Dažnai girdime atsiliepimus, kad kelionės po užsienį jau nebeištuština piniginės taip, kaip anksčiau, mat kainos Lietuvoje neva susilygino su kitomis ES valstybėmis.
Naujausi „Eurostat“ duomenys rodo, kad tokioms kalboms yra pagrindo – nors dar gana stipriai atsiliekame nuo ES kainų lygio vidurkio, sparčiai jį vejamės, o kai ką perkame jau ir brangiau.
Rugpjūtį atskleisti „Pricer.lt“ tyrimo duomenys, kad daugumos drabužių, avalynės kainos yra tokios pat ar didesnės nei daugelyje Europos šalių, papiktino daugelį. DELFI nusprendė pasidomėti plačiau, kaip stipriai skiriasi maisto produktų, drabužių, paslaugų kainos, remiantis „Eurostat“ 2017 metų duomenimis.
Pasirodo, tarp Baltijos šalių išsiskiriame pigumu – Lietuvoje kainų lygis yra žemesnis nei Latvijoje ar Estijoje. Pigiau nei pas mus yra kaimyninėje Lenkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje, tačiau drabužių kainos jau supanašėjo į tokių šalių kaip Liuksemburgas, Vokietija ar Prancūzija.
Kainomis turbūt pasivysime greičiau nei atlyginimais
Nors Lietuvos kainų lygis siekia 65 proc. ES kainų lygio vidurkio, taigi pas mus viskas vidutiniškai 35 proc. pigiau, banko „Luminor“ vyr. analitikė Indrė Genytė-Pikčienė teigia, kad pigumu neišsiskiriame.
„Čia paimtas standartinis vartotojų kainų krepšelis ir palygintas su standartiniu ES vartotojų kainų krepšeliu. Nors mūsų kainų lygis siekia 65 proc. ES kainų lygio, iš tikrųjų Lietuvoje ne taip jau pigu, nes nereikia pamiršti, kad į tą krepšelį įeina ir viešosios paslaugos, kaip sveikatos apsaugos, švietimo paslaugos, kurios Lietuvoje yra gerokai pigesnės.
Būtent tos viešosios paslaugos labai stipriai numuša bendrą vidurkį žemyn. Tuo metu tokių prekių kaip drabužiai, avalynė kainos jau yra viršijusios ES vidurkį“, – sako ji.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas sako, kad nereikia stebėtis, jog pagal „Eurostat“ duomenis tarp Baltijos šalių mes esame pigiausi.
„Taip ir turėtų būti, nes pažiūrėjus į žmonių pajamas, atlyginimus, kurie mažesni nei Estijoje ir Latvijoje, taip ir turėtų būti, viskas logiška“, – tvirtina.
Ekonomistas pažymi, kad mūsų kainos dar stiebsis, kol pasieks ES vidurkį: „Natūralu, kad augant pajamoms, didės ir kainos. Greičiau ar lėčiau – laikas parodys, bet mes tikrai pasieksime ES vidurkį, ir nieko čia nėra stebuklingo.“
Paprovokavus, kuriuo rodikliu pasieksime ES vidurkį greičiau – kainų lygiu ar atlyginimais, ekonomistas pripažino: „Reikia žiūrėti į skaičiukus, palyginti pajamų lygio augimą su kainų augimu, kuris teoriškai turėtų būti labai panašus. Bet, tikėtina, kad gal šiek tiek greičiau kainos pasieks tą lygį, tačiau skirtumas būtų minimalus ir trumpalaikis.“
I. Genytė-Pikčienė sutinka, kad kainos vis labiau panašės į ES vidurkį, todėl skirtumų keliaudami po užsienio šalis, pajusime vis mažiau.
„Mes vejamės tas kainas, bet nereiškia į tai žiūrėti lyg būtų kažkas blogo. Tai yra konvergencijos dalis, mūsų tikslas judėti link ES vidurkio tiek BVP rodikliu, tiek darbo užmokesčio vidurkiu, todėl kainų vidurkis – tik vienas iš tų parametrų. Bendra rinka programuoja kainų suvienodėjimą“, – sako ekonomistė.
Maistas brangesnis nei Lenkijoje, pigesnis nei Latvijoje
Kalbėdami apie maisto kainas, ekonomistai gerų žinių lietuviams neturėjo – maistas brango ir dar brangs.
2017 m., pagal „Eurostat“, maisto produktų kainos ir nealkoholiniai gėrimai sudarė 82 proc. ES kainų lygio.
I. Genytė-Pikčienė pripažįsta, kad maisto kainų augimo sulauksime jau kitais metais.
„Tas žaliavų poveikis nėra toks jau tiesioginis, bet kad ateinančiais metais turėsime brangesnius maisto produktus – tai taip, nes visos komponentės grandinėje yra negatyvios: prastesnis derlius, todėl brangesni pašarai galvijams ir mėsos gamybai, užkilusios naftos kainos, kurios yra labai svarbi sąnaudų ir išlaidų komponentė.
Ir aišku, toliau kylantis darbo užmokestis, kuris sparčiai kyla toliau. Tai neigiamai paveiks galutinę maisto produkto kainą vartotojui“, – aiškina ji.
