Vyriausybė atsitraukia nuo anksčiau brandintų planų dėl administracinės Lietuvos reformos. Dabar dėmesio centre – dešimties skirtingo lygmens regionų centrų stiprinimas, nors ši idėja taip pat kelia diskusijas dėl galimos savivaldybių nelygybės.
Vidaus reikalų ministerija (VRM) atsisakė idėjos dėl vadinamųjų žiedinių savivaldybių naikinimo – toks sumanymas buvo pristatytas praėjusių metų spalio pabaigoje. Jį įgyvendinant būtų naikinamos šešios žiedinės savivaldybės, tai yra, tokios, kurių centrai yra kitų savivaldybių – Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus miestų – teritorijose.
Nebesvarstomas ir praėjusio lapkričio pradžioje pristatytas Lietuvos apskričių reformos planas, kurtas pagal Ūkio ministerijos užsakymu parengtą verslo konsultavimo įmonės „Strategy Labs“ ekonominių teritorijų specializacijos studiją. Joje buvo numatoma Lietuvoje suformuoti keturis kritinio ekonominio dydžio funkcinius specializuotus centrus aplink Vilnių, Kauną, Klaipėdą bei Šiaulius.
„Sprendimų dėl administracinės Lietuvos pertvarkos iki šiol nebuvo. Tačiau pamatę, kad kyla audra, per daug energijos sunaudojame diskusijoms, o ne ekonomikai gaivinti ir paslaugoms gerinti, atidedame net ir svarstymus apie tai“, – sakė VRM viceministras Giedrius Surplys.
Pasak jo, atsižvelgiant į tai, kad artėja savivaldybių tarybų rinkimai, o iki šiol atlikti tyrimai neduoda galutinio atsakymo, kaip reikėtų pertvarkyti Lietuvos regionus, yra apsispręsta iki 2020 metų jokios administracinės reformos nebeplanuoti, bet dirbti „su esama struktūra“.
Ši pozicija atsispindi VRM parengtame Lietuvos regioninės politikos „Baltosios knygos tvariai plėtrai“ galutiniame variante. Jame numatoma, kad šios Vyriausybės kadencijos metu bus stiprinami 10 vadinamųjų augimo centrų, suskirstytų į tris skirtingus lygmenis. Konkreti veiklos strategija bus numatyta Baltosios knygos pagrindu rengiamame Vyriausybės nutarime „Regioninės politikos prioritetai“. Šis nutarimas turėtų būti paskelbtas iki kovo pabaigos.
Trys skirtingi regionų lygiai
Kaip teigė G. Surplys, pagrindinis Baltosios knygos tikslas yra žmogus, jo ekonominė gerovė ir gaunamų paslaugų kokybė. Todėl valstybė kartu su savivalda ir verslu bando padaryti taip, jog kiekvienam žmogui per 60 minučių būtų pasiekiamas geras darbas, per 30 minučių – geros paslaugos.
„Savivaldybių ribos tampa šiek tiek antraeilės, nes skatinsime savivaldybes bendradarbiavimo susitarimams, teikiant paslaugas optimaliau“, – pažymėjo viceministras.
Dėl to dešimt šiuo metu esančių apskričių centrų Baltojoje knygoje yra suskirstyti į tris lygmenis. Europinės reikšmės regionais įvardijamus centrus numatoma formuoti aplink Vilnių, Kauną bei Klaipėdą. Juose būtų sutelkiamos aukščiausio lygmens paslaugos ir specializuota infrastruktūra – universitetai, MTEP infrastruktūra, universitetinės ligoninės, taip pat teikiama parama aukštos pridėtinės vertės paslaugų plėtrai.
Nacionalinės svarbos centrai bus Šiauliai ir Panevėžys, kur ketinama telkti universitetų filialus, fakultetus, regiono specifiką atitinkančias valstybės valdomas įmones ir įstaigas, teikti paramą aukštos pridėtinės vertės paslaugų ir gamybos plėtrai.
Penkiuose regioniniuose centruose (Alytuje, Marijampolėje, Tauragėje, Telšiuose bei Utenoje) ir jų regionuose būtų koncentruojamas profesinis mokymas (daugiaprofiliniai regioniniai centrai), kolegijos ar jų filialai, paslaugas verslui teikiančių įstaigų teritoriniai padaliniai, pagal regioninę specializaciją perkeliamos valstybės įmonių centrinės būstinės, telkiamas antrinis sveikatos priežiūros lygmuo, teikiama parama aukštos ir vidutinės pridėtinės gamybos plėtrai.
Be minėtų centrų, minimi papildomo augimo taškai – Šilutė, Ukmergė, Kėdainiai, Mažeikiai, Visaginas, Jurbarkas, Druskininkai bei Rokiškis. Jie neformuotų atskirų regionų, tačiau užtikrintų specifines šioms teritorijoms svarbias paslaugas ar verslo vystymo iniciatyvas (pavyzdžiui, minimas energetikų profesinis mokymas Visagine ar žuvininkystės plėtra Šilutėje).
