Britų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris Hughas Welchmanas baigė prestižinį Londono universitetą, įkūrė animacijos studiją ir 2007 m. laimėjo „Oskarą“ už trumpametražį filmą „Petras ir vilkas“. Tačiau paskui savo žmoną, kino kūrėją ir dailininkę Dorotą Kobielą nusekė į Lenkiją, kur beveik dešimtmetį drauge kūrė filmą apie dailininko Vincento van Gogho mirtį.
„Jūsų Vincentas“ („Loving Vincent“) – pirmasis kino istorijoje tapytas filmas – šiais metais pelnė visų prestižinių kino apdovanojimų nominacijas bei tapo vienu žiūroviškiausių „Kino pavasario“ filmų.
„Jūsų Vincentą“ Vilniuje ir Kaune drauge su žmona, režisiere D. Kobiela pristatęs H. Welchmanas atsako į klausimus ir kviečia žiūrovus į filmą. Kovo 26 d. „Jūsų Vincentas“ bus rodomas net 10-yje miestų: penkiuose didžiuosiuose bei Alytuje, Utenoje, Gargžduose, Anykščiuose ir Varėnoje. Visą informaciją apie filmo seansus rasite čia.
Kaip ir kuriam iš jūsų gimė idėja sukurti tapytą filmą?
Idėja kurti filmą apie Vincentą van Goghą prieš dešimtį metų kilo Dorotai. Ji studijavo tapybą, tačiau dirbo animacijos, kino industrijoje ir labai ilgėjosi teptuko. Ji norėjo sukurti kažką savo. Tuomet ir kilo mintis sulipdyti dvi jos aistras – aistrą tapybai ir aistrą kinui.
Tikrai neprireikė daug laiko išsirinkti Vincentą van Goghą – pirmą kartą Dorota jo laiškus perskaitė būdama penkiolikos. Šešiolikos apsilankė jo muziejuje, 27-erių baigė Varšuvos dailės akademiją. Jos meno mokslų daktaro disertacija buvo apie ryšį tarp kūrybos ir psichikos sutrikimų. Vincentas užėmė didelę disertacijos dalį. Ji tarsi suaugo su tragiška menininko istorija, atrado ryšį tarp savo kovos su depresija ir neeilinio tapytojo pasaulio.
Vincentas van Goghas buvo puiki idėja: jis buvo unikalus tapydamas viską aplinkui ir per daug negalvodamas apie kompoziciją. Atkurti jo gyvenimą buvo patogu – iš laiškų, biografinių knygų ir paveikslų, kalbančių apie aplinką, kurioje gyveno – kambarius, batus, maistą, kurį valgo, ir žmogų, kuris tą maistą paduoda. Jis nutapė ir paliko mums pasaulį, kurį matė savo akimis.
Dorota filmui gavo paramą iš Lenkijos filmų instituto. Laukdama pinigų ji šešioms savaitėms įsidarbino dizainere mano kompanijoje. Mudu susitikome, įsimylėjome, susituokėme, ir visas pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Ji padėdavo man įgyvendinti mano projektus, aš – jos. Daug skaičiau apie Vincentą, lankiausi muziejuose ir supratau, su kokia nuostabia asmenybe mudu susidūrėme.
Pirmoji idėja buvo trumpas, 7 minučių filmas. Kiek paveikslų reikia nupiešti tokiam filmui?
Penkis tūkstančius keturiasdešimt.
Ir tai žinodami jūs vis dėlto nusprendėte kurti pilnametražį?
Ir tai buvo daug sunkiau, nei galėjau įsivaizduoti. Kai pasiūliau pilnametražio filmo idėją, Dorota pasakė, kad išprotėjau. Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradėjome tuo tikėti. Vincento van Gogho paveikslai – nuostabūs, ypač kai priverti juos judėti. Nieko panašaus nebuvome matę, ir tai dar labiau įkvėpė. Filmas yra pieštas ant drobės dailininko stiliumi, nežinau, ar galima dar labiau priartėti prie tapytojo gyvenimo.
Tačiau graži idėja – dar ne viskas, realybė mus itin prispaudė: turėjo įvykti per 200 susitikimų, bet 180 neįvyko. Viskas, ką turėjome pradžioje, – tai Lenkijos kino instituto ir Vroclavo miesto paramą bei keletą išprotėjusių van Gogho kūrybos gerbėjų. Be jų nieko nebūtų buvę. O tada įvyko stebuklas – internete parodėme 2 minučių filmo ištrauką. Ji žaibiškai pasklido internete, per 3 mėnesius surinkome 200 milijonų peržiūrų. Tuomet žmonės, atmetę mūsų prašymus, patys pradėjo skambinti.
Nesakau, kad buvo lengva, su Dorota kraustėmės iš vienos vietos į kitą 21 kartą ir ne visada dėl to, kad norėjome pakeisti aplinką. Mūsų namai – Sopote, kurortiniame Lenkijos mieste, kainos vasarą čia padvigubėja. Kraustydavomės arčiau kalnų ar pagyvendavome pas giminaičius, kai buvo labai sunku.
Kiek dailininkų dirbo su jumis? Kaip jų ieškojote?
