Visuomenėje vis dar labai gajus požiūris, jog priklausomybėms pasidavę žmonės yra nepagydomi ir gelbėti jų nevalia. Arba, jog pradėjęs vartoti psichotropines medžiagas žmogus gali vieną dieną tiesiog nustoti vartoti ir priklausomybė kažkur dings. Tačiau realūs, tarp mūsų vaikštantys ir sveikstantys žmonės yra įrodymas, jog priklausomybė – liga, kurią privaloma gydyti, nes cheminės medžiagos, prie kurių priprantama, yra tik vienas iš priklausomybės simptomų, o ne priežastis.
Mūsų pašnekovas po narkotikų liūną braidžiojo penkiolika metų. Paauglystėje jis turėjo viską, apie ką jaunuolis gali svajoti – mylinčius ir pasitikinčius šeimos narius, draugus, puikias gyvenimo sąlygas, galimybes išpildyti kiekvieną norą. Tačiau vienas slystelėjimas ir smalsumo vedamas paauglys tapo priklausomas, o komfortišką gyvenimą pakeitė miegojimas laiptinėse, vagystės ir vertybių sunykimas.
Problema – ne medžiagoje
„Augau gerai gyvenančioje šeimoje, gyvendavau už daugelį aplinkinių žymiai geriau. Atrodo buvo ir vertybės gyvenime – gerbiau šeimą, maniau, kad ją mylėjau, tačiau mano elgesys su šeimos nariais bei aplinkiniais parodė, kad mylėdavau tik save, nes esu egoistiškas, o priklausomybė šią mano neigiamą savybę tik išryškino bei sustiprino,“ – istoriją pradeda pašnekovas. Tuomet penkiolikmetis smalsus paauglys pirmą kartą pabandė vartoti narkotikus ir po kelių euforiškų kartų suprato, jog dozė jau – reikalinga, o ne tiesiog norima. „Nejučiomis pradėjau vengti artimųjų ir draugų, kurie nevartoja, nes man buvo nepatogu. Persiverčiau į kitą gyvenimą, o jame – kriminalai, vagystės ir atimtos bet kokios žmogiškos vertybės,“ – pasakoja kaunietis.
Per penkiolika metų vartojant narkotikus, pašnekovas prisipažįsta daręs dalykus, dėl kurių gailisi. „Atėjo toks momentas gyvenime, kai visus žmones, nesvarbu, tai artimasis, draugas ar visiškai nepažįstamas žmogus, pradėjau matyti ne kaip asmenybes, bet kaip galimybes pasipelnyti, kad galėčiau gauti dozę. Narkotikai tampa visu gyvenimu – daugiau apie nieką negalvoji.“
Ilgą laiką kaunietis galvojo, kad problema tai, ką jis vartoja – heroinas. „Galvojau, kad heroinas yra mano bėda, tačiau laikui einant suvokiau, jog pagrindinė bėda – priklausomybė. Buvau pasiekęs keturių metų tarpsnį, kai heroino nevartodavau, tačiau kasdien gerdavau, vartodavau kokainą, tai man buvo kasdienybė, bet mano gyvenimas nesikeitė – žinoma, žmonių neplėšdavau, bet priklausomybė buvo, aš buvau neramus, nebuvo jokio džiaugsmo, mano mintys sukdavosi tik apie apsvaigimą.“
Mini du gimtadienius
Paklaustas, kada pasiekė didžiausią savo gyvenimo nuosmukį, pašnekovas prisipažįsta, jog tai geriausiai apibūdina du jausmai – neviltis ir vienatvė. „Gyvendavau tualetuose ant palangių, laiptinėse, iš parduotuvių vogdavau dešras. Vietoj komfortabilaus gyvenimo rinkausi vienatvę, apėmė neviltis. Matydavau žmones troleibusuose gyvenančius be priklausomybių, ir viskas, ko norėdavau, tai nebematyti jų, o dozė tai leisdavo padaryt.“
Švariai pašnekovas gyvena jau metus ir mėnesį. Paklaustas, kodėl taip tiksliai žino, kiek laiko sekasi gyventi švariai, jis pastebi, jog pirmaisiais bandymais sveikti į tai nekreipdavo dėmesio, tačiau dabar jam tapo antruoju gimtadieniu. „Vieną kartą perdozavau ir man žmona iškvietė medikus. Mane gaivino pusantros valandos. Kai atsibudau, medikai pasakė, kad esu stebuklingas – pirmąją valandą jie mane gaivino su viltimi, kad atsigausiu, bet likusį pusvalandį jie teigė tik dirbę savo darbą, nes vilties man atsigauti jau nebebuvo. Tai mane supurtė, bet supurtymas tęsėsi vos dvi dienas. Prisiekinėjau sau, kad daugiau nebevartosiu, bet liga, priklausomybė, jeigu nieko jai nedarai, yra stipresnė ir mintys dirba prieš mane, o kad jos dirbtų kartu su manimi – turiu daug ir nuolatos stengtis“.
Tačiau praėjus šiek tiek laiko po tokio supurtymo, kauniečio mintys, nustojus veikti narkotikų dozei, dirbo jo naudai – jis pats kreipėsi į medikus pagalbos, nuolankiai prašėsi detoksikacijos programos ir paskyrimo į psichiatrinę ligoninę. Tai jam leido suimti save į rankas ir ieškoti realių problemos sprendimo būdų.
