Nors saulė pasislėpė, šiandien į Kauną atvažiuojanti trijulė Kolumbijos saulę kumbijos ritmu spinduliuoja nepriklausomai nuo oro. O jei šilumos neužteks, šilto oro iš varinių skylių pūstelės išskirtiniai koncerto svečiai.
Žinoma, kumbijos galima klausyti atsisėdus, sukryžiavus rankas ir nutaisius snobišką veidą. Bet visai kitaip ji skamba veido raumenis atleidus, kojoms leidus trypti, balsui – atsakyti ispaniškai tarškantiems muzikantams. O tie ispanakalbiai – tikrų tikriausi lietuvaičiai. Adomas Koreniukas, Vytautas Puidokas ir Jonas Narbutas – vieni nedaugelio, kapstantys kumbijos ištakas ir, gana drąsiai galima teigti, vieninteliai, atstovaujantys šiam Pietų Amerikos žanrui Lietuvoje. Apie kumbijos šaknis, šio vakaro sąjungą su orkestriuku, prilygintą pietietiško kaimo vestuvių šventei, ir ateities eksperimentus papasakojo „Parranda Polar“ vedlys Adomas, kurį lengviausia supainioti su kolumbietiško kaimo čiabuviu.
– „Parranda Polar“ groja kumbiją. Iš kur šis žanras kilęs ir apie ką yra kumbijos muzika?
– Kumbija kilusi labiausiai iš Kolumbijos. Vietinių indėnų muzika susimaišė su afrikiečių vergų mušamaisiais ir ispaniškos-vakarietiškos muzikos tradicija. Pačioje pradžioje kumbija buvo žemės neturinčių karvių piemenų, eidavusių per kaimus su savadarbėmis fleitomis ir marakomis, muzika. Dainomis jie pranešdavo naujienas. Šioje kumbijoje daug folklorinio požiūrio į gyvenimą, apdainuojamas ne subjektas, o objektai: stebimas pasaulio grožis, įvykiai, filosofuojama, bet ne egocentriškai, ne apie vidinius išgyvenimus.
– Ne kumbija pas jus atėjo kokiais nors interneto takais, o, rodos, jūs ją atsivežėte tiesiog iš gimtųjų kraštų?
– Kolumbietišką kumbiją šiaip jau išgirdau Peru. Kumbijos ritmas buvo įstrigęs seniai, tačiau perujietiškoje dominuoja gitaros. Pirmoji kumbija skambėjo tik fleitytėmis ir afrikietiškais būgnais. Vėliau atsirado perkusija ir akordeonai. Tada kumbija paplito po visą Pietų Amerika ir, pavyzdžiui, Peru susimaišė su surf roku – išrasta žanro variacija, vadinama chicha. Kumbijos ritmą perujiečiai grojo elektrinėmis gitaromis su efektais. Man labai patiko ši muzika, bet kadangi nesu gitaristas, niekada negalvojau jos groti. O štai senesnioji kumbija, atliekama armonika, giliai įsirėžė į mintis – grįžę į Lietuvą, su draugais pradėjome kažką tokio lipdyti.
– Išties nuostabu, kad dviejų svečioje šalyje klajojančių lietuvių keliai susikirto. Ar prisimenate pirmą susitikimą su Vytautu?
– Susitikęs su Vytautu nė negalvojau, kad kada nors grosime kartu – tuo metu jis nemuzikavo. Kurti grupę buvo mano draugo Jono idėja, sakė, Lietuvoje bus labai įdomu ir smagu. Aš, pagalvojęs, kad reikia prijungti bosistą, nusprendžiau kviesti tą, kuris turi Pietų Amerikos jausmą, o ne tik moka groti gitara. Šis sprendimas puikiausiai pasiteisino.
– Ar po kalnus ant asiliuko nejodinėjęs Jonas nebuvo kiek iškritęs iš kumbijos konteksto? Kaip ėjosi pirmos trijulės repeticijos, koncertai?
– Tikrai nebuvo. Kartais keista pagalvoti – ar čia tas ritmas toks universalus, kad nereikia jo gėdytis, bet kas gali jį pagauti. Nors, kiek teko dirbti su kitais perkusininkais, ne visi lengvai pajaučia kumbiją. Atsimenu repeticijas, kai nei aš, nei Jonas nepagavome, bet atsimenu ir kai tiesiog sulipo, atsirado jausmas – tada kumbija pajudėjo pirmyn. Per pirmą koncertą, prieš ketverius metus, jau buvome perlaužę ritmą – atėjo labai daug žmonių, ir jie visiškai pasidavė muzikos dvasiai. Dabar mūsų ryšys su publika gal šiek tiek kinta, bet pirmieji kartai buvo grynai apie atvirumą, mielumą. Tai buvo vos ne utopinis jausmas, kartais mus pačius nepaprastai stebindavęs.
