Šarūno Jasikevičiaus apsisprendimas ir toliau likti „Žalgiryje“ tapo vienu iš svarbiausių šios vasaros sporto įvykių Lietuvoje. Ir jei lietuviai dėl šio sprendimo nepaprastai nudžiugo, užsienyje toks Šaro sėslumas ne vieną krepšinio gerbėją ir specialistą privertė gūžčioti pečiais.
Šiuo metu Šarūnas Jasikevičius vieši Barselonoje, kur dalyvauja savo vardo jaunųjų įžaidėjų treniruočių stovykloje „Campus Playmaker“.
42-ejų lietuvis davė išsamų interviu „Mundo Deportivo“ portalui, kuriame atvirai papasakojo apie nesėkmingus bandymus derėtis su „Barcelonos“ klubu, sužavėjusį Toronto „Raptors“ vadovų vizitą ir naują su „Žalgiriu“ pasirašytą sutartį.
Krepšinis.lt savo skaitytojams pateikia visą Š. Jasikevičiaus pokalbio su ispanų žurnalistu Jose Ignacio Huguetu vertimą.
– Šarūnai, ar prieš praėjusį Eurolygos sezoną tikėjotės, kad galite su „Žalgiriu“ pasiekti finalo ketvertą?
– Tokioje komandoje, kokia yra „Žalgiris“, to tikėtis negali. Tačiau vaikinams aš visada sakau, kad nuosekliai dirbant kiekvieną dieną ,kartais gali ir pasisekti. Dirbome puikiai, dvejus metus praleidome su nuostabiais žaidėjais, kurie dėjo didžiules pastangas, gerbė komandos spalvas, o miestas taip pat su jais identifikuodavosi.
Neslėpsiu, kad šiame sezone buvo ir šiek tiek sėkmės – svarbiausiais momentais būdavome geriausios formos, o atkrintamosiose su Pirėjo „Olympiakos“ demonstravome tiesiog puikų krepšinį.
„Barcelona“ yra labai komplikuotas klubas, nes realiai nežinome, kas vadovauja krepšinio sekcijai ir kas priima sprendimus.
– Kokios yra „Žalgirio“ sėkmės priežastys?
– Viskas po truputį. „Žalgiryje“ – puiki atmosfera, tai viena iš geriausių Europos krepšinio organizacijų, turinti nuostabią areną. Jau ankstesniame sezone buvome greta geriausių aštuoneto, o šį kartą dėjome dar vieną žingsnį į priekį.
– Ar galima sakyti, kad „Žalgiris“ kartu su „Baskonia“ yra sėkmingiausiai naujas sutartis su žaidėjais pasirašantis klubas? Kevinas Pangosas, Brandonas Daviesas, Vasilije Micičius, Aaronas White’as, dabar Thomas Walkupas… Žaidėjai atvyksta už priimtiną kainą ir savo vertę pasikelia tris kartus.
– Mes, kaip ir kitos kuklesnio biudžeto komandos, kartais turime rizikuoti. Rizikavome, ir mums pasisekė. Visuomet bandome prisivilioti gerus ir darbščius žmones. Dirbti su jais – malonumas kiekvieną dieną.
– Pangosas ir Micičius išvyksta, tačiau atvyksta kiti – Walkupas ir Nate’as Woltersas. Ar manote, kad pavyks išlaikyti tokį patį žaidimo lygį?
– Niekada nežinai, kas gali atsitikti. Kiekvienais metais nutinka panašių situacijų, tačiau aš tęsiu darbą „Žalgiryje“. Todėl, kad man labai sunku rasti komandą, kurioje su manimi elgtųsi geriau. Jeigu mane čia myli, tikiuosi Kaune likti daug metų. Jeigu nutiks kitaip, reiškia aš būsiu radęs kitą komandą, kažkuo geresnę už „Žalgirį“. Tačiau dabar yra tokia situacija, kad Kaune jaučiuosi labai mylimas ir tuo mėgaujuosi.
– Panašu, kad Kevinas Pangosas karjerą tęs Barselonoje. Manote, kad jis jau pasiekė viršūnę, ar dar gali tobulėti?
