Daugelis žmonių, susidūrusių su amžiaus vidurio krize, išgyvena antrąją „paauglystę“. Tuomet vėl keliami kadaise sau užduoti seni klausimai ieškant naujų atsakymų ir sprendimų. Jei apie šį laikotarpį garsiai kalbėti išdrįsta ne visi, tam tikri elgesio momentai neretai gali tapti išdavikais, atskleidžiančiais, jog viskas nebeteka įprasta vaga. Šią krizę įveikti įmanoma, sako specialistai, tačiau kaip išbristi iš jos sėkmingai ir netapti pajuokos objektu visuomenės akyse?
Portalo „Kas vyksta Kaune“ žurnalistai apie amžiaus vidurio krizę, jos metamus iššūkius ir sprendimus kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Psichologijos katedros doc. dr. Visvaldu Legkausku.
Antrosios „paauglystės“ pojūtis
Pasak V. Legkausko, amžiaus vidurio krizė – tai individualus savipaieškų laikotarpis. Jis nuo paieškų laikotarpio, atsirandančio paauglystėje, skiriasi tuo, jog prasideda žmogui supratus, kad įvyko vienas iš dviejų dalykų: 1. jis suprato, jog didžiųjų savo gyvenimo troškimų negali pasiekti tomis priemonėmis, kuriomis iki šiol vadovavosi (t.y. metodai, kurie tikėtasi veiks, iš tiesų neveikia ir lūkesčiai nepasiteisina); 2. jis suprato, kad didieji gyvenimo tikslai jau pasiekti, tačiau suvokia, jog norėta ne visai to.
„Sukrėtimas, atsirandantis supratus, kad žmogus vis dar neturi tam tikrų sau svarbių dalykų, ir nežino, kaip juos gauti, sukelia amžiaus vidurio krizę, kuri sąlygoja nerimo, kartais nusivylimo ar bejėgiškumo būsenas, paskatinančias naujas paieškas“, – paaiškina V. Legkauskas.
Skirtingi bandymai atrasti save
Jo teigimu, vieni žmonės pasineria į ieškojimus apmąstydami ir mėgindami atsigręžti į save, kad suprastų, ko iš tiesų nori, ir kaip viso to pasiekti. Kiti – ieško greitų galimybių kažką išbandyti, ir nevengia keisti sprendimų – pernelyg nemąstydami griebiasi įvairių naujų priemonių, kurios galėtų pakeisti prieš tai buvusias ne itin veiksmingas, tikėdami, jog pavyks sužinoti tai, kas anksčiau nežinota.
Treti amžiaus vidurio krizės laikotarpiu netgi panyra į depresiją ar mėgina pabėgti nuo spaudimo, verčiančio ieškoti. „Kartais nuo nemalonios savijautos ir išgyvenimų bėgama, tarkime, į kitą šalį, o kartais – imant skandintis alkoholyje ir panašiai“, – teigia pašnekovas.
Kada „laukti“ amžiaus vidurio krizės?
Paklaustas apie tai, ar amžiaus vidurio krizė standartiškai pasireiškia asmeniui, sulaukusiam 40-60 metų, VDU Psichologijos katedros docentas paaiškino, jog minėtas laikotarpis gali ateiti bet kuriuo metu. Tačiau to nebūtinai sulaukia visi asmenys be išimties. Tai yra, jei vieniems amžiaus vidurio krizė pasireiškia, kitiems tai gali visiškai nenutikti.
„Amžiaus tarpsnis nuo 4o-ties ir daugiau, dažniausiai yra susijęs su vyrais, o ne su moterimis, nes pastarosioms amžiaus vidurio krizės klausimai neretai iškyla šiek tiek anksčiau – tarp 30 ir 40 metų. Iki 40-ties žmogus, kuris yra šio to pasiekęs ir šį tą sukūręs, tikėtina, susidurs su bent vienu išoriniu smūgiu, pavyzdžiui, su ekonomine krize. Tarkime, žmogus turėjo sėkmingą, ekonominę gerovę kuriantį verslą, o atėjus ekonominei krizei, verslą ištiko bankrotas, palikęs skolas. Po viso to dažniausiai seka amžiaus vidurio krizė, nes, kaip jau minėta, priemonės, kuriomis jis tikėjosi pasiekti sau svarbius dalykus, nustojo veikti. Todėl tenka ieškoti kitų būdų ir iš naujo apmąstyti tikslus“, – paaiškina V. Legkauskas.
Antrasis lūžis, įvykstantis amžiaus tarpsnyje nuo 40 iki 60-ties, yra tas, kad žmogus pajunta, jog jo sveikata nebegalinė, o gyvenimas – neamžinas. Vadinasi, jei iki tol jis galėjo nemiegoti ištisas paras, dirbti didelį skaičių valandų per dieną, minėtame amžiuje organizmas vis dažniau praneša, kad negali nuolat pakelti tokių krūvių, sako socialinių mokslų daktaras.
