Ar žinote, kur Kaune yra bene pati gražiausia vieta, nuo kurios atsiveria nuostabiausi miesto vaizdai? Apsilankę Juozo Zikaro memorialiniame muziejuje, įsikūrusiame ant Pelėdų kalno, net nesuabejosite – būtent čia!
Pro langus matosi visos Senamiesčio bažnyčios, Kauno pradžių pradžia.
Garsiųjų „Laisvės“ ir „Knygnešio“ autorius
Domimės žinomo skulptoriaus profesoriaus J. Zikaro (1881-1944 m.) asmenybe, darbais ir Žaliakalnyje ant kalno tebestovinčiu namu, kur įrengtas memorialinis muziejus.
Vienas pirmųjų Lietuvos profesionalių skulptorių J. Zikaras labiausiai žinomas dėl sukurtos „Laisvės“ (1921 m.) statulos bei garsių žmonių biustų: Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, kurie daugybę metų puošia Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį.
Kiti žymūs jo darbai – „Knygnešio“ (1939 m.) skulptūra bei Nežinomo kareivio kapas, pastarasis pasitinka šalia Amžinosios ugnies. Skulptorius žinomas ir kaip litų bei centų monetų gipsinių modelių kūrėjas.
Gimė būsimasis skulptorius 1881 m., 7 vaikų šeimoje, tačiau iš visų vaikų išgyveno tik jis vienas. Nuo 4 metų pradėjo lipdyti ir suprato, kad bus dailininkas.
Namą pats pastatė dar 1933-iaisiais
Portalas „Kas vyksta Kaune“ lankosi nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinio J. Zikaro memorialiniame muziejuje, esančiame jo vardu pavadintoje gatvėje. Muziejus veiklą pradėjo 2001 m. lapkričio 18 dieną, minint svarbią sukaktį – J. Zikaro 120-ąsias gimimo metines.
Įdomu, kad šį namą dar 1933 m. statė pats J. Zikaras ir gyveno čia su žmona Anele Tūbelyte-Zikariene bei keturiais vaikais: Vaidučiu, Teisučiu bei dvynukais Vainučiu ir Alyte. Beje, sūnus Teisutis Zikaras pasaulyje labiau žinomas už tėvą, karo metais pasitraukė į Australiją ir ten tapo vienu žymiausių Australijos pokario dailininkų, yra minimas visose enciklopedijose.
Skulptorius name gyveno iki 1944 -ųjų lapkričio 10 d., kai pasitraukė iš gyvenimo. Po tragedijos name liko gyventi jo žmona ir duktė, o sūnūs dar karo pabaigoje buvo pasitraukę į JAV bei Australiją.
Skulptoriaus dukra Alytė Zikaraitė 1959 m. pirmame namo aukšte, tėvo dirbtuvėje, įrengė slaptą muziejų. 1998 m. jai, o po kelerių metų ir jos vyrui mirus, šeimos namas su J. Zikaro darbais, testamentu paliktas M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir tapo atviras visuomenei.
Atvykėliai kviečiami apžiūrėti apie 180 Juozo Zikaro skulptūrų, piešinių, grafikos, tapybos darbų; taip pat kelis šimtus memorialinių daiktų, archyvą, biblioteką ir kt. Beje, po 1944 m., kai J. Zikaras mirė, jo darbų namie beveik nebuvo likę, nes jis garsėjo kaip dosnus ir geros širdies – viską išdovanodavo, tad jei ne dukra Alytė Zikaraitė, iš visos Lietuvos surinkusi eksponatus, muziejus būtų tuštokas.
Ekskursija po namą
Po muziejų vedžioja vadovė Rasa Ruibienė. Name 7 kambariai, 2 terasos, kadaise šalia buvo ir paukštidė bei malkinė. Name gyveno Zikarai, vėliau dukra Anelė, kuri ištekėjo būdama 50 m. ir vaikų nesusilaukė.
Pirmiausiai muziejininkė beda pirštu į grindų dangą marmoleumą, kuris apie 1935 m. gamintas iš natūralių medžiagų, art deco stiliaus, anot pašnekovės, Lietuvoje vargiai, kur berasi išlikusį to laikotarpio marmoleumą.
Name daugkas išlikę autentiška: langai, palangės, grindys, baldai, pianinas. Dauguma daiktų – iš lietuvių meistrų, mat J. Zikaras iš patriotizmo ir čerpes iš lietuvių meistrų pirko, nors kainavo brangiau, tačiau sakė, kad lietuvių kultūrą, ekonomiką reikia palaikyti.
