Portalas „Kas vyksta Kaune“ dalinasi kaunietės, komunikacijos specialistės Rūtos Vyžintaitės mintimis apie pagrindinę besibaigiančios savaitės aktualiją – masinį medžių kirtimą Kaune. Šia tema šįryt startuoja ir Kaune vykstančio renginio „Laisvės piknikas. Idėjų festivalis“ diskusijų erdvė.
Ir nors procesas savaitės pabaigoje buvo sustabdytas ir savivaldybė patikino, kad ateityje bus kertami tik tikrai seni ir ligoti medžiai, akivaizdu, kad senų medžių mieste problemą vienaip ar kitaip vis tiek teks spręsti, o skaitytojos mintys gana tiksliai aprašo skirtingų nuomonių grupių nesusikalbėjimo priežastis. Supratus jas, galbūt bus lengviau rasti ir konstruktyvų dialogą.
Skaitytojos vertinimu, tikrasis konfliktas tarp tų, kurie kirto medžius (ar priėmė sprendimą juos masiškai iškirsti) ir tų, kurie prieštaravo šio proceso eigai, slypi skirtingame šių grupių vertybinių suvokime. R. Vyžintaitė gana išsamiai išanalizavo skirtingų Kauno visuomenės grupių požiūrį ir pabandė atrasti priežastis, kodėl jos kalba skirtinga kalba. Jos vertinimu, visi nesutarimai tūno maždaug trijuose vertybiniuose frontuose (pateikiame sutrumpintą skaitytojos laišką).
Frontas „Kaunas su daug garso ir šviesų“
„Iš tikrųjų, tai gero linkinti publika, kuri nori permainų savo mieste. Ši publika pastatytų puikų Las Vegasą Nevadoje, bet… galimai nugriautų bet kurį antikinį miestą. Nes ši publika (jokiu būdu neabsoliutinu) plaukia miesto suvokimo paviršiumi. Miestas tartum neturi savo unikalių vertybių, o tik bendrines: tvarka, asfaltas, apšvietimas… Tai puikūs rodikliai, kurių reikia siekti, tačiau jie tikrai nesuteiks miestui savitumo, neišskirs jo iš kitų pasaulio miestų, o neapdairus jų siekimas galimai sunaikins tik tam miestui būdingą tapatybę. Miestą su lygiais šaligatviais ir akropolio vitrinomis atsimindavome sovietmečiu nuvykę į bet kurią vakarų gyvenvietę. Dabar tuo nieko nenustebinsime (o medžiais nustebindavome, patikėkit, nebuvo Kaune draugo u ž s i e n i e č i o, kuris nebūtų šovęs, kad „Kaunas is sooo green, I like it“ ☺ ). Bet vėlgi, ne tik medžiuose čia esmė.
Nenoriu įžeisti, bet kai ši skubiosios tvarkos šalininkų publika kalba apie Kauną, jų žodžiuose ir vaizdiniuose labai sunku rasti tikrų Kauno simbolių. Jiems nebe lygis sėdėti ant bronzinio liūto kumpio, nebe lygis keltis senu funikulieriumi ar išlindus iš „boškės“ braidyti Santakoje. Jie renkasi kokteilį prie Pilies ir tūsą „Agentūroje“. Jie geria „craft beer“ ir kildami į Milikonių kalną nežiūri pro langą.
Jie mano, kad geriausia ir unikaliausia Kauno dienas užbaigti su tuc tuc ir lazeriais Vilniaus gatvėje.
Okey – aš nieko prieš. Bet ar tai TIKRAI BŪTENT KAUNAS?
„Pagaliau pasimatė fasadai!” „Sužinojau kaip atrodo mano miestas!”, – šaukia ši publika. O man visų pirma keista, kaip galima džiaugtis, kad pasimatė apsilaupę fasadai, visų antra keista, kad žmogus iki šiol nepakėlė galvos į savo miestą.
O gal ir nieko nuostabaus. Aktyviausi „mldc Kaunas tvarkosi nori medziu eik i miska“ agitatoriai komentaruose – šviežiai iškepti pirmakursiai, kurių meilė Kaunui prasideda ties „Vero cafe“ slenksčiu ir baigiasi ties pirma duobe, kai nesėkmingai „pakabina“ tėvelio BMW ratą.
Suprantu, kad miestui pajausti reikia laiko ir išsilavinimo. Akivaizdu, kad būtent jo stokojantieji – labiausiai ir įsitikinę visų iš eilės „pertvarkų“ nauda bei pasiryžę dėl jų patys gultis po pjūklo ašmenimis.
