Kriminalistinių tyrimų centro Dokumentų tyrimo skyriaus specialistų manymu, litų banknotai buvo gerokai kokybiškesni ir sunkiau padirbami nei eurų. Pareigūnai taip pat papasakojo, kokias klastotes atpažinti sunkiausia, kokią įrangą naudoja savo darbe ir kaip būdavo padirbinėjami tarybiniai pasai.
Kriminalistų dienai paminėti praėjusią savaitę pirmą kartą surengtose kriminalistų atvirų durų dienose akį traukė stalas, nuklotas įvairiais pinigais ir dokumentais. Čia Dokumentų tyrimo skyriaus specialistai rodė, kaip klastojami dokumentai, kokiomis priemonėmis galima patikrinti klastotes, pristatė gerąsias ir blogąsias mūsų senosios valiutos – litų ir eurų savybės.
„Taip pat turime kelis pavyzdžius, kas liko iš litų – štai šios smulkios pjuvenos pakeliuose yra sunaikinti litų banknotai. Kelia nostalgiją, bet ką darysi. Štai, viename pakelių – sunaikinti 200 litų banknotai, kurių bendra vertė – 20 tūkst. litų. Kitas briketas – tuo pačiu būdu susmulkinti nebegaliojantys pasai“, – kažkada vertingus spaudinius, pavirtusius makulatūra, kilnojo demonstraciją vykdęs pareigūnas.
Litą padirbti sudėtingiau nei eurą
„Mano subjektyvia nuomone, lito apsaugos priemonės buvo daug geresnės“, – sakė Dokumentų tyrimo skyriaus atstovas. Anot jo, medžiagos, iš kurių gaminami eurai, pigesnės, viskas daroma kuo greičiau ir mažiau dėmesio kreipiama į ilgaamžiškumą – litai buvo gaminami iš kokybiškesnių medžiagų, jie turėjo daugiau apsaugos priemonių.
„Gal dėl to, kad banknotai spausdinti seniau ir medžiagos tiesiog buvo kitokios, geresnė koncentracija nei dabartinių. Asmeniškai pasakysiu – šiuos banknotus naudojame tik mokymams, o jie jau gana stipriai nusitrynę. Apsaugas kai kurių jau net sunku apčiuopti. Iš mūsų praktikos, litai buvo viena rečiau padirbinėjamų valiutų. Daug rečiau nei dabar eurai“, – teigė vyras.
Paprasčiausia – palyginti su originalu
Originalūs pasai, tapatybės kortelės, vairuotojų pažymėjimai, sudėti ant stalo, skirti demonstruoti dokumentų požymius plačiajai visuomenei. Kiti pasai – klastotės, skirtos mokymams, kurias, beje, sugretinus su tikru dokumentu net ir neįgudusi akis nesunkiai atskiria.
„Pats paprasčiausias būdas padirbtam dokumentui ar pinigui išaiškinti – palyginti jį su originalu. Visiškas tapatybės dokumentų klastotes, kai kortelė atspausdinta netinkamu būdu, atskirti gana lengva. Sunkiau aptikti dalinę klastotę, kai naudojama originali kortelė su tikromis apsaugos priemonėmis, tik ant jos gražiai užklijuojama plėvelė su rašaliniu spausdintuvu atspausta kito asmens nuotrauka“, – klastotes klasifikavo tyrėjas. Su pastarosiomis, pasak jo, kovoti sunkiau. Visišką padirbinį greit atpažinsi – prastos kokybės spauda, blankesnis dokumento atspalvis.
Kalbant apie blankumą, naujo pavyzdžio vairuotojo pažymėjime jis išnaudojamas kaip apsaugos priemonė. Blankias spalvas yra sunkiau nuskenuoti ir suklastoti. „Taip pat kortelėje atsirado skaidrus langelis – klastočių su juo dar nematėme, tačiau technika gerėja, klastotojai tobulėja, tad gali būti, kad laikui bėgant atkartos ir šią priemonę“, – konstatavo pareigūnas.
Atskiria beveik visada
„Jeigu, įtariama, suklastotą dokumentą ar valiutą reikia ištirti skubiai, pareigūnai jį atveža pas mus, ir pateikiame savo išvadas. Jeigu asmuo sulaikomas ilgesniam laikui, dokumentą siunčia tyrimui nustatyta tvarka. Žmogiškasis faktorius išlieka, tačiau klastotę nustatome praktiškai visada“, – sakė kriminalistas.
Kad tai tiksliai padarytų, specialistų arsenale – lupos ir didieji vaizdo spektriniai komparatoriai, apšviečiantys tiriamą dokumentą skirtingo intensyvumo šviesos šaltiniais. Šiomis priemonėmis klastotė atpažįstama 99 atvejais iš 100.
Tarybinius užpildydavo patys
„Turime čia ir tarybinių pasų. Pagrindinės jų apsaugos priemonės – pati knygelė, kurios vidiniai puslapiai atspausdinti ofsetu, pažymėti vandens ženklais. Vienas dažniausių šių pasų klastojimo būdų buvo kito asmens nuotrauka, įklijuota į tikrą knygelę“, – pasakojo tyrėjas.
Įrašai būdavo daromi ranka, juos galima mėginti pakeisti arba palikti. Tarybiniai pasai taip pat būdavo klastojami pavogus arba kitu būdu gavus originalius blankus ir juos užpildžius institucijos neįgaliotam asmeniui. „Tarkime, žmogus pats surašydavo savo duomenis. Pagal paso numerį galima atsekti, ar toks dokumentas oficialiai išduotas, ar buvo dingęs ir institucija jo neišdavė“, – praeitį prisiminė kriminalistas.
