Kai kuriems politikams sunerimus dėl didėjančių centralizuotos šilumos kainų, Kainų komisijos pirmininkė pareiškė, kad kainos yra stabilios ir veiksnių, kurie jas pastebimai didintų, nėra. Inga Žilienė sako, kad galima svarstyti dvinarės šilumos kainos įvedimą.
„Šis sezonas yra tikrai stabilus sezonas šildymo kainų prasme (…) Kol kas didelių veiksnių, kurie ženkliai didintų augimą, nėra, išskyrus žaliavas. (…) Mūsų požiūriu, šilumos sektoriuje kainos jau stabilizavosi, dauguma įmonių jau perėjo prie biokuro“, – Seimo Energetikos komisijos posėdyje ketvirtadienį sakė Inga Žilienė.
Pasak jos, savivaldybėse kainos skiriasi: mažiausia siekia 4 centus už kilovatvalandę (kWh), didžiausia – daugiau nei 8 centus, o vidutinė kaina – apie 5 centus.
I. Žilienės teigimu, tokie kainų skirtumai priklauso ir nuo tinklų apimties, kuro, konkurencijos, o vieno miesto šilumos kainos pokytis neturėtų būti vertinamas kaip visos šalies tendencija.
I. Žilienės teigimu, nėra korektiška lyginti ir mėnesio pokytį – reikia žiūrėti visų metų kainą, įvertinti sezoniškumą. Be to, kas mėnesį šilumos kaina kinta priklausomai nuo biokuro, dujų, iš nepriklausomų gamintojų supirktos šilumos kainos.
„Kad nebūtų sezoniškumo, šilumos sektoriuje galėtų būti ir dvinarė šilumos kaina, kuri tolygiau paskirstytų infrastruktūros kaštus per metus: tai yra pastovi ir kintama kaina – tai viena iš alternatyvų, kuri gali būti svarstoma. Ją reikėtų išdiskutuoti su institucijomis, vartotojais“, – aiškino I. Žilienė.
Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas sakė, jog būtina suteikti šilumos tiekėjams galimybę visus metus pigiai pirkti biokurą.
„2016 metus šilumos sektorius baigė metus kūrendamas apie 65 proc. biokuro. Didinant jo kiekį mažėjo šilumos kilovatvalandės kaina. (…) Reikia susirūpinti dėl biokuro kainos kitimo per visus metus ir reikia išnagrinėti galimybę, kaip šilumos tiekimo įmonėms nusipirkti biokuro, kai jo kaina mažesnė“, – Seimo komisijos posėdyje sakė V. Stasiūnas.
Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Virgilijus Poderys, teigė, kad mažinti šilumos sąskaitas padėtų renovacija.
„Po renovacijos sąskaita mažėja kartais – ar du, ar tris kartus. (…) Raginame Vyriausybę naudoti visas įmanomas priemones kuo greičiau renovuoti, skirti daugiau lėšų“, – sakė V. Poderys.
I. Žilienė taip pat mano, kad galutines vartotojų sąskaitas lemia renovacijos mastai ir investicijos į infrastruktūrą.
„Reikėtų akcentuoti energijos efektyvumo klausimą: kiek yra namai sandarūs, langai kiauri ir visa kita, kiek vidaus inžinerinės sistemos renovuotos. Kaip sumažinti tą galutinę sąskaitą yra didelis uždavinys visų valstybės institucijų, namų prižiūrėtojų ir šilumos tiekėjų (…) Tiek renovavimo klausimai, tiek gyventojų skaičiaus mažėjimas tiesiogiai lemia kainodarą (…) Reikėtų didelio indelio ir šilumos tiekėjų, kurie diegtų inovacijas šilumos sektoriuje“, – komentavo I. Žilienė.
Į komisijos posėdį buvo kviečiami Kainų komisijos, Energetikos ministerijos, Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos, „Kauno energijos“ atstovai.
Labiausiai per metus – sausį, palyginti su 2017-ųjų sausiu, brango Vilniaus šilumos tinklų (VŠT) tiekiama šiluma – 16,6 proc., „Kauno energijos“ – 9 proc.
Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacija teigia, kad „Kauno energija“ nepagrįstai didina šildymo kainas, todėl kauniečiai už šildymą sausį mokės net 20 proc., arba beveik 2 mln. eurų brangiau nei Vilniaus gyventojai.
Šilumos brangimas Vilniuje susijęs su tuo, kad 2016 metų gruodį sostinėje šilumos kaina buvo sumažinta daugiau nei ketvirtadaliu, Kainų komisijai nustačius, kad buvusi miesto šilumos tiekėja „Vilniaus energija“ 2012–2014 metais nepagrįstai gavo 24,3 mln. eurų viršpelnio.
