Meistriškas kruopštumas ir tauriosios medžiagos, šiuolaikinio meno formos ir sudėtingos seno amato technologijos – tai kaunietės menininkės Leonoros Kuisienės kasdienybė. Įsikūrusi jaukioje studijoje Kauno kūrybinių industrijų centro trečiajame aukšte moteris savo darbais žavi visą pasaulį: į jos rankas patekusios knygos virsta tikrais meno kūriniais, galinčiais papuošti ir aršiausio meno kritiko biblioteką.
[galerija kiek=”4″]
Mistiškas menininkės pasaulis
Peržengus menininkės dirbtuvių, pažymėtų ženklu „Black Lily“ slenkstį, patenki tarsi į paralelinį pasaulį, kuriame dar neegzistuoja nei elektroninės knygų skaityklės, nei kompiuteriai. Čia karaliauja knygos. Iš popieriaus ir rašalo, įspūdingai įrištos ir papuoštos pačios Leonoros rankomis.
Viena žaviausių, iškart dėmesį patraukiančių knygų – „Nuodėmė“. Daili, maža, obuolio pavidalo knygelė su aplink apsivijusia plonyte gyvačiuke. Pastebėjusi susidomėjimą menininkė skuba ją pademonstruoti ir juokdamasi pasakoja, kad ši knyga tapo ir jos pačios baimių išbandymu, kadangi gyvatės formos dekoro detalė pagaminta iš tikros gyvatės odos, o Leonora šių gyvūnų visados itin stipriai bijojusi.
„Kai gaminau knygą, visa mano šeima juokėsi ir klausė, kaipgi aš, žmogus, išsigąstantis net žaislinių gyvatėlių, nebijau dirbti su tikro roplio oda“, – prisiminimais dalinasi menininkė.
Užsukus į dirbtuves sunku nepastebėti, kad nemažą dalį darbų sieja religinė tematika. Tačiau tai Leonora juokdamasi suskumba paneigti: „Religinės temos mano darbuose beveik išimtinai susiję su Dantės „Dieviškąja komedija. Šią knygą nuo pat pradžių iki pabaigos kuriu rankomis: tiek rankraštį, tiek iliustracijas ir, be abejo, įrišimą“, – teigia moteris pridurdama, kad tai tuo pat metu yra ir duoklė knygų gimimui – juk pirmoji literatūra buvo religinė.
Knygrišystė Lietuvoje – užmirštas amatas
Paklausta, ar Lietuvoje knygrišystė yra populiari tarp menininkų, moteris teigia, jog tuo užsiimančių žmonių likusios vos kelios dešimtys. „Ši sritis Lietuvoje, pasak mano dėstytojos, išgyvena paauglystę“, – juokdamasi sako Leonora ir priduria, jog tam įtakos turi ir plačiai pasklidusi nuomonė, jog knygų menas miršta dėl naujųjų technologijų.
Menininkė nuogąstauja, kad Lietuvoje tokiems specialistams nėra skiriama pakankamai dėmesio, kadangi knygrišystės amato galima mokytis tik kaip kokių nors kitų studijų sudedamosios dalies. „Artimiausia šalis, kurioje rengiami knygrišystės meistrai – Talinas. Tad ir dauguma šiandien tuo užsiimančių žmonių amato mokėsi būtent ten“, – teigia menininkė.
Knygos – asmenybės dalis
Jau vaikystėje moteris save įsivaizduodavo tik kuriančią, tačiau tuo metu manė tapsianti dailininke ar juvelyre. Su meniniu knygų įrišimu susipažino tik studijų metu, kai pirmą kartą paskaitoje pabandė įrišti knygą.
Paklausta, kodėl tokia, iš pažiūros trapi ir gležna moteris, pasirinko būtent knygrišystę, daug fizinių jėgų reikalaujantį darbą, Leonora atsako, jog knygos nuo pat vaikystės yra tarsi įaugusios į jos asmenybę.
„Knygos mane supo nuo vaikystės. Tėtis labai daug skaitė ir kolekcionavo išskirtinius knygų leidimus, tad knyga mūsų namuose buvo tarsi puošmena. Tai man padarė didelę įtaką, panorau knygas apjungti su menu ir šiuos du, mane žavinčius dalykus, sulieti į vieną visumą. Tad kai pribrendo laikas išreikšti save kaip menininkę ir rasti savo išraiškos priemonę – knygrišystė patraukė mane į savo pusę“, – pasakoja menininkė, pridurdama, jog meninė knygrišystė patraukli dar ir tuo, jog yra lanksti ir nenuobodi. Ją galima apjungti su daugeliu kitų meno sričių: tapyba, skulptūra, juvelyrika.
Prisiminusi pirmąją savo savarankiškai įrištą knygą menininkė nusišypso. „Ta knyga buvo J. Mačernio „Vizijos“. Tuo metu man stiprią įtaką padariusi knyga. Gaila, tačiau negaliu jos vadinti mieliausia, nes dabar pasižiūrėjusi į ją matau daug dalykų, kurių vėliau atsisakiau. Tai knyga, sukurta tiksliai pagal instrukciją, įsprausta į „kaip reikia“ rėmus. Šiandien dirbu visai kitaip: savo kūriniuose stengiuosi atskleisti ne meistrystę, bet meninę pusę. Ieškau išraiškos priemonių, bandau sujungti keletą rišimų į vieną, eksperimentuoti“, – pasakoja Leonora.
Juodosios lelijos ženklas
Žvelgiant į smulkutę moterį, taip tobulai įsipaišančią į dirbtuvių aplinką, atrodo, jog ji šiuo amatu užsiima visą gyvenimą. Tačiau menininkė skuba patikinti, jog taip nėra. „Baigusi studijas išvykau į Didžiąją Britanija ir septynerius metus beveik neužsiėmiau jokia menine veikla. Tuo metu patyriau savotišką kūrybinę bedugnę. Pamenu, nueidavau į dailės prekių parduotuvę ir vis pirkdavau priemones: dažus, teptukus, tačiau parsinešusi namo tiesiog sudėdavau juos į dėžutę ir paslėpdavau.“
Tačiau būtent ten, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, bevaikščiodama po įvairius meninius renginius ir parodas ji ilgainiui suprato, kad nori užsiimti tuo, ko išmoko dar būdama meno mokyklos moksleivė. Tad 2011-aisiais sugrįžusi į tėvynę sukūrė prekės ženklą „Black Lily“ ir stačia galva nėrė į kūrybą.
Pasak menininkės, pavadinimas „Black Lily“ gimė visai neatsitiktinai. Jaunystėje gotų subkultūrai priklausiusi moteris teigė norėjusi, jog prekės ženklas atspindėtų jos asmenybę bei gyvenimo būdą, o tuo pat metu ir darbus.
„Mano kūriniai – vienetiniai, prabangūs, verti daug laiko ir pastangų, o juodoji lelija – rafinuotumo ir prabangos simbolis“ – teigia Leonora ir priduria, jog jos klientas – žmogus, gebantis atskirti meną nuo amato ir įvertinti ilgas darbo valandas.
