Europos Sąjungos (ES) statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis Lietuvoje kainos auga sparčiausiai visoje ES, infliacija šalyje rugsėjo mėnesį siekė net 4,6 proc. Ekonomistai atviri – artėjame prie europinių kainų, o kai kurių prekių kainos jau viršijo ES vidurkį.
Lietuvoje infliacija didžiausia net tik tarp Baltijos šalių, bet ir visoje ES. Jeigu visoje ES metinė infliacija šių metų rugsėjį siekė 1,8 proc. ir, lyginant su rugpjūčiu, išaugo 0,1 procentinio punkto, Lietuvoje ji didesnė net 2,5 karto.
Ekonomistai paaiškino, kokios gali būti to priežastys, ir pripažino, kad pamažu artėjame prie ES kainų vidurkio. Tačiau jie pažymėjo, kad Lietuvoje infliacija greitai turėtų kiek sumažėti.
Kas Lietuvoje jau viršijo ES vidurkį
Ekonomistai aiškina, kad didelė infliacija yra susijusi su sparčiu darbo užmokesčio augimu, didele paslaugų paklausa ir kitais svarbiais veiksniais, kodėl ta infliacija pas mus yra didžiausia.
Dėl tokios situacijos, mūsų kainos vis labiau stiebiasi link ES vidurkio, o kai kurių prekės kainos jau yra didesnės.
Vis dėlto banko „Luminor“ vyr. analitikė Indrė Genytė-Pikčienė sako, kad kainų atotrūkis dar nėra toks mažas.
„Jeigu pasižiūrėtume 2016 metų duomenis, kainų lygių palyginimą, iš tiesų nemažoje dalyje prekių ir paslaugų krepšelio grupių vis dar matome, kad Lietuvoje kainos yra žemesnės. Bet ta konvergencija link ES vidurkio yra spartesnė šiuo metu. Tiek kaštų, tiek paklausos veiksniai stipriai veikia kainų stiebimąsi aukštyn“, – pripažino ji.
Analitikė teigia, kad vidutiniškai kainos Lietuvoje šiuo metu sudaro 63 proc. ES vidurkio, tačiau priduria, kad skaičius nėra toks aukštas, nes daug lemia labai pigios viešosios paslaugos Lietuvoje – sveikatos apsauga, švietimas ir panašiai.
„Kalbant apie avalynę, drabužius Lietuvoje jau yra vidutiniškai brangiau nei ES vidurkis“, – pridūrė ji.
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas taip pat nevyniojo žodžių į vatą: „Taip, artėjame europinių kainų link, nes net matematiškai žiūrint, jei pas mus infliacija didesnė negu ES vidurkis, natūralu, kad artėjame. Ir netgi ne po truputį. Jei pas mus infliacija jau siekia 4,6 proc., kai ES vidutinė – 1,5 proc. per metus mes net 3 proc. priartėjome. Tai nėra taip mažai“, – sako jis.
Kad kai kurių prekių ar paslaugų kainos susilygino su ES vidurkiu ar netgi yra didesnės pripažino ir „Swedbank“ vyr. ekonomistas Nerijus Mačiulis: „Gyventojai gali pasakyti, kad kainos jau dabar kaip Europoje, ir, aišku, ką mes dažniausiai sugebame palyginti, tai nuvažiavę atostogų į kurią nors ES valstybę, – kavos, picų ar drabužių kainas parduotuvėse. Iš tiesų, tarp šių prekių ir paslaugų jau nėra skirtumo tarp ES vidurkio – tai kainuoja tiek pat, kiek kitose ES valstybėse.
Drabužiai, avalynė – išvis yra tokia prekė, kuri labai lengvai keliauja tarp valstybių, ir nėra didelių priežasčių, dėl ko turi labai skirtis kainos šalyse. Be to, Lietuvoje nėra mąsto ekonomijos, viename kvadratiniame metre prekybos ploto parduodama mažiau batų ir drabužių, dėl to atsiranda didesnis antkainis, kuris turi padengti didesnes nuomos sąnaudas.“
Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad didelės dalies paslaugų – kirpėjų, mokymo, teisinių ar sveikatos paslaugų kainos nesiekia nė pusės ES vidurkio, todėl būtent jų kainos labiausia ir kyla, artėja link ES vidurkio, ir dar brangs.
Tačiau, N. Mačiulis pabrėžia, kad tas augimas žengia koja kojon kartu su darbo užmokesčiu augimu, kuris taip pat yra labai spartus.
Kodėl Lietuvoje kainos auga sparčiau nei kitose Baltijos šalyse
Nors Baltijos šalyse infliacija yra kur kas didesnė už vidutinę ES, vis dėlto būtent Lietuvoje ji yra aukščiausia.
Jei Lietuvoje ji siekia 4,6 proc., Estijoje ji mažesnė 0,7 procentiniais punktais ir siekia 3,9 proc., o Latvijoje žymiai mažesnė – 3 procentai.
T. Povilauskas aiškina, kad tai galėjo lemti keli veiksniai.
„Nuo šių metų kovo 1 dienos stipriai didėjo akcizai alkoholiui. Kitose šalyse tai buvo daroma kukliau. Tai 1 procentą prie infliacijos tikrai pridėjo.