Žengiame į svetainę, ji autentiška, kokia buvo 1933-1940 m. Kambaryje kabo 1920 m. žalvariniai karnizai, užuolaidų laikytukai. Sofa įžymi, nes ant jos sėdėjo ne tik Zikarienė su savo damomis iš Moterų draugijos, tarp jų ir prezidento žmona Sofija Smetonienė. Ant darbo kėdės kartais kviesdavo ir Juozą Tumą – Vaižgantą prisėsti. J. Zikaras sakė: „Jei visi kunigai būtų kaip Vaižgantas, tai aš Dievu tikėčiau 100 procentų.“ Kaip žinia, skulptorius nebuvo labai tikintis.
Svetainėje stovi labai retas „Kaps“ koncertinis firmos pianinas, 1900 m. gamybos, pirktas vaikams groti, anot muziejininkės, Lietuvoje tokių vos du.
Ant pianino padėti gintariniai A. Zikarienės mamos karoliai, menantys XVIII a. pab.-XIX a. pr. Karolius 2000 metais darant remontą ir valant pianiną, aptiko pati muziejininkė R. Ruibienė. Popieriaus skiautėje rasti ne tik gintaro karoliai, bet ir Zikarų sidabras.
Toliau yra A. Zikarienės kambarys, kuriame ji rašė ir ilsėdavosi, ten svečiai nebuvo kviečiami, kambaryje baldų neišlikę, tačiau ant sienos nuklotos istorinėmis nuotraukomis.
Iš čia patenkame į valgomająjį, jame išliko karnizas, apvalus stalas, ant sienos kabo vieno artimiausių J. Zikaro draugų-dailininko Jono Mackevičiaus paveikslai. „J. Mackevičius susodindavo visus zikariukus prie stalo, parodydavo į paveikslą „Kapris” ir sakydavo: „Atminkite vaikai, kada Viešpats kūrė Kaprį, jis turėjo mintį, kad lietuviai pagyvenę vasarą Lietuvoje – žiemą turi gyventi Kapryje.”
Toliau keliaujame į Darbo kambarį, ten stovi išskirtinis stalas-lova, tokius turėjo Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karininkai. Visi Zikarų sūnūs tokius naudojo, nes name nebuvo daug vietos.
Dirbtuvės rūsyje
Leidžiamės į pusaukštį, tai dirbtuvė iš trijų kambarių, čia eksponuojamos visos J. Zikaro monetos, darytos pagal jo projektą, Gedimino ordinas, Sidabro ženklas iš Peterburgo dailės akademijos, kiti kūriniai, darbas „Viltis“ ir kt. Išlikęs ir varstotas – darbo stalas iš XIX a. 1937 m. J. Zikaras dalyvavo Meno ir technikos pasiekimų parodoje Paryžiuje ir laimėjo „Grand Prix” už lietuviškos sodybos maketą. Dirbtuvėse eksponuojamas prizas.
1936 m. J. Zikaras savo personalinėje parodoje eksponavo žinomą darbą „Prie valstybės lovio”, vaizduojantį prie lovio susispietusius paršiukus.
Muziejininkė pasakojo, kad prezidentas Antanas Smetona atėjo į parodą, ir nustebo: „Juozai, prie valstybės lovio? Tai valdininkai kaip kiaulės apėda darbo žmogų, tavo nuomone?” J. Zikaras atsakė: „Atleiskit, jūsų ekscelencija, manau, kad taip. Na, ne visi.” O A. Smetona atidžiai pažiūrėjo ir atsakė: „Bet vis tiek neatskiriu, o kuri uodega mano? Turėtų būti didžiausia, o čia vienodos uodegytės.” Visi draugiškai pasijuokė, istoriją perpasakojo muziejininkė.
Baigiant ekskursiją po namą, muziejininkė R. Ruibienė pažymi, kad po skulptoriaus mirties 1944 m. A. Zikarienė su dukra pakliūna į sunkią materialinę padėtį ir daug ką išparduoda.
Žmona tapo nuolatine pozuotoja
Žinoma, kad J. Zikaras dažnai skulptūrai pozuoti rinkdavosi savo žmoną, kito pasirinkimo nelabai turėjo galimybės svarstyti, nes žmona griežtai leido suprasti, kad kitų variantų svarstyti nereikia. Taigi, dažniausiai ji pozuodavo figūrą, o veidus J. Zikarui pozuoti galėdavo ir kitos moterys.
J. Zikaras sakydavo: „Gal pavargai, gal kažką kitą būtų galima paimti pozuoti?” – Ji sutikdavo, tik, kad veidus jo studentės pozuotų”, – pasakojo R. Ruibienė.
Ir garsiajam kūriniui „Laisvė” figūrą pozavo žmona Anelė Zikarienė, o veidą – J. Zikaro studentė Marija Ramanauskaitė – Statkevičienė.