– Aš manau, kad jis dar gali tobulėti, visų pirma, vadovavimo komandai aspektu. Per paskutinius dvejus metus jis padarė milžinišką pažangą, tapo lyderiu aikštelėje – jis nuoširdžiai dirba kiekvieną dieną. Beveik turi mesti lauk jį iš salės – taip nori treniruotis! „Barcelonos“ klubui tai bus didžiulė paspirtis – Kevinui dar tik 25-eri ir jis gali žaisti geriau. Vadovaujant Svetislavui Pešičiui jis tik tobulės.
Situacija yra tokia, kad su „Žalgiriu“ pasirašiau naują trejų metų trukmės sutartį, tačiau su galimybe išvykti kiekvieną vasarą. Apskritai kita vasara dar labai toli. Nežinau, ar kai ji ateis, aš norėsiu kur nors kraustytis, ir ar „Barcelona“ norės manęs.
– Kaip sutartų Šaras krepšininkas su Šaru trenerio vaidmenyje. Kartais su savo žaidėjais esate labai griežtas…
– Kai žiūri rungtynių vaizdo įrašus, viskas atrodo daug blogiau nei yra iš tikrųjų. Būna stipresnių momentų, bet iš tikrųjų aš labai gerai sutariu su savo krepšininkais, juos gerbiu ir myliu. Šaras, kaip krepšininkas, buvo sudėtingo charakterio – man, kaip treneriui, tektų gerokai pakentėti.
Tačiau manau, kad toks žaidėjas man padėtų ką nors laimėti. Kartais geri krepšininkai būna patys komplikuočiausi, todėl reikia rasti būtų juos suvaldyti. Aš labai didžiuojuosi savo santykiu su žaidėjais. Jie yra puikūs žmonės ir žino du dalykus: iš jų reikalausiu labai daug, tačiau už aikštės ribų būsiu draugas ir padėsiu, kuo tik galėsiu.
– Kaip jūs pats dabar reaguotumėte, jeigu atsidurtumėte tokioje situacijoje, kokią treneriui S. Pešičiui buvote iškrėtęs žaidėjo karjeros metais – arenoje slėpėtės už rankinio treniruočių įrenginio tam, kad nereikėtų bėgiot?
– Aš tiesiog neversčiau žaidėjų tiek ilgai bėgioti, todėl tokių situacijų nebūtų. Pešičius buvo labai reiklus. Jis yra didis treneris, ką pademonstravo ir šiais metais, sugebėdamas kažką išpešti iš komandos – laimėti Ispanijos taurę.
– Kaip galėjo nutikti, kad trejus metus jumis besidominti „Barcelona“ taip ir nesugebėjo konkretizuoti ir realybe paversti savo pasiūlymo. Ar šį kartą klubas tikrai norėjo su jumis susitarti?
– To aš nežinau. Ir man tai nesvarbu. Aš žinau tiek, kad mes kalbėjomės, kad buvo momentų, kurių metu aš uždegiau žalią šviesą deryboms. Tačiau jie nepradėjo derėtis.
– „Žalgiris“ kaip organizacija žengė milžinišką žingsnį į priekį, tačiau jūs pats turite itin gerą ir artimą ryšį ir su „Barcelonos“ klubu, miestu, sirgaliais. Vis tiek norėtųsi suprasti, kodėl jūs neatsiduriate čia.
– Tokie dalykai nutinka. Naujas komandos žaidėjas turi stengtis iš paskutiniųjų ir duoti maksimalią naudą komandai. Naujam treneriui tenka dar daugiau iššūkių: turi gerai sutarti su vadovais, turi viską matyti labai globaliu rakursu. Ir šiuo aspektu „Barcelona“ yra labai komplikuotas klubas, nes realiai nežinome, kas vadovauja krepšinio sekcijai ir kas priima sprendimus. Turi įtikinti daugybę žmonių, ir manau, kad įtikinti gali pavykti ne visus.