Antras dalykas – pavasarį padidėjęs PVM tarifas šildymui nuo 9 iki 21 proc. Bet nuo spalio 1 d. jis buvo sumažintas.Taigi jei žiūrėsime spalio mėnesio infliaciją, ji bus žemesnė“, – sako jis.
Tam pritaria ir N. Mačiulis, pažymėjęs, kad šios priežastys dažnai užmirštamos.
„Panaikinta PVM lengvata šildymui pakėlė kainų lygį ir turėjo nemažos bendros įtakos infliacijai, bet tai buvo labai laikinas dalykas, o vasarą ne taip svarbu tos šildymo kainos vartotojams, na, tik karštas vanduo turi įtakos.
Tabako produktai pabrango 10 proc. alus – 30 proc. ir, beje, pabrango daugiau, negu to reikalavo akcizai – taigi galima kaltinti ne tik akcizus, kainos didėjo ir dėl kažkokių kitų priežasčių. Bet tai nėra pirmo būtinumo prekė, vadinasi, tai nėra ta infliacijos dalis, kuri labai kenkia gyventojams.
Neabejoju, kad spalio mėnesio infliaciją metinė jau bus mažesnė ir pradės mažėti nuo dabar. Kitais metais vid. metinė infliacija turėtų siekti 3 proc.“, – teigė jis.
Kainos auga kartu su darbo užmokesčiu
Ekonomistai pabrėžia, kad infliacija auga taip pat sparčiai kaip ir darbo užmokestis, o dabar esame užsisukę į savotišką atlyginimų ir kainų augimo spiralę.
„Atlyginimai augo 9 procentais, „Sodra“ skaičiuoja, kad dviem trečdaliams darbuotojų jis padidėjo 5 proc. arba daugiau. Taigi dviem trečdaliams darbuotojų ta auganti infliacija padengiama pajamų augimu. Tačiau viešajame sektoriuje, kur algos neauga, aišku, žmonės yra nepatenkinti, taip pat iš socialinių išmokų gyvenantys, kurie tą infliaciją jaučia labiau“, – sako N. Mačiulis.
I. Genytė-Pikčienė nurodo, kad darbo užmokestis sparčiai augo paslaugų sektoriuje, todėl ir stebime maitinimo, viešbučių kainų augimą.
„Ypač ryškiai stebimas paslaugų kainų kilimas, nes būtent tokiose paslaugose, kur vyrauja darbo faktorius, t. y. įvairus aptarnavimas, dažymo, kirpimo, valymo paslaugos, brangimas yra vienas sparčiausių, taip pat finansinės paslaugos brangsta labai sparčiai. Tai vyksta būtent dėl darbo kaštų didėjimo.
Darbo rinka yra ypatingai sekli, ją nuolat alina besitęsianti emigracija, ir tas darbo jėgos stygius verčia kelti atlyginimus, o siekdami neprarasti pelno maržų, jie didina kainas“, – paaiškina I. Genytė-Pikčienė.
Tarp maisto produktų labiausia auga pieno produktų kainos, tačiau T. Povilauskas pažymi, kad pieno produktai brangsta ne tik Lietuvoje: „Tuo mes neišsiskiriame – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje pieno produktai brango panašiai kaip Lietuvoje, nes tai žaliavinė prekė. Bet sviesto kaina jau tikrai perlipusi sveiko proto ribas pasaulio rinkose. Žiūrint į artimiausią pusmetį, po pusės metų sviesto kaina tikrai turėtų sumažėti, nes pikas jau pasiektas.“
N. Mačiulis pastebi, kad būtent pieno produktų brangimas jau yra itin jautrus visiems Lietuvos gyventojams.
„Tai turbūt viena iš labiausia probleminių prekių grupių. Čia yra problema, tai jautri sritis, nes tai pirmo būtinumo prekė, kurią visi vartoja“, – sako jis.
Infliacija sumažės
Vis dėlto I. Genytė-Pikčienė sako, kad infliacija po truputį išsikvepia.
„Iš makroekonominių rodiklių, pavyzdžiui, vartojimo augimo, mažmeninės prekybos apyvartų matome, kad iš tikrųjų šis veiksnys, palaikęs infliaciją, po truputį išsikvepia.
Mažmeninės prekybos apyvartos augimo tempas mažėja. Pirmame pusmetyje jis augo maždaug 6 proc. per metus palyginamosiomis kainomis, vadinasi, atmetus kainų augimą, o jau vasarą nesiekė 3 procentų. Iš tikrųjų matome, kad tas kainų augimas daro savo, ir vartotojai po truputį savo apetitą mažina, stengiasi kuklinti pirkinių krepšelius“, – sako ji.
Tačiau N. Mačiulis nėra toks užtikrintas paklausos mažėjimu.
„Infliacija sumažės, bet ji vis tiek liks didesnė nei ES, nes negalėtų kainuoti kava, eklerai, picos ar bandelės tiek, kiek kainuoja, jei gyventojai nepirktų. Be to, jas perka ir turistai. Paklausa didelė, dėl to tos kainos nemažėja, o didėja.
Rinka šioje vietoje susireguliuoja, tos kainos negali tiek kilti, jei mažėtų paklausa, o paklausa niekur nesumažėjo. Mažmeninės prekybos augimas šiemet lėtesnis nei pernai, bet vis tiek prekyba auga beveik 4 proc. t. y. realus vartojimas, vadinasi, paslaugų vartojimas dar sparčiau auga“, – sako jis.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