Tačiau ekonomistė ramina, kad kainos išaugs nedaug: „Tas brangimas nebus labai baisus, nereikia taip nusiteikti, kad nebeįpirksime maisto, tačiau infliacija čia tikrai yra.“
Analizuojant maisto produktų kainas, matyti, kad Lietuvoje jos tokios pat kaip Vengrijoje. Tuo metu Lenkijoje maisto kainos net 17 proc. mažesnės, Rumunijoje – 20 proc. O štai vykti apsipirkti į Latviją, kaip rodo „Eurostat“ duomenys, lietuviams neapsimoka, čia kainos aukštesnės 13 proc.
Ar pirkti drabužius Lietuvoje, ar Prancūzijoje – jau nesvarbu
Nagrinėjant drabužių kainų duomenis, kuriuos pateikia „Eurostat“, jie tiesiog stulbina. Pasirodo, drabužiai Lietuvoje kainuoja tiek pat kaip Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Slovakijoje, tik vienu ar keliais procentais jie brangesni Italijoje ar Liuksemburge.
T. Povilauskas, paklaustas apie priežastis, visų pirma pateikia vieną, kurios lietuviai dažnai nenori girdėti.
„Mes patys sutinkame mokėti tokią kainą. Čia galima pasijuokti, bet taip yra. Jeigu nesutiktume, tos kainos būtų mažesnės. Kita vertus, kodėl mes sutinkame, nes mus verčia konkurencinė aplinka. Yra daug žmonių, kurie neieško kitų kelių, nesisiunčia internetu, pavyzdžiui, aš pats nesisiunčiu, o nueinu į parduotuvę, paburbu, bet vis tiek tą kainą sumoku“, – pripažįsta.
Ekonomistas prakalbo ir apie tai, kad tokiomis sąlygomis verslui neapsimoka nuleisti kainų: „Kodėl tos drabužių kainos panašios kaip Vokietijoje ir kitur, tą turbūt lemia rinkos specifika, be to, turbūt tie didieji prekių ženklai, kaip „Zara“, kurių tėvynė Ispanija, pabando uždėti panašias kainas, ir jeigu pas mus perkama, tai kodėl prekybininkai turi jas sumažinti, kam, jei prekybos apyvarta nebloga.“
Paklaustas, ar taip sakydamas turi omenyje verslininkų didelį apetitą, netgi godumą, jis neprieštaravo: „Na, bet čia laisvos rinkos požymis, jeigu nepatinka kaina – pirkite kitur. Aš grubiai sakau, bet drabužių rinka yra tikrai konkurencinga, ir nebūtina pirkti garsių prekių ženklų drabužius. Galima pirkti iš mažesnių parduotuvių, yra turgus, atėjo lenkų „Pepco“ – daug variantų.“
Ekonomistas nepasiduoda prekybininkų argumentams, kad kainos aukštos dėl mažos Lietuvos rinkos ir kad prekes iš tiekėjų gauna tokiomis kainomis kaip kitos šalys.
Pardavimo ploto nuomos kaina čia yra mažesnė, mažesnės pardavėjų algos, tai teoriškai drabužių kainos galėtų būti mažesnės.
„Pardavimo ploto nuomos kaina čia yra mažesnė, mažesnės pardavėjų algos, tai teoriškai drabužių kainos galėtų būti mažesnės. Sutinku, kad jos per didelės pagal mūsų finansines galimybes, bet tai lemia ir pačios rinkos struktūra, – sako T. Povilauskas.
Poilsis Bulgarijoje pigesnis net 24 proc.
Ryškius skirtumus keliaujant po ES šalis dar galima pamatyti renkantis vietą vakarienei ar vietą nakvynei.
Nors skundžiamės, kad Lietuvoje brangu, poilsis ir restoranai pas mus kainuoja dar pakankamai nedaug ir šių paslaugų kainos siekia 69 proc. ES kainų vidurkio.
Norėdami pailsėti taupiai, tačiau ne Lietuvoje, lietuviai atostogoms gali rinktis Bulgariją, kur kainos žemesnės net 24 proc., Rumuniją, kur jos skiriasi 16 proc., pažintinėms kelionėms puikiai tiks Vengrija, kur pigiau 8 proc. ar Čekija – 9 proc. pigiau.
Tačiau ne ką brangiau ilsėtis ar keliauti Kroatijoje, kur viešbučių ir maitinimo paslaugos kainuoja 4 proc. brangiau, Slovakijoje – 7 proc. brangiau, Maltoje, kur 12 proc. brangiau.
Be to, Lietuvoje ilsėtis ir valgyti restoranuose bus vis brangiau – šių paslaugų kainos auga itin sparčiai. I. Genytė-Pikčienė svarsto, kad priežastis – gerėjanti šių paslaugų kokybė ir šiame sektoriuje augančios algos.
„Kainos užaugo labai stipriai, nes jos kilo nuo labai žemo lygio. Pagrindinė paslaugų kainų augimo priežastis – darbo užmokesčio kilimas, kuris šiame segmente labai ryškus. Tai vyksta dėl darbuotojų trūkumo, patiriamo spaudimo dėl emigracijos, kas lemia algų augimą, o kai jos kyla – paslaugų kainos taip pat priverstos didėti.
Šis segmentas užprogramuotas brangti, todėl nepanašu, kad brangimo tendencija apsivers“, – aiškino ji.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