Baltojoje knygoje numatomi pasiekimai:
BVP gyventojui visose Lietuvos apskrityse (perkamosios galios standartais) priartėjimas prie ES vidurkio, ne mažiau kaip 10 proc. nuo 2017 iki 2020 metų.
Materialinės investicijos, tenkančios vienam gyventojui, visose apskrityse – ne mažiau kaip 1 200 Eur. (2016 m. nuo 859 Eur Alytaus apskrityje iki 2 824 Eur Vilniaus apskrityje).
Darbo užmokesčio (neto) visose apskrityse padidėjimas, ne mažiau kaip 15 proc. nuo 2017 iki 2020 metų.
Kurs naują madą
„Mes kalbame apie tai, kaip racionalizuoti esamą sistemą. Kalbant, pavyzdžiui, apie švietimo paslaugų kokybę, tai reiškia, jog renkantis tarp mokyklos kiekviename kaime, kur galbūt – girdėjau tokią istoriją – vaikas, pabaigęs pradinę, nemoka skaityti, ir „geltonojo“ autobusiuko, mes pasisakome už pastarąjį.
Brėžiame du standartus: turi būti tam tikra kokybė, bet turi būti ir tam tikros „grindys“, žemiau kurių negalima kristi. Kita vertus, turi būti paslaugų pasiekiamumo standartas: jeigu arti vaiko gyvenamosios vietos nėra mokyklos, ji turėtų būti tokiu atstumu, kad pavėžėjimas iki jos netruktų ilgiau kaip 30 minučių“, – kalbėjo viceministras.
Pasak jo, planuojami pokyčiai, kaip numatoma Baltojoje knygoje, turėtų sudaryti sąlygas žmonėms kurtis ne tik didžiuosiuose miestuose, gerintų paslaugų pasiekiamumą ir kokybę, bet tuo pačiu formuotų pozityvų regionų įvaizdį, padedant siekti vieno iš užsibrėžtų tikslų – kad gyventi ne didmiesčiuose taptų madinga.
„Kai žmonėms pateiksime objektyvią informaciją (kai kurios savivaldybės tai jau daro), kad žmogus, pasirinkęs kurtis regione, galbūt uždirbs 100 eurų mažiau, bet neturės transporto spūsčių, eilių į darželius ir mokyklas problemos, ras patrauklią gyvenamąją aplinką, gaus lengvatines paskolas būstui, kurios nuo liepos bus pradėtos teikti jaunoms šeimoms, besikuriančioms ne didmiesčiuose ir ne kurortuose, tikimės, kad emigracijos banga pasuks atgal ir atsiras žmonių, kurie po truputį grįš“, – aiškino G. Surplys.
Įžvelgė galimo stambinimo grėsmes
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių reikalų komiteto pirmininkas Povilas Urbšys teigė sveikinantis Vyriausybės pasiryžimą rimtai pasižiūrėti į regionų plėtrą, tačiau pažymėjo Baltojoje knygoje įžvelgiantis tam tikras projektuojamas problemas.
„Baltojoje knygoje akcentuojama, kad turi būti užtikrintas tolygus regionų vystymasis Lietuvoje. Bet, kai pradedi gilintis į turinį, nustembi, kad vis dėlto daugiau kalbama apie tam tikrą koncentraciją trijuose regionuose. Atsiranda taip vadinami nacionaliniai regioniniai centrai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda.
Juose būtų sutelkiamos aukščiausiojo lygmens paslaugos ir specializuota infrastruktūra. Vadinasi, kituose Lietuvos regionuose teliktų tik antrojo – trečiojo lygmens paslaugos. Mano giliu įsitikinimu, tai tikrai neužtikrins tolygaus regionų vystymosi“, – kalbėjo parlamentaras.
Jo manymu, planuojami kurti dariniai, einant stambinimo keliu, neišsprendus žmonių įtraukimo į savivaldą klausimo, gali sukurti tik „dar atgrasesnę žmogui“ sistemą.
„Kol kas, nors Baltojoje knygoje teigiama, kad Vyriausybei svarbus tolygus regionų vystymasis, bet mes matome tendenciją įtvirtinti atskirus regionus, kitiems iš karto pasakant – jūs antrarūšiai. Be to, į regionų savivaldas žiūrima kaip į ūkinį, bet ne kaip į demokratinį vienetą, kai pradedama kalbėti apie stambinimą, nekalbant apie žemesnio lygmens savivaldos institucijų – seniūnijų – stiprinimą“, – aiškino P. Urbšys.
Jis akcentavo Baltojoje knygoje radęs tik užuominas apie tai, kaip ketinama stiprinti Regionų plėtros tarybų (konsultacinių grupių, susidedančių iš valstybės institucijų, Savivaldybių asociacijos, socialinių ir ekonominių partnerių atstovų) funkcijas.
