga ne tik savita ir originali koncepcija, bet ir itin aukšta festivalio organizatorių ir dalyvių ekokultūra, subtiliai išreikšta į vidų, o ne į išorę orientuota vyksmo filosofija.
Šiam festivaliui jau daug metų nereikia reklamos ir skatinimo atvykti – dauguma dalyvių bilietus įsigyja gerokai iš anksto, o apsilankymas festivalyje yra savotiška vasaros užbaigimo tradicija, kurios negali sutrikdyti neatidėliotini reikalai, nepalankios gamtos sąlygos ar net stichijos.
Nebuvusiems MJR, perteikti jo atmosferą nėra paprasta, nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg nieko ypatingo čia ir nevyksta, bet iš tiesų vienu metu skirtinguose fiziniuose lygmenyse patiriama daugybė subtilių pojūčių, kurie kyla iš garso ir drauge miško tylos, iš tekančio upelio ir drauge amžius stovinčio akmens, iš žmogaus išspinduliuotos ryškios šviesos ir drauge visiškos už jos atsiveriančios tamsos.
Festivalio metu tvyrojusi nuotaika, festivalio programos, dalyvių įsitraukimo, vykusių veiklų organiška dermė, apgaubta apniukusio, lietingo ir vėsaus oro – originali šio renginio tapatybė – geriausiai atsiskleidžia MJR fotografo Kazimiero Šešelgio užfiksuotuose kadruose, kuriais iliustruotas ir šis „Kas vyksta Kaune“ pasakojimas.
Draugiškai nusiteikę net augintiniai
Visų pirma atvykusiuosius į Molavėnus pasitinka stilingi vyrai juodais drabužiais – nužvelgę skvarbiais žvilgsniais, lydi link budinčių genties (aut. pastaba – taip čia vadinami festivalio savanoriai) merginų, kurios toliau ieško pavardžių sąrašuose, ženklina riešus festivalio dalyvių apyrankėmis, įteikia lipdukus, suteikiančius vietą automobilių stovėjimo aikštelėse.
Akį patraukia nedidelės kolbelės ant jų stalo. „Tai nešiojamos peleninės, jei rūkote – galite pasiimti, jos nemokamos“, – aiškina merginos. Tai pirmas ženklas, bylojantis apie pagarbą aplinkiniams ir gamtai – tokių MJR festivalyje – ne vienas.
Vaikštant po dalyvių pasivaikščiojimams įrengtas erdves stebina, kad visiškai nėra šiukšlių, kad žmonės netriukšmauja, rūkaliai atsistoja atokiau nuo kitų praeivių – tiesą sakant, viskas atrodo lyg vyktų pagarbiame, šiek tiek sulėtintame kine, kur niekas niekam netrukdo, nepažeidžia kito erdvės, bet ir pernelyg nenusišalina – bet kuris praeivis maloniai leidžiasi kalbinamas ir pats kalbina, jei mato draugišką praeivio žvilgsnį.
O draugiški čia aplink visi, nuo žmonių – paskaitų lankytojų ir koncertų po atviru dangumi klausytojų, pačių atlikėjų, pranešėjų, mokytojų, amatininkų, pirtininkų, tatuiruočių meistrų ir kitų dalyvių – iki jų augintinių. Visi susirinkę imti ir duoti, mokyti ir mokytis, kalbėti ir klausytis. Tikra tiesa, festivalyje sutikti ne tik dvikojai, bet keturkojai atrodo šiek tiek kitokie, besišypsantys vieni kitiems, gamtai, o ir žmogui.
Dar vienas ekologiško mąstymo bruožas – daugkartinės taurės, į kurias pilstomi gaivūs ir su laipsniais gėrimai, tiesa, čia parduodamas tik silpnas alkoholis – alus, o jo padauginusių – vos vienas kitas ir tik jau visai, kaip sakoma, „į naktį“. Už daugkartinio naudojimo plastiko bokalus taikomas depozito mokestis, bet jei patinka – galima tokią taurę parsivežti kaip suvenyrą atsiminimui, kaina – 1 euras.
„Mes skatiname dalyvius tausoti aplinką, vertinti buvimo gamtoje grožio akimirką, juk gamta yra brangiausias mūsų turtas, kurį turime ir kartais to nemokame įvertinti. Prireikė laiko, kol festivalio publika priprato prie požiūrio, kad festivalio teritoriją reikia palikti net švaresnę ir labiau sutvarkytą, nei radome, todėl šiukšlinimas yra neįsivaizduojamas elgesys“, – atvirauja renginio organizatorių atstovė V. Jakučionytė.