– Tiek grupės, tiek pirmojo jūsų albumo pavadinimuose švyti šmaikščios nuorodos į lietuvišką speigą, kontrastuojantį kumbijos karščiui. Kaip sekasi tirpdyti tautiečių širdis? O gal „Parranda Polar“ adaptuota, atvėsinta vietiniam klimatui?
– Visada puikiausiai sekasi tirpdyti. Būna ir kad tautiečiai atšildo mūsų širdis ne stoviniuodami, o šokdami, šūkaudami. Pirmosios dainos buvo tvirtai įsišaknijusios klasikinės kumbijos žemėje – net patys kolumbiečiai, jas išgirdę, sako, kad skamba kaip iš giliausio kaimo. Kolumbijoje jau šimtą metų taip niekas nevarto kumbijos dirvonų, o Europoje irgi buvome kone vienintelė grupė, ištraukdavusi šitos muzikos šaknį. Nežinau, kaip tai pavykdavo, pradedame mistikom tikėti. Naujesniais kūrinukais ieškome universalaus garso ir to, kas aktualu mūsų gyvenimui, mentalitetui. Rezultatus pamatysime antrajame albume, kur bus daugiau eksperimento.
Manau, adaptacija vyksta, bet ji nėra valinga. Būna rudeniška nuotaika, kyla kokia melodija, tada prilipdai prie jos kumbijos ritmą – išeina lietuviai, muzikoje pateikiantys aliuziją į tolimus kraštus, tačiau suprantantys esą čia. Įvyksta folkloro globalizacija, globalizacijos folklorizacija – natūralus ir smagus jausmų mišinys.
– Vieno dalyko tikrai neadaptavote – ispanų kalbos, kuria atliekamos dainos. Ar, visgi, esate mėginę kumbiją atlikti lietuviškai? Kaip manote, ar tai visai praganytų žanro dvasią?
– Neseniai apšildėme amerikiečius „Orkesta Mendoza“ – jų vyrukas man ir sako: „žiauriai žiauriai gerai varot. Padarykit kokį nors lietuvišką kūrinį. Nagi, padaryk! Nagi, padaryk!“ Bandžiau jam įrodyti, kad čia yra buvę bandymų lietuviškai daryti reggaetoną, kitokią muziką, tačiau tokie perėjimai išties yra neatpažinta riba. Kalba savaime įsteigia kitokį mentalitetą, skirtingos kalbos perskelia asmenybę. Kai kalbu ispaniškai, kitaip dėliojasi mintys, kitaip jaučiuosi. Bet vis tiek viskas jungiasi ir gali būti, kad gims kažkas lietuviško, tik tai turėtų įtakos ir muzikinei kūrinio sekcijai.
– Tą dvasią neabejotinai stiprina jūsų ir Vytauto ūsiukai. Šitaip būdamas Kolumbijoje solidarizavotės su vietiniais?
– Nešiojau praktiniais sumetimais – nereikėdavo skusti. Barzda beveik neauga, bet augo ūsai. Tačiau pastaruoju metu stipriau pražilau, tad nusiskutau ūsus, kad atrodyčiau jaunesnis (juokiasi). Ūsai buvo nuskusti po antro „Parrandos“ gimtadienio, kai ištraukėme dūdų arsenalą, tai jau kurį laiką. Jie po to vėl užaugo, bet kažkaip keičiasi… Ir muzika keičiasi.
– Ar daug kolumbiečių, perujiečių nešioja ūsus? Kokia šios stiliaus detalės reikšmė?
– Kai praėjusių metų vasarą buvau Kolumbijoje, nulėkiau į tokį rajoniuką. Visai visai rajoniuką rajoniuką – ten su sunkvežimiais buvo atvažiavusios dvi milžiniškos garso sistemos. Vyko afro-kolumbietiškos muzikos judesys ir dalyvavo gal tūkstantis tamsių žmonių, buvau vienintelis baltas. Bet apskritai puiki kompanija, jei padarai šiokią tokią atranką. Ir panelės labai smagios, bet kažkaip nelabai žiūrėjo į mane. Po to viena priėjo ir sako „kaip tavo žmona, kaip vaikai?“ Nustebau. O ji – „jei nešioji ūsus, tai duoklė tavo sūnums.“ Štai tokį išgirdau gandą. Vaikų neturiu, bet ūsus nešiojau. Dabar labiausiai, kiek žinau, nešioja meksikiečiai. Kolumbiečiai, matyt, nenori išsiduoti turį vaikų, o perujiečiai – kita tema. Tarp jų ūsai buvo populiaresni 80-siais.
– Koncertuose Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune grupė daugiau nei dvigubai išpamps. Pristatykite šiuos pakeitimus ir prisijungsiančius muzikantus.