„Tokiu atveju žmogui tenka prieiti prie išvados, kad darbas, pavyzdžiui, po 14-ka valandų per parą yra riboto naudojimo priemonė bet kokiems tikslams pasiekti, nes sveikatos resursai pamažu senka. O taip nutikus, iškyla klausimas, ar tie dalykai, kurių norėta pasiekti sutelkiant visus įmanomus jėgų resursus, išlieka svarbūs“, – priduria jis.
Tai – du standartiniai dalykai, į kuriuos atsižvelgiant amžiaus vidurio krizė siejama su 40-60 metų amžiumi. Tačiau taip nebūtinai nutinka visiems, nes daliai žmonių juntamos sveikatos problemos neatsiranda, tarkime, iki 50-ties ar vėliau. O tokie sukrėtimai kaip ekonominė krizė, sukeliantys asmenines krizes, gali įvykti ir kur kas ankstesniame asmens amžiuje, – paaiškina VDU Psichologijos katedros docentas.
Geriausias „receptas“ – sau duotas laikas
Socialinių mokslų daktaro teigimu, metodikų, kurios galėtų palengvinti amžiaus vidurio krizę, nėra. „Atvejai pakankamai individualūs, todėl „receptų knygos“ atsakant, ką daryti, čia nėra. Tačiau pagrindinis bei svarbiausias principas kiekvienam žmogui yra suprasti, jog tai – paieškų laikotarpis, kuriame reikia atlikti paieškas. Suprantant, kad tose paieškose turi išsispręsti iškilusi problema. Tai jokiu būdu nereiškia, kad reikia surasti teisingą žmogų, teisingą veiklą, ar teisingą veikimo būdą, bet tai, jog reikia sau iš naujo atsakyti į du klausimus: ko aš noriu? (aut. past. klausimas apie tikslus, siekius). Kaip aš tai pasieksiu? (aut. past. klausimas apie priemones)“, – paaiškina jis.
Pasak V. Legkausko, nuo amžiaus vidurio krizės nereikia ir neįmanoma pabėgti. Be to, neverta galvoti, kad tai išsispręs labai greitai – per dieną, savaitę ar mėnesį. Visa tai – ilgalaikis susivokimo savyje iššūkis, todėl kiekvienam žmogui prireikia laiko. „Reikia duoti sau laiko“, – teigia jis.
Vienas iš svarbių amžiaus vidurio krizės elementų yra baimė, kad laiko liko mažai. Ir, jei paauglystėje atrodo, kad visas gyvenimas ir laikas prieš akis, tai amžiaus vidurio krizės atveju ateina supratimas, jog tam tikra ženkli gyvenimo dalis jau praėjo – laikas nebegrįš, ir todėl jaučiamas spaudimas. Anot, V. Legkausko, norima rasti efektyvias priemones ir svarbiausiai – rasti jas greitai. Tai – pagrindinis iššūkis, dėl kurio reikia duoti sau laiko atsispirti spaudimui – dažnai ne tik išoriniam, bet ir vidiniam, kurie verčia sprendimus rasti greitai.
Reikia suprasti, sako jis, kad skubant galima sulaukti pašaipos iš aplinkinių. Dažnai išoriniai amžiaus vidurio krizės pasireiškimai esą ir yra tokie, iš kurių juokiasi aplinkiniai. Patarlė sako: „žilė galvon, velnias uodegon“. Todėl pagrindinis iššūkis – atsispirti subjektyviai suvokiamam laiko spaudimui ir duoti sau laiko rasti sprendimus, kuriais galima pasitikėti, atvirauja pašnekovas.
Užsibrėžtus siekius pasiekti realiau nei paauglystėje
„Daugelis žmonių, kuriuos ištinka amžiaus vidurio krizė, vis dėlto pasiekia norimus rezultatus, nes skirtingai nei paauglystėje, jie turi patirties ir žinojimo, kokios priemonės turi tikimybę veikti geriau už kitas. Taip pat tai yra laikotarpis, kai žmogus greičiau mokosi esminių žinių. Tai yra, dalykų apie žmonių santykius, bazinius pasaulio veikimo principus – juos daug greičiau supranta ir gali naudoti tinkamai. Dėl šios priežasties daugelis žmonių minėtą krizę įveikia sėkmingai. Tai nėra liga ar ilgalaikė bei neišvengiama bėda“, – tikina pašnekovas.
Pasak jo, amžiaus vidurio krizė nėra globalus reiškinys. Tai būdinga Vakarų šalių visuomenėms, kuriose žmogus visą savo gyvenimą turi galimybę rinktis. Tradicinėje visuomenėje, kur pasirinkimo galimybių beveik nėra, pavyzdžiui, tada, kai tą pačią profesiją šeimoje renkamasi iš kartos į kartą, partnerį bei daugelį kitų dalykų parenka tėvai, – žmogus eina keliu, iš anksto nuspręstu kitų žmonių. Tokiais atvejais, nėra galimybės iškilti klausimui, ar verta to siekti, ir kokiomis priemonėmis.
