Menininkės Bellos Shirin (iki emigruojant – Šifrisaitės) tėvai per stebuklą išgyveno Dachau koncentracijos stovykloje. Po karo įsikūrė Kaune, čia gimė ir augo duktė Bella. Septyniolikmetė su tėvais emigravo į Izraelį (1963 m.), tačiau visą laiką labai ilgėjosi gimtinės. Pirmąsyk į Kauną vėl atvyko 2004-siais, o pernai sugrįžo visam laikui ir… pagaliau vėl pasijuto laiminga. Šiandien menininkė gyvena šalia savo vaikystės gatvės – Laisvės alėjos – ir kasdien rūpinasi, kaip suartinti žydus ir lietuvius.
Netrukus kauniečiai turės ne vieną progą detaliau susipažinti su jaudinančia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ambasadorės gyvenimo istorija.
Rugsėjo 2 d. prasidedančiame nemokamų renginių festivalyje „Sugiharos savaitė“ Litvakų fotografijos centras pristatys fotokoliažą pagal B. Shirin šeimos istoriją (priešais „Metropolį“, S.Daukanto g.), o pati menininkė pasirodys tą pačią dieną VDU didžiojoje salėje vyksiančiame Atidarymo koncerte bei kalbės rugsėjo 6 d. rengiamame Sugiharos simpoziume.
-Beveik prieš metus viename interviu sakėte, jog sugrįžusi gyventi į Kauną kasdien jaučiatės laiminga. Ar tai nepasikeitė – vis dar esate laiminga?
-Nepasikeitė! Tas jausmas vis tvirtėja, dabar tai įgijo šaknis.
Kaip Lietuvos pilietė gyvenu Kaune jau vieneri metai ir mėnuo. Prieš tai, žinoma, išmėginau – atvažiuodavau trumpam, pagyvendavau ir Kaune, ir Palangoj. Pažinau Lietuvos žmones. O dabar esu visu tūkstančiu procentų įsitikinusi, kad sugrįžusi nesuklydau.
-Praėjo užtektinai laiko, kad nukristų rožiniai akiniai, jei tokie buvo. Nejaugi išties nepatyrėte nusivylimų?
-Ne, atvirkščiai – Lietuvos žmonės mane labai nustebino. Ypač kauniečiai. Tiek daug gilaus, žmoniško supratimo, tiek daug pagalbos, kiek aš sulaukiau Kaune, nesu gavusi niekur kitur. Norite pavyzdžių? Štai tik vienas, be vardų. Kalbėti apie savo praeitį yra labai sunku. O būtent viena kaunietė 2008 metais man suteikė stiprybės atsiverti ir padėjo priimti tinkamą, man labai svarbų sprendimą, apie kurį dažnai galvodavau, bet nedrįsau. Visą gyvenimą būsiu jai už tai dėkinga!
Prieš išvažiuojant mano šeima sakė: pagalvok, apsispręsk, juk ten mūsų nemyli. Aš to nejaučiu. Aš čia nematau susiraukusių veidų ir nematau užsidariusių žmonių – man visi kalba ir visi šypsosi. Kitokių nesutinku!
Pernai į mūsų kiemą atėjo izraeliečių ekskursija. Aš stoviu balkone kartu su savo vaikystės drauge ir girdžiu, kaip jie kalba hebrajiškai. Pradėjome kalbėtis, o jie manęs ir klausia: „Ar tu čia nebijai? Juk esi vienintelė izraelietė“. Atsakiau: „Kaip aš galiu bijoti? Aš čia – namuose, mane čia myli.“ Ir tada visi, apie trisdešimt žmonių, pradėjo ploti! Aš verkiau ir mano draugė žliumbė kartu…
Matote, aš myliu žmones, myliu iš visos širdies. Esu laiminga, kai kam nors kas nors pasiseka, kai ko nors pasiekia. Turbūt žmonės tai jaučia. Ir man atsako tuo pačiu.
-Vis kartojate, kad Jūsų didžiausia svajonė –jog lietuviai ir žydai labiau suartėtų. Tikriausiai turite viziją, ką konkrečiai reikia daryti, kad tai įvyktų?
-Esu gyvas pavyzdys – darau tai, ką galiu. Pirmiausia – socialiniame tinkle „Facebook“ viešinu viską, kas gali suartinti dvi tautas. Pavyzdžiui, mūsų kiemą – garsiąją „Kiemo galeriją“ (E. Ožeškienės g. 21 namo kieme – V.R.), kurią sukūrė žinomas kaunietis menininkas Vytenis Jakas. Lietuvis, o nupiešė žydų, kurie kadaise čia gyveno, portretus – įamžino juos dar prieš tai, kai aš čia apsigyvenau. Dabar mes veikiame kartu. Aš viešinu viską, kas susiję su mūsų kiemu ir su Vytenio kūryba– apie tai jau žino Izraelyje. Visuomet paaiškinu dviem kalbom – lietuviškai bei hebrajiškai. Ir taip apie kiekvieną žmogų, kuris man padeda.