A. Zikarienė sakydavo: „Dievas tau davė pozuotoją, kūną vienintelį turi, o veidus kitų gali rinktis.”
Kaip pora susipažino? Ieškant pozuotojos biustui „Lietuvaitė“, bičiulis Balys Sruoga rekomendavo Anelę Tūbelytę: „Ji Česlovo Sasnausko chore dainuoja, „Raudonajam kryžiuj” dirba, Nadieždos institute mokosi, kasa iki kelių, gintaro karoliai, lietuvių tautinis kostiumas nuostabus!“, – gyrė lietuvaitę B. Sruoga.
Dukra muziejininkei pasakojo, kad tėvų meilė ne iš pirmo žvilgsnio atsirado, o tada, kai pradėjo kalbėti, kad jie lietuviai, ir kas tą Lietuvą galėtų išsaugoti nuo išnykimo. Anot muziejininkės, abu nusprendė, kad tiktai lietuvių kalba ir kultūra, dainos, dailė. 1914 m. jie susituokė Peterburge. 1918 m. grįžo į Lietuvą su dviem sūnumis. 1929 m. kviečiamas į Kauno meno mokyklą, pirmąją M. K. Čiurlionio galeriją šalia Meno mokyklos, kurti Skulptūros katedros. Atvyksta su žmona ir 4 vaikais.
Daraktoriauti įkvėpė knygnešių karalius
J. Zikaras dirbo daraktoriumi Berželių dvare, slapta mokydamas kaimo vaikus jis susidomėjo Lietuvos istorija, susižavėjo žymiausio Lietuvos knygnešio Jurgio Bielinio veikla. „J. Zikaras sakė, kad jam knygnešiui labai baisus Sibiras, labai baisu mirti, bet už mirtį dar baisiau yra išnykusi Lietuvos raštija”, – pažymėjo muziejininkė.
Visi žino J. Zikaro „Knygnešį“ prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus, tai Jurgio Bielinio prototipas. „J., Zikaras kartą paklausė garsiojo knygnešio: „Ar, tamsta, nebaisu tas lietuviškas knygas nešioti?“, – Bielinis atsakė, kad jam tikrai baisu, bet baisiau, jei Lietuva liks be rašto. Turbūt tuo metu J. Zikaro širdy įsižiebė lietuvybės suvokimas”, – svarstė muziejininkė.
Lietuvos istorijos metraštininkas
Kaip akcentavo J. Zikaro memorialinio muziejaus vadovė Rasa Ruibienė, neabejotinai, skulptorių Juozą Zikarą galima laikyti Lietuvos istorijos metraštininku.
„Nei vienas kitas dailininkas, tiek savo kūriniuose Lietuvos istorijos neatspindi kaip J. Zikaras, pradedant „Laisvės“ (1921 m.) skulptūra, kurios reljefuose (atlieti neužteko pinigų) vaizduoja baltiškų tautų, o iš jų ir lietuviškosios, susidarymą, su viršuje vaizduojama svarbia knygnešystės istorija, taip pat matomas valstybė su Liublino unijos sudarymas, carinės Rusijos sudėtyje Lietuvos istorija ir kt. Jis sakydavo, kad labai svarbu, kai prieini prie „Laisvės“ paminklo ir suvoki už ką tauta verta laisvės”, – kalbėjo muziejininkė.
Skulptorius aktyviai bendravo su to meto šviesuomene: kompozitoriumi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, dailininku Antanu Žmuidzinavičiumi, kurie kėlė jo lietuviškumą. J. Zikaras dalyvavo visuose svarbiausiuose Lietuvos išlikimo įvykiuose.
Garsioji „Laisvė” turėjo būti su mini sijonu
Muziejininkė priminė intriguojantį faktą: garsioji „Laisvės” skulptūra iš pradžių buvo sukurta su trumpute tunika nuogomis kojomis ir atvirais pečiais, tačiau pavyzdį pamačiusi komisija nustėro: „Tu ką, lietuviška laisvę nuogom kojom matai? Uždenk ir tuoj pat!”
J. Zikaras tuomet padaręs ilgą rūbą, o vaikams mėgdavęs sakyti: „Nutraukytos grandinės reiškia kūno laisvę, besiplaikstantis rūbas simbolizuoja minties laisvę, o vėliava – dvasios laisvę.”
Laisvės ūgis viršija 2 metrus. 1943 m. pabaigoje vokiečiams pritrūko metalo ginklų gamybai, jie norėjo išlydyti „Laisvę”. J. Zikaras sako kitam žinomam skulptoriui, savo artimam bičiuliui Petrui Rimšai: „Petrai, nebebus laisvės, vokiečiai ją tiesiogine ir netiesiogine prasme iš mūsų atima.”
P. Rimša suplukęs atskuodė į tuometinį vokiečių komisariatą Kaune, radęs vokiečių komendantą prašė palikti „Laisvę” ramybėje, o vietoj to paimti metalą jo kuriamai „Vargo mokyklai”, susitarė. Tad, P. Rimša mėgdavo sakyti, kad jeigu ne Lietuvos mokykla, tai laisvės gal ir nebūtų likę.