125. Buvo, kad vienu metu dirbo 96. Žinojau, kad dailininkai dažniausiai tapo savo studijose, vieni išjaučia savo paveikslus. Čia patirtis buvo visai kita – dirbti krūvoje, tapyti po du tris paveikslus per dieną ir dar daryti tai, ką liepia! Tai visiškai skiriasi nuo jų kasdienybės. Tačiau buvo nuostabu, jie mėgavosi bendru darbu. Tiesa, mūsų filme kai kas buvo neįprasta kino rinkoje – 61 proc. tapytojų buvo moterys. Tai – labai daug, JAV studijose jos dažniausiai sudaro vos 17–20 proc. Galvoju, gal kaip tik moterys ir sukūrė tą nuostabią filmo atmosferą?
Dar vienas dalykas – dailininkai negalėjo patikėti, kad jiems siūlomas darbas. Tapyti ir už tai gauti pinigų – atrodo, vis dar neįprasta. Nė nežinau, kiek laiškų gavau, kuriuose manęs klausė, ar pasiūlymas nėra tik internete plaukiojantis pokštas? Ar tikrai siūlome mokamą darbą dailininkams? Bent ketvirtadalis projekte dalyvavusių tapytojų vėliau man rašė, kad filmas pakeitė jų gyvenimą. Jie tapo žinomi, kai kurie pradėjo dirbti kartu, kurti parodas.
Įdomu, ar projektas pakeitė jūsų gyvenimą?
Žinoma! Dabar gerokai daugiau žinau apie filmų gamybą, ko gero, daugiau niekada nenorėčiau turėti tiek daug atsakomybės. Man patiko dirbti prodiuseriu, bet daugiau to nekartočiau.
Užtat darbo patirtis su Dorota buvo neįkainojama. Daugiausia konfliktų kildavo dėl scenarijaus. Normalu, kad labiau sergi už dalį, kurią pats parašei, tačiau bendra mūsų filmo vizija buvo labai stipri. Vienintelis trūkumas – po sunkios, varginančios dienos namuose negali pasiskųsti žmonai, nes jos diena buvo lygiai tokia pati. Dažnai jausdavomės taip, lyg Vincentas van Goghas yra trečias asmuo mūsų santuokoje. Nelabai galėjome įsivaizduoti, koks mūsų gyvenimas bus pasibaigus projektui, nes kurti filmą pradėjome savo bendro gyvenimo pradžioje. Net ir tada, kai viskas pasibaigė, Vincentas mūsų nepaliko. Kitaip ir Vilniuje dabar nebūčiau. Manėme, su filmu keliausime pusmetį, bet jis pasisekė, ir mes vis dar važinėjame po festivalius, rengiame filmo paveikslų parodas.
Šiais laikais sunku sugalvoti ką nors nauja. Sukūrę pirmąjį tapytą pilnametražį filmą pakliuvote į kino istoriją.
Kurdami filmą nežinojome, kokia bus projekto pabaiga. Jeigu būtų nepasisekę, būtume grįžę prie senų projektų ir pamiršę šį. Tai, ką darėme, buvo lėčiausia įmanoma filmų kūryba – paprastoje animacijoje normalu sukurti dvi filmo sekundes per dieną, o mes per dieną sukurdavome vos trečdalį sekundės!
Tačiau viskas pavyko, todėl mintyse nešiojamės dar bent tris tapytus filmus – trokštu pastatyti siaubo filmą, kuris remtųsi Francisco Goyo’s darbais. Taip pat daug domiuosi Edvardo Muncho tapyba, nors jo charakteris, tapybos asmeniškumas kiek panašus į Vincento van Gogho. E. Munchas yra pasakęs, kad visi jo paveikslai – atviras dienoraštis. Dorota užsidegusi sukurti tapytą mokslinės fantastikos filmą pagal rašytojo Stanislavo Lemo apsakymus.
Visa tai – animacija ne vaikams, todėl gauti finansavimą yra didelis iššūkis, dažnai susiduriame su skepticizmu, nors laikai keičiasi, žmonės priima skirtingus žanrus. Man patinka kurti naujus dalykus, nematau prasmės tiesiog susiplakti su bet kuo ir kurti banalius filmus tik todėl, kad gerai gyvenčiau. Kam tuomet išvis stengtis?
Ar pardavinėjate filmui nutapytus paveikslus?
Rengiame parodas ir pardavinėjame. Keturis esame išsirinkę sau, bet net ir tie kartu su kitais keliauja po pasaulį. Pasikabinti ant sienos juos galėsime gal tik po poros metų. Filmui buvo nutapyta 65 tūkstančiai kadrų, o jie padaryti iš 850 paveikslų. Daugelis jų jau parduota kolekcininkams, filmo gerbėjams. Argi ne nuostabu ant sienos pasikabinti dalį filmo? Man vis dar keista, kai žmonės pristato mane Vincento van Gogho ekspertu. Visada kuklinuosi, bet pradėjęs apie jį pasakoti pagalvoju – juk tikrai daug žinau apie Vincentą.
Visą „Kino pavasario“ programą rasite čia.