Publika auga kartu su festivaliu
Viktorija pabrėžia dar vieną MJR festivalio išskirtinumą – labai įvairų festivalio publikos amžių. „Į festivalį atvyksta daug šeimų su vaikais, bet yra ir daug jaunų žmonių, porų, kurios po metų, kitų atvažiuos jau su savo vaikais, o taip pat ir ženkliai vyresnių – žilagalvių net. Kituose festivaliuose retai drauge išvysime tokio skirtingo amžiaus žmones“, – sako V. Jakučionytė.
Kad publika auga drauge su festivaliu, pritaria ir mūsų kalbinta E. Petronienė. Pirmą kartą į festivalį ji atvažiavo dar tik su būsimu vyru, o dabar jau augina 3 m. Jurgį, tiesa, kol kas sūnaus į festivalį nesiveža, nors va draugė šiemet važiavo su pusės metų kūdikiu. Ir tokių porų čia ne viena – po festivalio tuokiasi, gimdo, susitinka po metų jau su metais vyresnėm atžalom.
„Taip ir augam drauge su MJR“, – juokiasi Eglė. Moteris pabrėžia, kad šeimoms itin patrauklu, jog vaikams iki 12 metų bilietai festivalyje yra nemokami, tačiau ne vien kaina lemia pasirinkimą – labiau turinys, kurį vaikai čia gauna, pamato, pradeda kitaip vertinti, suprasti, kas yra festivalis, koks jis turi būti, kaip žmonės jame elgtis, bendrauti, čia pradedamas ugdyti ir ne masinės kultūros muzikinis skonis.
Vaikams dėmesys festivalyje išskirtinis – čia įrengtos vaikų žaidimų erdvės, o šeimoms su kūdikiais – atskira palapinių zona – Ramučių miestelis. „Supratingumas tikrai didelis, visi žino, kad kūdikių zonoje reikalinga tyla ir ramybė, laikosi taisyklių – šis renginys tuo tikrai skiriasi nuo įprastų viešų renginių“, – įsitikinusi E. Petronienė.
Kad dėmesys čia visiems padalinamas vienodai, o tiems, kuriems jo reikia labiau – dar ir su kaupu duodamas, įsitikinęs ir kitas pastovus festivalio lankytojas, Kaune gyvenantis Deividas Šeporaitis. Vyras festivalyje lankosi jau 11-ą kartą, o per tą laiką festivalio organizatoriai savo iniciatyva ėmėsi įgyvendinti papildomas sąlygas, kurios reikalingos dalyviams, turintiems fizinę negalią, pavyzdžiui kasmet festivalyje yra nuomojamas kilnojamas tualetas neįgaliesiems.
„Visų pirma tai yra pagarba žmogui“, – sako D. Šeporaitis. Vyras apgailestauja, kad festivalyje jis yra vienintelis dalyvis su negalia, vos vieną kartą čia yra matęs kitą moterį neįgaliojo vežimėlyje.
„Pagalvokit, kiek žmonių nedrįsta išeiti iš namų ir dalyvauti tokiuose renginiuose visų pirma dėl požiūrio, kad yra nereikalingi. Man MJR yra festivalis, kurio laukiu visus metus, nes žinau, kad ir manęs laukia. Įsivaizduokit, vienais metais nuo lietaus visiškai sustojo mano elektrinis vežimėlis, tai organizatoriai patys pasirūpino mano pervežimu. Taip pat man taikomos ir kitos nuolaidos, pavyzdžiui, lydinčių žmonių bilietams. Šiemet buvo sudaryta galimybė patekti ir apsigyventi festivalyje iš kitos pusės, kur nėra laiptų“, – gerų žodžių MJR komandai negaili Deividas.
Programoje – ne komercinė muzika
Šiemet tarp dviejų piliakalnių plytinčiame slėnyje, apsuptame miškingų šlaitų ir vaizdingai raižytų Šešuvio upelio kilpų, įsikūrė dvi scenos, o ypač įspūdingai sutemus sužibo specialiai festivaliui sukurta meninė apšvietimo programa, kuri piliakalnių fone atliekams muzikines programas papildė naujais, visiškai netikėtais motyvais ir išgyvenimais. Iki pat festivalio pradžios muzikinė festivalio programa buvo laikoma paslaptyje ir tik atvykusiems į festivalį klausytojams buvo atskleisti šių metų atlikėjai ir pilnas atlikėjų sąrašas.