-Kaip žydų atstovė dalyvausite „Sugiharos savaitės“ renginiuose, skirtuose pagerbti garsiojo Pasaulio tautų teisuolio – virš 6000 žydų nuo holokausto išgelbėjusio Japonijos vicekonsulo Čiunės Sugiharos atminimą. Papasakokite apie savo įnašą į programą.
– „Sugiharos savaitė“ – labai svarbus tarptautinis įvykis. Jis ne tik artina tautas – manau, kad mes pradedame tiesti tiltą tarp tautų Kaune. Pasaulyje šiandien tiek daug pykčio, neapykantos, žūsta žmonės… Kas pasikeitė nuo to laiko, kai prieš 75 metus vyko karas? Dabar gal nežudys žydų, nes yra Izraelis ir jis to neleis, bet žmonės žūna… Tad pagrindinis šio renginio tikslas – humaniškumas.
Atidarymo koncerte (rugsėjo 2 d. 18 val. VDU didžiojoje salėje, Daukanto g. 28 – V.R.) mano pasirodymas bus daina-poema iš geto, kurią dainuodavo mano mama. Joje pasakojama apie motiną, kuri savo vienintelį sūnelį tamsioj nakty atveda paslėpti pas lietuvius į mažą kaimelį ir atsisveikina su juo. Pirmiausia perskaitysiu šią dainą lietuviškai (pati parengiau laisvą vertimą), o paskui ją dainuosiu taip, kaip dainuodavo mano mama – jidiš kalba. Mane lydės muzikas Raimundas Eimontas, kuris yra Pasaulio tautų teisuolio anūkas – jo senelis apdovanotas už žydų gelbėjimą. Taigi viskas susiję su ta pačia tema.
Dalyvauti „Sugiharos savaitėje“ be kitų yra pakviestas ir ypatingas svečias – mano šeimos gelbėtojų palikuonis, Pranas Grigalaitis iš Šiaulių. Jo mamytė Bronė Grigalaitienė išgelbėjo mano pusseserę – paėmė trejų metų mergaitę ir augino ją per visą karą. Pranas drauge su manimi ir kitais dalyviais dalinsis prisiminimais Sugiharos simpoziume (rugsėjo 6 d. 12.30-15.50 val., Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, V.Putvinskio g. 55).
-Iš Jūsų galima ir reikia pasimokyti optimizmo, drąsos ir gebėjimo parodyti vadinamąją „šviesiąją holokausto pusę“, kas dar palyginti retas atvejis Lietuvoje…
-Man visada svarbiausia – pabrėžti žmoniškumą. Pavyzdžiui, kai mane kviečia į mokyklas – aš tai vadinu ne paskaitomis, o laisvu pokalbiu su mokiniais- pasakoju apie praeitį ir visada pabrėžiu gelbėtojus. Vaikams, jaunajai kartai reikia matyti žmoniškumo pavyzdį, jiems reikia duoti pasididžiavimą. Blogio buvo – visi tą žino, bet reikia kalbėti apie gera.
Aš pati apie Č. Sugiharą žinojau nuo vaikystės. Tėvai pasakojo man, o aš pasakojau savo anūkėms – tai eina iš kartos į kartą. Apskritai mano šeimoje buvo labai daug kalbama apie lietuvių pagalbą žydams. Pavyzdžiui, mano mamai lietuvis pasiūlė ją fiktyviai vesti, kad išgelbėtų gyvybę. Tėvui padėjo gete, gelbėjo jį nuo bado. Daugybė, daugybė žmonių padėjo. Ir mūsų namuose visada buvo kalbama apie pasiaukojimą.
-Tad neatsitiktinai esate viena kertinių festivalio figūrų, kuris tam ir skirtas – kalbėti apie pasiaukojimą, suartinti tautas. Turbūt neverta klausti, ar tikite šio renginio sėkme, tęstinumu?
-„Sugiharos savaitė“ – tai pradžia to tautų tilto, kuris buvo mano svajonė. Tai, ką daro paprasti žmonės, ne vyriausybės. Reikia paaiškinti žmonėms, kad visi esame tokie patys: sergame tomis pačiomis ligomis, auginame ir auklėjame vaikus, ir t.t. Tik kiekvienas kalbame sava kalba. Ir Dievas yra vienas, tik meldžiamės skirtingomis kalbomis. Todėl mes turime veikti visi kartu kaip žmonės. Kaip tik tuomet, kai didėja teroras, kaip tik tuomet, kai didėja neapykanta. Mes sakome „NE“. Kaunas veikia tolerancijai ir taikai.
Ir menas labai padeda. Menui nereikia kalbos. Jis gydo, ramina, artina tautas.
Tikiu, kad šių metų „Sugiharos savaitės“ festivalis – tiktai pradžia. Neabejoju, kad jis taps tradicija, ir kitais metais prie mūsų prisijungs daugiau tautų.
Daugiau naujienų skaitykite čia.