„Dabar Regioninės plėtros tarybos skirsto tik 16,4 proc. ES struktūrinės paramos lėšų. Tai rodo, kad ankstesnė regioninė politika patyrė fiasko. Man atrodo, kad reikėtų kaip tik daryti struktūrinius pakeitimus decentralizavimo linkme, stiprinant Regioninės plėtros tarybų funkcijas, kad jos galėtų derinti investicines programas, dalyvautų sprendžiant ne tik ekonominius, bet ir švietimo, sveikatos apsaugos, kitus klausimus“, – pažymėjo politikas.
Bus kuo važiuoti – bus pasiekimai
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) direktorė Roma Žakaitienė DELFI teigė, kad Baltojoje knygoje išdėstytos regionų stiprinimo priemonės jos atstovaujamai institucijai yra priimtinos. Ji, kitaip nei P. Urbšys, dokumente aiškino matanti ketinimus plėsti Regioninės plėtros tarybų funkcijas.
„Jei būtų išplėstos tarybų, kurios ir būtų atstovaujantis organas regionų centre, teisės ir galimybės turėti juridinį statusą, ir jos realiai taptų regionų valdytojomis, būtų įgyvendinta idėja, kurios savivaldybės visada siekė“, – sakė R. Žakaitienė.
Pasak jos, savivaldybės jau labai seniai prašo, kad kažkas būtų atsakingas už regionus. „Jei tarybos, kurios ilgą laiką buvo atakuojamos kaip europinių lėšų paskirstymo institucija, būtų sutvirtintos, jei būtų sukurti regionų kompetencijų biurai, į kuriuos būtų įtraukti ir „Verslios Lietuvos“, „Investuok Lietuvoje“ ir įvairių kitų svarbių nacionalinio lygmens institucijų, atsakingų už verslą ir investicijas, mokslą atstovai, atitinkami pokyčiai tuose regionuose gali pradėti matytis“, – kalbėjo LSA direktorė.
Teigiamų krypčių regionų plėtros dokumente įžvelgia ir SEB banko prezidento patarėjas ekonomistas Gitanas Nausėda, tačiau parengtame galutiniame Baltosios knygos variante jis pasigenda kai kurių krypčių, minėtų pradiniame variante.
„Man pirminis variantas patiko labiau, nes antrajame kažkodėl buvo išbraukti kai kurie klausimai dėl ekonominių rodiklių iškėlimo savivaldybėms ir tam tikro konkurencinio mechanizmo įvedimo – gal tai įvyko ir ne be savivaldybių indėlio, kažkam pamanius, kad galbūt bus per sunku jų siekti“, – sakė jis.
Vis dėlto, ekonomisto manymu, 10 ar 15 regioninių centrų gali būti tas kelias, kuriuo eidami, nenusimušime į kraštutinumus, netapsime „pustrečio miesto“ šalimi ar nemėginsime konservuoti Lietuvos tokios, kokia ji buvo nepriklausomybės pradžioje.
„Manau, tai įmanomas darbinis variantas, nes šiuo metu tikrai pastebiu akivaizdžias savivaldybių pastangas tapti tokiais centrais, nors gal ne visoms vienodai sekasi. Bet ryškėja tam tikri ekonominio gyvenimo centrai, kurie galėtų tapti traukiančiąja jėga, ypač, kai buvo priimti tam tikri Vyriausybės sprendimai, didinantys teritorinį mobilumą, ką visada raginome daryti.
Tai yra, kad viešojo transporto bilietų pirkimas darbdavio sąskaita neturėtų būti apmokestinamas, įskaitant tas išlaidas į sąnaudas, ką pagaliau pavyko pralaužti. Dabar darbdaviai gali ir savo lėšomis, ir pirkdami viešojo transporto bilietus garantuoti darbo jėgos judėjimą“, – aiškino G. Nausėda.
Jo manymu, tokia regionų konsolidacija, einanti kartu su teritorinio mobilumo didinimu, leistų teigti, kad Lietuva nepasiduoda regionų politikos srityje, nepalieka visko savieigai, bet mėgina ieškoti optimalios regionų struktūros.
„Su sąlyga, kad bus garantuotas teritorinis mobilumas, žmonės gali puikiausiai gyventi ir kitose vietose, ne taip nutolusiose nuo centrų, ir naudotis tais pačiais privalumais, kuriuos teikia gyvenimas pačiuose centruose. Tai yra, darbo vieta, apmokėjimas būtų lygiai toks pat, kaip gyvenančio centriniame mieste.
Tik kad neatsitiktų taip, kad vis dėlto atsirastų, pavyzdžiui, Šiaurės rytų Lietuvoje toks gana didelis „lopas“, kur atstumai iki artimiausių centrų gana nutolę. Tada žmonėms tikrai sudėtingiau: vietoje nieko neranda, važinėti iki artimiausio centro labai toli. Tad tam tikro tolygaus padengimo taip pat reikėtų“, – pažymėjo ekonomistas.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