Ir apskritai „Barcelona“ nėra vienintelis klubas, kuriam jaučiu meilę ir su kuriuo turiu artimą ryšį. Mano širdyje visuomet liks ir Atėnų „Panathinaikos“. Ten dirbantys žmonės labiau tinka mano stiliui, daugiau valdžios suteikia treneriui. Galima puikiai matyti, ką ten išdarinėja Xavi Pascualis. Jis turi lemiamą žodį sudarant kontraktus, o tai yra modelis, kuris labiausiai patinka daugumai trenerių.
– Norite pasakyti, kad Barselonos klubo struktūroje yra problemų?
– Aš nesu klubo viduje, tačiau kiekvieną vasarą dedasi vis keistesni dalykai. Tai mano nuomonė, daugiau nieko nesakysiu. Kai išvyko X. Pascualis, komanda nebedemonstruoja gerų rezultatų. Dabar turėtų būti aišku, koks geras treneris buvo Xavi.
– Sulig Pešičiaus atvykimu nutrūko jūsų kontaktai su klubu?
– Ne, kalbėjomės ir tuo metu, kai Pešičius jau buvo komandoje. Kalbėjomės apie klubo struktūrą apskritai – man yra svarbiausia, su kuo aš turėsiu dirbti kartu. Jie lyg ir norėjo derėtis, taigi po Finalo ketverto pasakiau, kad imtųsi iniciatyvos ir šnekėtų su mano agentu. Tačiau tolimesnio žingsnio jie nežengė.
– Buvo kalbama, kad jūs pačiam klubui buvote labai reiklus ir kėlėte savo sąlygas.
– Apie tokius dalykus nebuvome pradėję kalbėtis. Taip, pasikeitėme idėjomis, kiekvienas treneris atvyksta su savo idėjomis. Šią vasarą buvo gera proga pasirašyti sutartį su „Barcelona“, kadangi baigėsi daugelio žaidėjų sutartys. Lyg ir galėjai kurti savo komandą, pagal savo skonį.
– Sklido kalbos, kad nenorėjote dirbti tame pačiame klube su S. Pešičiumi, jei jis užimtų kokias nors pareigas „Barcelonos“ valdymo struktūroje.
– Neturiu tokių problemų, tai netiesa. Nežinojome, ar aš pasirašysiu kontraktą ir apskritai nežinojome, ar Pešičius užims kokias nors pareigas klube. Viskas buvo tik hipotezės.
– Tai kas nutiko iš tikrųjų?
– Jie nepateikė mana absoliučiai jokio pasiūlymo. Tik pasikalbėjome apie mano idėjas, ką aš mąstau apie klubo struktūrą. Ir akivaizdu, kad tos idėjos jiems nepatiko.
– O atrodė, kad vienu iš klubo vadovų esant jūsų bičiuliui Nacho Rodriguezui, geresnių aplinkybių persikelti į Barseloną negali būti…
– Kadangi klube dirba Nacho, su „Barcelona“ šiais metais kalbėjomės daugiau. Tačiau iš tikrųjų aš nežinau, kas ten priima sprendimus. Kas buvo tas žmogus, kuriam nepatiko mano idėjos.
– Ar gali būti taip, kad spaudimą dėl Pešičiaus pasilikimo krepšinio sekcijoje padarė kažkas iš pačios aukščiausios „Barcelonos“ klubo vadovybės?
– Taip, gali būti. Nenoriu į tai veltis, tačiau kartais taip nutinka galingame klube, turinčiame tiek įvairių sporto sekcijų, kaip kad turi „Barcelona“. Realiai tiesiog nežinome, kas vadovauja krepšiniui ir kam jis yra svarbus.
– Be priimtimo ekonominio pasiūlymo, ko daugiau jums reikėtų Barselonoje? Teisės priimti sprendimus dėl žaidėjų sutarčių, valdžios?
– Kalbos apie valdžią nėra. Kauno klube yra prezidentas (Paulius Motiejūnas, – red. past.), kuris man leidžia daug dalykų, tačiau ateina momentas, kai jis pasako: „To daryti negalima“. Tuo viskas ir pasibaigia. Man reikėtų gero sutarimo su žmogumi, kuris sudarinėja sutartis, renka komandą. Tačiau būdamas nuošalyje nežinau, kas tai daro. Prezidentas ar generalinis vadybininkas negali sudarinėti sutarties su žaidėju be trenerio pritarimo. Juk vėliau būtent treneriui su tuo žaidėju teks dirbti dešimt mėnesių.