Artimųjų pagalba dažniau kenkia
Kauniečio teigimu, žmonės, kurie nori gydytis, turi sau pripažinti, kad jie tapo žmonėmis praradusiais savo pačių gyvenimų kontrolę. „Kad ir kiek bandydavau gydytis vienas, visuomet sugrįždavau į tą vartojimą.“ Detoksikacijos programa, anot jo, būtina, be jos ir pagalbos „Narkomanų Anonimų“ grupių kitų būdų gydytis nuo priklausomybės vyras neįsivaizduoja.
Pasiteiravus, ką turėtų daryti artimieji, savo aplinkoje matantys žmogų, kenčiantį nuo priklausomybės, pašnekovas prisipažįsta, jog geriausia pagalba gali pasirodyti šlykšti ir nehumaniška. „Vienas iš pagrindinių dalykų, ką turėtų daryti artimieji, tai netikėti pažadais, kad žmogus tiesiog baigs tai daryti – nebaigs. Artimieji labai prisideda prie vartojimo vis tikėdami, duodami šansą. Mano tėvai daug darė dėl manęs, aš jiems žadėdavau kalnų nuvertimą, bet apgaudavau tiek juos, tiek save ir paslysdavau. Todėl kartais reikia apleisti žmogų, leisti jam pasiekti dugną, nes kitaip niekas nesikeis.“
Laukiamas kiekvienas, ieškantis pagalbos
Pašnekovas per penkiolika vartojimo metų gydytis bandė kelis kartus, tačiau iš pradžių nesisekdavo, nes požiūris į siūlomus pagalbos būdus buvo skeptiškas. Be draugijos pagalbos jam švariai gyventi pavykdavo daugiausiai tris-keturis mėnesius. „Kai nesi apsisprendęs, ką daryti, o pagalba įkišama lyg ir per prievartą, elgiesi nenuoširdžiai ir seka nesėkmės. Net kai pradėjau pirmą kartą lankyti „Narkomanų anonimų“ susitikimus, mano liga mane įtikino, kad pagalba – nenaudinga,“ – aiškina kaunietis. Tačiau kai prieš daugiau negu metus jis rimtai apsisprendė, kad nebenori gyventi vienatvėje ir neviltyje, draugijos nariai jį pasitiko nuoširdžiai ir suteikė visą įmanomą paramą, kuri reikalinga nuo priklausomybės kenčiančiam žmogui.
Labiausiai sveikti vyrui padeda veikla draugijoje „Narkomanai anonimai“ ir „12 žingsnių“ programa. Pašnekovas teigia, jog rašomi žingsniai padeda atgauti prarastas vertybes, savyje atrasti empatiją kitiems žmonėms, o veikla draugijoje ugdo įgūdžius ir padeda realizuoti save.
„Narkomanai anonimai“ – visiškai save išsilaikanti draugija. „Jei mums siūlo paramą, mes tokių dalykų atsisakome, nes vėl taptume nuo kažko priklausomi,“ – aiškina pašnekovas po klausimo apie tai, ar draugija sulaukia kokios nors valstybės pagalbos.
„Narkomanai anonimai“ laukia visų norinčių sveikti, pažada, jog kiekvienas atėjęs bus priimtas ir sulauks visos reikalingos pagalbos. Greičiausiai ieškantieji pagalbos su draugija gali susisiekti numeriu 8 (633) 22 272.
Susitikimuose švenčia švarų gyvenimą
Šį savaitgalį, lapkričio 4-5 dienomis, Kaune vyks Lietuvos „Narkomanų anonimų“ renginys „ Tik šiandien“. Renginys organizuojamas kiekvienais metais, o organizacinis procesas leidžia sveikstantiesiems dar plačiau realizuoti save. Pašnekovas atskleidžia, jog šiemet renginiui draugija ruošėsi apie šešis mėnesius.
Organizatoriai skaičiuoja, kad renginį turėtų aplankyti apie 200 žmonių. Dalyviai suvažiuos ir iš užsienio – tikisi sulaukti svečių iš Amerikos, Švedijos, Norvegijos.
„Dvi dienas turim pilną užimtumą ir įdomią dienotvarkę. Bus pranešėjų, kurie taip pat yra „Narkomanai anonimai“, sveiksta pagal „12 žingsnių“ programą, bet jų švaraus gyvenimo patirties siekia 10-15 metų – jie mums visiems įrodymas, kad galima švariai gyventi ir būti laimingais. Svečių laukia ekskursijos į Vytauto Didžiojo Karo muziejų ir M. K. Čiurlionio Dailės muziejų. Taip pat vyks aukcionas, viktorinos. Tiesiog siekiame dalintis geromis emocijomis ir švęsti švarų gyvenimą,“ – renginiui gerų žodžių negaili pašnekovas.
Tokie renginiai vyksta įvairiose šalyse – lietuviai neseniai skrido į Maskvą, dabar artimuose planuose – siekis nuvykti į Ameriką.
Daugiau informacijos apie renginį ir organizaciją galite rasti čia.