– Prisijungs Jievaras su trombonu, Artiomas su trimitu, Danielius su saksofonu ir Viktoras su perkusija. Užvakar turėjome koncertą Vilniuje – labai patenkinti buvo ir muzikantai, ir publika. Tie, kurie galėjo palyginti mus su dūdomis prieš porą metų ir dabar, žėrė komplimentus, kad skambesys daug švaresnis, veržlesnis, dūdos drąsiai pučia, aranžuotės gražiau suskamba. Geriau pasidalinome funkcijomis, natomis. Pats jaučiausi kaip per Kalėdas – taip nuostabu dalintis energija ir neįprasta turėti stiprų užnugarį, kad visą koncertą žiauriai švenčiau iki devinto prakaito. Dabar kiek užkimęs, nes dūdas perrėkti bandžiau – reikės daugiau garso pasiduoti į monitorius.
– Ar papildomos mušamųjų, pučiamųjų sekcijos bereikalingai neapsunkina kumbijos? Ji nepraranda savo paprastumo, netampa per daug struktūruota, miesčioniška?
– Ne ne, iki to toli (juokiasi). Dūdos „Parrandoje“ visiškai nereiškia, kad dabar skambame kaip salsos orkestrėlis ar kubietiška muzika, kurios klauso melomanai iš vinilų. Aktualijos, visas tas kumbijos ritmas či-či-či, či-či-či gal net labiau sutirštėja. Mažoji „Parranda“ – maždaug, kai eini kaimelio gatve ir tolumoje iš už trobelių stogų, palmių išgirsti ataidint armoniką, būgnelį. Paseki garsais, kurie atveda į dviejų šeimų, švenčiančių vestuves ir ratu šokančių pagal kumbiją, sueigą. Kitą sykį, kai leidiesi nuo kalno ir iš tolo girdi, kad visas kaimelis švenčia ir ten ne dvi šeimos, o dvi giminės užpildžiusios visą gatvę siaučia su orkestrėliu, visi vieni kitus pažįsta – tai didžioji „Parranda“. Masyvesnė, bet vis tiek kaimų kaimas. Tam tikru būdu panaudotas pučiamasis instrumentas tebeturi XIX a. karnavalo vibracijų, gatvės spalvos.
– Kokį repertuarą atliksite Kaune?
– Atliksime pagerintą savo repertuarą. Yra dainų, parašytų specialiai pučiamiesiems – juos nuėmus, pagroti būtų neįmanoma. Yra dainų, kurias grodavome be pučiamųjų, bet dabar jos smarkiai pastiprintos. Didesnę dalį repertuaro sudaro mūsų dainos, kitą – keli klasikiniai kolumbietiški kūrinėliai.
– Jau minėjote, kad ruošiate naują albumą. Papasakokite plačiau, kokių tarpdisciplininių eksperimentų ar šakninių sąskambių jame išgirsime?
– Sunku apie tai šnekėti. Esu pasirengęs labai spalvotam albumui. Jeigu „Mucho Frio“ garso atžvilgiu buvo gana vienalytis, įrašytas visiems grojant vienu metu, ateinantis bus lipdomas atskirais takais, ieškoma keistų, patiems negirdėtų sąskambių. Debiutinį albumą įrašėme taip, kaip tuo metu visur grojome, per daug negalvodami apie eiliškumą, detales – naujasis, turbūt, išeis toks, koks koncertuose niekad neskambės. Gali ir koks mergaičių choras padainuoti, būtinai bus dūdų, bet, galbūt, nuskambės tokių instrumentų, kokių gyvai neištrauksime. Pasinaudosime įrašo suteikiama galimybe sujungti skirtingus muzikantus, balsus. Bijau tik vieno – kad žmonės išgirdę galvos „čia juk ne Parranda“. Tikėkimės, išliks kažkas mūsiško.
– Kokie dar artimu metu numatomi „Parranda Polar“ koncertai? O gal ruošiatės žiemą išskristi į šiltus kraštus kumbijos piligrimystės?
– Ne kumbijos piligrimystės, bet išvyks mūsų bosistas. Viliamės, kad parveš pietietiškų vibracijų. Daugiau kelionių neplanuojame – žiemosime Lietuvoje. Po dabar vykstančio koncertų turo gal surengsime kokį pavienį, bet mintyse ryškiausiai švyti „Parrandos“ gimtadienis kovo vidury. Aišku, žmonėms visiškai nerūpi, kiek ten metų, bet mums patiems yra akstinas kažką išbandyti. Mano svajonė – paeksperimentuoti su efektais. Padaryti kokią „Parranda Dub“ – pridėti aidų, atsilikusių garsų, atskirų takų, prijungti kompiuterį, kad jis sektų mūsų ritmą ir galėtų pridėti savo skaitmeninę ranką. Jeigu albumas neištrauks visų syvų, norėtųsi surengti elektroakustinį pasirodymą.
Kumbijos pirtelę „Parranda Polar“ užkurs spalio 21 d., 21 val. „Sandėlyje“.