Klubas neturi komandos vizijos, o treneris turi. Man svarbiausia – žmonės, su kuriais dirbsiu, su kuriais priiminėsiu sprendimus. Jeigu tai žmogus, kuris supranta krepšinį – nėra jokios problemos. Visuomet galima rasti bendrą sutarimo tašką. Tačiau jeigu sutartis sudarinėja kažkoks politikas, nesantis profesionalu krepšinyje, tokio darbo aš nenoriu. Krepšiniu turi užsiimti šios srities profesionalai, kaip tai yra ir medicinoje ar politikoje. Aš nenoriu rinkti komandos sudėties kartu su politiku, mediku ar advokatu. Noriu dirbti su krepšinio žmonėmis.
– Ar esant dabartinei „Barcelonos“ klubo valdžiai sutiktumėte dirbti Katalonijoje?
– Dar prieš pasirašant sudėtį man reikėtų žinoti, kaip pritrauksime žaidėjus, kas vadovaus šiam procesui ir ar į tai neįsiterps pašaliniai. Derybų metu aš nesikišu į ekonomines temas, tačiau kalbant apie krepšinį, aš noriu turėti teisę dalyvauti procese.
– Ir kas dabar? Pešičius dar vieniems metams lieka Barselonoje, o jūs – dar metus „Žalgiryje“. Ar kita vasara gali būti lemiama, ir jūs persikelsite į Barseloną?
– Situacija yra tokia, kad su „Žalgiriu“ pasirašiau naują trejų metų trukmės sutartį, tačiau su galimybe išvykti kiekvieną vasarą. Apskritai kita vasara dar labai toli. Nežinau, ar kai ji ateis, aš norėsiu kur nors kraustytis, ir ar „Barcelona“ norės manęs.
– NBA lyga taip pat rodė susidomėjimą jumis. Vienas iš variantų netgi buvo „Raptors“ vyriausiojo trenerio postas.
– Bendravimas su Torontu buvo labai maloni patirtis, jie atvyko į Lietuvą susitikti su manimi. Tiesa tokia, kad jie man atvėrė akis. Tai buvo mano pirmas interviu su NBA klubu ir aš likau sužavėtas. Prabėgus kelioms dienoms po finalo ketverto sulaukiau „Raptors“ vadovo Masai Ujiri skambučio, o po 10 dienų jie jau atvyko kalbėtis su manimi ir išklausyti mano idėjų.
– Kalbėjotės apie vyriausiojo trenerio poziciją?
– Taip, apie vyriausiojo. Dar po dviejų savaičių jie nusprendė pasirašyti sutartį su Nicku Nurse’u, tačiau man tai buvo nepamirštama patirtis. Šio interviu metu teko kalbėtis su keturiais aukščiausio lygio profesionalais. Seniai nebuvo tekę šnekėtis su tokį netradicinį požiūrį į krepšinį turinčiais žmonėmis, tai buvo neįtikėtina. Manau, vien to pokalbio metu aš patobulėjau ir kaip žmogus, ir kaip treneris. Mane tai įkvėpė.
– Ar kada nors buvote pagalvojęs apie galimybę treniruoti NBA klubą?
– Aš to nesitikėjau, negalvojau, kad kalba apie tai pasisuks taip greitai. Vėliau „Raptors“ man siūlė asistento poziciją, tačiau aš sulaukiau ir puikaus pasiūlymo iš „Žalgirio“ klubo.
– Ar interviu su NBA klubu apskritai keičia jūsų požiūrį į darbą toje lygoje? Juk tai visiškai nauja patirtis, radikaliai kitoks iššūkis ir visiškai kitoks nei Europoje krepšinis.
– Taip, keičia. Aš save matau ten, be jokios abejonės. Reikėtų padaryti keletą korekcijų – visų pirma, kaip elgtis su žaidėjais ir juos rotuoti, tačiau aš manau, kad ateityje rimtai žiūrėsiu į šią galimybę, jeigu tik ji man dar kada nors pasitaikys.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