Frontas „Mes prie Nemuo užaugę“
Dažniausiai tai vyresni kauniečiai, bet nebūtinai. Jie pakankamai inteligentiški, išprusę, susikūrę savo gerbūvį, kiti – laisvos sielos ir skrydžio, žiūrintys į medį kaip į sakralesnę vertybę. Jie čia seniai gyvena, niekur neišvažiavo, nes tiesiog myli šį miestą, juo didžiuojasi. Taip – tikriausiai tarp jų tikrai mažai profesionalių dendrologų ar statybininkų, tačiau, skirtingai nei pirmasis frontas, ši grupė sugebėjo pateikti oficialius dokumentus bei konkrečių ekspertų išvadas (kurių, deja, neišvydome daugelyje savivaldybės pranešimų)
Ši grupė protestuoja, nes tikri seni kauniečiai bijo, kad TVARKYMASIS TAPS STERILIZACIJA. BIJO, nes po paskutinių savivaldybės poelgių argumentacija slepiasi daug retotrikoje išlietos nemeilės senosioms vertybėms bei noras kirsti ne tik medžius. Noras nukirsti kiaušus tiems patiems bronziniams liūtams (nes „nu nustrynę“), skulptūrai prie Žilinsko galerijos (nes „nu nepasikačialinęs“), stumbrui ąžuolyne (nes „nu aprašinėtas grafitti“), Patackui (nes „nu kam reikia seno poeto?“).
Šis frontas bijo, kad atsibudus vidury Laisvės Alėjos vėl ras prilieta žalio guašo (atseit dviračių takas).
Jis bijo, kad vėl ras krūvą kelmų.
Bijo, kad atsibudus ras stiklinį ofisą vietoj XIX a. dvarelio.
Pakeistą upės vagą…
Bijo, kad….
Bet dėl baimės dažnai kaltas jau kitas punktas – komunikacija.
Trečias frontas yra frontas „Ekologija”, bet čia viskas kaip ir aišku.
Kaip komunikacijos specialistei man akivaizdu, kad pagrindinė šio konflikto priežastis iki šiol buvo komunikacijos trūkumas, džiugu, kad atrodo tai labai stipriai keičiasi į gerąją pusę. Ar iki šiol buvęs nekalbėjimas apie tai, ką darysi, buvo sąmoningas veiksmas, ar ne – galima tik spėlioti:
a) skubėjimas iš per didelio noro greičiau pasigirti atnaujintu miesto veidu.
b) tyčinis nuslėpimas bijant darbų vilkinimo dėl visuomenės pasipriešinimo.
c) empatijos nebuvimas, nes „nusišikt man ant to žalio Kauno, tai net nepagalvojau apie kažkokį viešinimą“.
Tiesa, įsiplieskus konfliktui, nors pavėluotai, bet labai išsamiai atsakyta į daugelį kilusių klausimų, tik ir vėl – su visuomene kalbėjosi ne specialistai, ne konkretūs atsakingi darbuotojai, o beveidžiai piaro specialistų pranešimai, platinami viešai prieinamais kanalais.
Stebint chronologiškai, masinis kirtimas buvo sustabdytas ar bent jau apie jo stabdymą pasakyta viešai po Kauno mero viešo laiško kauniečiams, kuriame jis pats užtikrino, kad nori, jog Kaunas išliktų žalias miestas.
Tačiau dabar, mano vertinimu, daugelis kauniečių lauks ir kito žingsnio, daugiau atsakymų į jų anksčiau keltus klausimus, kurių pagrindinis, AR TIKRAI NEBUVO GALIMA išsaugoti daugiau medžių BEI KAIP TOLIAU BUS SPRENDŽIAMA naujų šaligatvių draugystės su senais ir naujais medžiais tema.
Iki šiol liko neatsakyta šioms grupėms:
a) „Ekologija!“ šalininkams. Taip, jiems buvo atsakyta, kad bus pasodinti nauji medžiai. Tačiau jiems nebuvo rimtai pasiteisinta, kodėl iškirsti kiti, gyvi medžiai (iš serijos: mirė šuniukas? Nupirksim kitą!).
b) „Medžiai – paveldo vertybė“ šalininkams. Diskusija apie tai, ar Kaunas su naujais medžiais yra toks pats kaip Kaunas su senais medžiais iki šiol tiesiog ignoruota. Urbanistinis požiūris paverstas „beverčiu, tik nostalgija paremtu“ požiūriu.
c) „Negi XXI a. tikrai NĖRA KITŲ BŪDŲ tiesti šaligatvio” šalininkams? . Ankstesnis atsakymas: „Ne nėra“ NEĮTIKINO ir laikas parodė, kad YRA – būtent tokių sprendimo pažadėjo ieškoti miesto savivaldybė.
Apie politinius veikėjus ieškančius naujų gerbėjų ir kitus dėmesio ieškotojus nekalbu – jų būna kiekviename pikete. Ir, nors visi tai tai supranta,užsikabinus už šių kelių veidų visa diskusija galų gale buvo paversta AD HOMINEM.
Įvariausių profesijų, amžiaus, nuomonių, politinių bei idėjinių srovių atstovai tapo nevykėliais, puvenom, kirvarpom… bet štai lazda apsisuko ir smogė kitu galu.
Tad mes visi Kaune gimę, Kaune užaugę, Kaune apsigyvenę gavome laiko konstruktyviam pokalbiui, diskusijai, analizei, kurioje turime galimybę suprasti:
KAS KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ YRA TIKRAS KAUNAS IR KOKS JIS TURĖS BŪTI.