Užstojo persekiojamus žydus
Lietuvoje kaip ir Europoje po 1930 m. prasidėjus žydų persekiojimui, J. Zikaras viešai ir garsiai sakydavo, kad negalima žmogaus niekinti, pagal jo tautybę, išvaizdą. „Vienintelis vertas paniekos buvo tas žmogus, kuris blogai padaro savo darbą. Savo vaikams J. Zikaras vis kartodavo: „Geriau jūs būkite tobuli šlavėjai, negu prasti profesoriai. Man bus mažiau gėda.” – pasakojo muziejininkė.
Nuo humoro jausmo, kunigo vos neištiko infarktas
J. Zikaras mėgo savo kūrinius dovanoti, kartą jo draugas kunigas Žalvarinis paprašė padovanoti vieną iš kelių tuo metu dirbtuvėje buvusių J. Zikaro tapytų peizažų. Zikaras pasiūlė rinktis, šis išsirinko didžiausią. J. Zikaras įspėjo: „Vat būtent šito tau nerekomenduočiu, imk aną, nors mažesnis, bet geresnis.”
Muziejininkė pasakoja, kad šis nepaklausė, parsinešė namo didesnį, pasidėjo ant palangės, grožisi, arbatėlę geria. Staiga įlėkė davatkėlė, bažnyčios prižiūrėtoja ir sako: „Tamsta, klebonėli, sąžinę praradai!”. Tas nesuprato kas dedasi. Galiausiai moterėlė ir sako: „Kokią čia šlykštynę ant lango užsidėjai?!” Kunigėlis nesuprato, mat žiūrėjo į peizažą. Moteriškė atkirto: „Tai čia jūs žiūrit į peizažą, o iš gatvės žinot, kas matosi?”
Išlekia Žalvarinis ir nustėra: kitoje paveikslo pusėje – nuogut nuogutėlė, provokuojanti moteriškė!
Nuskuodžia pas J. Zikarą, sako: „Tu man kiaulę pakišai, kaip drįsai tokią nuogalę pakišti?!” J. Zikaras ramiai atsakė: „Aš? Aš juk tau sakiau – imk mažesnį paveikslą, bet tu pats pasirinkai šį.”
Neištvėrė kankinimų
Nors J. Zikaras turėjo gerą humoro jausmą, tačiau ir didžiausių optimistų neaplenkia išbandymai. 1944 m. vokiečiai paėmė jo tris sūnus kasti apkasams. Po kelių savaičių jam pranešė, kad jo sūnūs žuvo. Sunkiai išgyveno tokią žinią likusi šeima.
1944 m. jį pradėjo kviesti saugumas, ten demonstruojamas neapsakomas žiaurumas, kuriam itin jautrus buvo garsusis skulptorius.
Kartą jis grįžo naktį sumuštas, žinojo, kad rytoj ryte jų šeimą numatyta ištremti. Tąnakt jis parašė testamentą ir atėmė sau gyvybę. Žmonos ir dukros visgi neištrėmė, o 1952 m. jos gavo laišką iš Lenkijos, su laišku iš JAV viduje – pasirodo visi 3 broliai gyvi! Jie buvo sužeisti, bet liko gyvi, pasitraukė į užsienį.
Čia filmavo „Emiliją iš Laisvės alėjos“
Galiausiai kelionę baigiame terasoje, čia itin gražiai matyti Kauno Senamiestis. Būtent šioje vietoje buvo filmuotas pagrindinių veikėjų epizodas filmui „Emilija iš Laisvės alėjos“.
Muziejininkė R. Ruibienė pasakojo, kad Žaliakalnio vieta, kur stovi muziejus – laisvos minties vieta. Čia keliama trispalvė, iš čia ištremta daug šviesuomenės sovietmečiu. Ji pažymėjo, kad Kaune vyko viskas kas siejasi su Nepriklausomybe.
„Kaunas – lietuviškai kvėpuojantis miestas, neturime kito „Laisvės paminklo“, tik J. Zikaro sukurtą. Kadangi J. Zikaras su laisva mintimi labai susijęs, o dar ir Senamiesčio grožis iš namų atsiveria, tad jo terasa filmui „Emilija iš Laisvės alėjos“ tiko visomis prasmėmis. O ir dukra A. Zikaraitė sakė, kad šis namas kupinas laisvo kvėpavimo ir vaikų džiaugsmo, iki 1940 metų”, – pasakojo muziejininkė.
Beje, seniau šioje terasoje Zikarai mėgdavo Naujuosius metus švęsti, o dabar bent trumpam stabteli ir į Senamiesčio tolybes žvilgteli ne tik muziejaus lankytojai, bet ir J. Zikaro gatvės praeiviai.
Tai aštuntas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