Neabejotinai muzikinės programos kulminacija tapo „Heilung“ iš Skandinavijos pasirodymas šeštadienio vidurnaktį, tačiau ne mažiau intrigos įnešė ir netikėtas Andriaus Mamontovo projektas penktadienio naktį. Festivalyje taip pat pasirodė buvusios „Foje“ muzikantai, sukūrę savo grupę „Kiti kambariai“ su charizmatiškuoju Algiu Kriščiūnu priešakyje.
Publikos dėmesį traukė daugybė šiuolaikinės folkloro muzikos atlikėjų, išskirtinių balsų, technikų, savasčių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš, pavyzdžiui, Tuvos Respublikos (Rusija), iš kur atvyko tradicinio gerklinio dainavimo meistrai.
„Daugybei renginių Lietuvoje vasarą teikiame scenų montavimo, įgarsinimo ir apšvietimo paslaugas, tačiau MJR yra vienintelis festivalis, kuriame asmeniškai dalyvauju nuo pat pradžios iki pabaigos. Man šis festivalis yra išskirtinis ir dėl atmosferos, ir dėl programos, ir dėl dalyvių“, – prisipažįsta VšĮ „Džiazo galerija“ techninis direktorius Vitalijus Matrosovas.
Dar daugiau, jau ne pirmi metai su tėčiu festivalyje dirba ir jo 10-metis sūnus Mikalojus, kuriam tai ne tik galimybė geriau suprasti tėvo veiklą, bet ir mokytis vyriškumo. „Mums tai puikus laikas, kurį drauge – dirbdami ir pramogaudami – praleidžiame visa šeima“, – sako V. Matrosovas, o jo sūnus tuo metu pirmą kartą bando šviesti įvairiaspalvių šviesų programą – ir jam tai sekasi puikiai.
Dalyvių skaičiaus ribojimai – vardan gamtos apsaugos
Pasak renginio organizatorių atstovės V. Jakučionytės, šiemet surengta glaustoji MJR versija, kuri vyksta kas ketverius metus ir leidžia atrasti naujus unikalius gamtos kampelius Lietuvoje bei juos parodyti festivalio lankytojams. „Tikrai nedaug žmonių buvo girdėję apie Molavėnus ir jame esantį piliakalnių kompleksą iki MJR. Labai smagu, kad mums pavyko surasti ir parodyti ištikimiems festivalio gerbėjams dar vieną išskirtinę Lietuvos vietą“, – šypsosi Viktorija.
MJR iki šiol organizuotas įvairiuose Lietuvos vietose – Sudeikiuose, Kernavėje, Aukštadvaryje, Skinderiškyje (Kėdainių rajonas), Zarasų rajone. Dažnai manoma, kad Zarasai yra tikrieji festivalio „namai“, tačiau Viktorija laikosi kitokio požiūrio. „Nenorime prisirišti prie vienos vietos, tiesiog keletą metų Zarasų sala buvo tapusi pastovia festivalio vieta, o ar ten grįšime, bus aiškiau, kai aptarsime šių metų festivalį, suprasime, kur link norime judėti“, – sako V. Jakučionytė.
Vietos festivaliui parinkimas tampa svarbiu ir dėl organizacinių priežasčių – ne visur galima priimti tiek dalyvių, kiek yra norinčių. „Ne visos erdvės gali sutalpinti didelius kiekius žmonių, todėl tenka apriboti bilietų skaičių, kaip nutiko šiemet. Deja, bilietų į MJR neliko mėnesį iki festivalio pradžios, tačiau buvome priversti riboti bilietų kiekį, nes dalis mūsų filosofijos yra taip būti gamtoje, kad ją apsaugotume, o ne nuniokotume, kaip kartais nutinka, kai vienoje vietoje susirenka per daug žmonių“, – atvirauja Viktorija.
Šiemet MJR suskaičiavo jau 21-ąjį sezoną, kurį paženklino burtų ir magijos tema. Jai kodą neabejotinai nulėmė festivaliui pasirinkta vieta – išskirtinė gamtos ir žmogaus sukurta oazė, menanti pirmykštes mūsų protėvių gyvenimo šiose žemėse dienas. Šalia Viduklės miestelio esančius Molavėnų piliakalnius verta aplankyti ne tik dėl šio festivalio, bet ir dėl ypatingos, tik čia jaučiamos auros bei sakralios nuotaikos, kuri atmintyje išliks dar stipresnė ir gyvesnė po MJR dvasia praturtintų naujos patirties akimirkų.
