Būna pokalbių, kur viskas paprasta kaip du kart du. Tačiau būna ir tokių, kur keliasdešimt minučių pralekia kaip keli mirktelėjimai, klausimai ir atsakymai liejasi kaip iš gausybės rago, ir pokalbį pabaigi tik todėl, kad jau reikia, o ne todėl, kad neturi ko paklausti. Būtent toks buvo mano ir Justino Kisieliausko pokalbis. Šis įvairiapusis žmogus veikia tiek daug, jog neturėjau kito pasirinkimo – geriausiai Justiną pažįsta tik pats Justinas.
– Veikiate tiek daug, kad net nežinau, nuo ko pradėti jūsų pristatymą… Kaip jums pačiam dažniau tenka save pristatyti?
– Jei atvirai, manau, kad kiekvienas žmogus atranda mane kitaip. Vieniems aš geriausiai matomas universitete kaip dėstytojas, kitiems, kolegoms, kaip mokslų daktaras, tretiems – verslo klientams – kaip verslo konsultantas, ketvirtiems, kurie žino tik tai, kad rašau, esu rašytojas… O kai tenka pačiam save apibūdinti, sakau, kad esu tiesiog Justinas. Kiekvieną žmogų, kuris mane užkalbina, kviečiu atrasti savo Justiną. Aš vengiu etikečių, nes esu tiesiog žmogus.
– Pakalbėkime apie Justiną – rašytoją… Tradicinis klausimas, tačiau kaip prasidėjo jūsų rašytojo karjera?
– Rašau nuo mokyklos laikų – tuomet reikėjo rašyti. Mano mokykla labai skatino įvairiapusę moksleivių saviraišką, tačiau galiausiai kiekvienas atrasdavo nišą, kurioje jausdavosi geriausiai. Jei manęs būtumėt paklausę mokykloje, ar rašysiu, tikrai būčiau nesutikęs. Tačiau vėliau pradėjau rašyti todėl, kad norėjau rašyti. Atsirado pirmosios simpatijos, tačiau susitikus su mergina, viešai būdavo sunku kažką pasakyti, pagalvojau, kad smagu rašyti laiškus ar kokias nors mintis. Galiausiai, prieš maždaug penkerius metus, mano fragmentuota kūryba pakito – nutikus visai virtinei įvykių, aš, nors niekada nerašiau dienoraščio, supratau, kad reikia kažkaip su savimi kalbėtis. Pradėjau rašyti įvairius tekstus – nuo to, ką matote dabar iki mini romanų. Išpopuliarėjus socialiniams tinklams pradėjau norėti, kad mano tekstus skaitytų daugiau žmonių (aut. pastaba: Justino socialinį profilį seka virš 20 tūkst. skaitytojų).
Dabar man rašymas – būdas išreikšti vidinį pasaulį, išgirsti savo vidinį balsą, tačiau kartu tai būdas komunikuoti su kitais žmonėmis, su kuriais galbūt niekad negalėčiau susitikti ir pasikalbėti. Nesvarbu, iš kur jie – Lazdijų rajono ar tolimos Kretingos – tai žmonės, kurie manęs gal ir nebūtų niekada girdėję, tačiau dabar, per socialinius tinklus, jie gali susipažinti su mano mintimis. Man labai patinka toks gebėjimas rašytiniu būdu užmegzti dialogą su bet kurioje Lietuvos vietoje esančiu žmogumi.
– O ar dažnai tenka realybėje susidurti su šiais žmonėmis?
– Be abejonės. Realybėje interakcijos su skaitytojais yra pačios įdomiausios. Žinoma, smagiausios situacijos nutinka ne Kaune – čia mane dažniau sieja su dėstytojavimu, nes per mokslo metus mano auditorijas aplanko per 500 skirtingų žmonių, tad šiame studentiškame mieste daug įdomiau stebėti mano kaip dėstytojo rolę. Tačiau išvažiavus į kitus miestus, kuriuose manęs kaip dėstytojo žmonės neidentifikuoja – esu siejamas su rašymu. Man patinka, kai praeini pro žmones ir girdi šnabždesį: „Žiūrėk, čia Kisieliauskas praėjo…“ Žinoma, aš nesu toks žinomas žmogus, tačiau smagu, kad skaitantieji mane žino. Visi tokie netikėti susitikimai su gerbėjais yra žavūs, manęs netrikdo. Prisimenu vieną smagų atvejį – rytą apsimiegojęs ėjau iš parduotuvės ir viena panelė priėjo ir susijaudinusi užkalbino ir pagyrė, jog gražiai rašau. Tokie susidūrimai mane motyvuoja ir tąryt net prikėlė iš rytinio letargo – tokiose situacijose pajunti energiją, kurią siekiu perduoti savo kūryba. Skaitytojai ją akumuliuoja ir vėliau grąžina man ją atgal – taip sukuriam amžinąjį įkvėpimo variklį. Tai yra nuostabu.
– Kaip pribrendo mintis kūrybą iš socialinių tinklų perkelti į popierių?
– Manau, kiekvienas žmogus turi svajonę susijusią su jo kūrybinės raiškos realizacija fiziniame pasaulyje. Svajonę parašyti knygą aš laikiau savyje nuo pat mažens. Link knygos išleidimo ėjau tikslingai – minčių prisikaupė nemažai, o visi panašiu žanru rašantys autoriai jau buvo išleidę savo knygas. Mano skaitytojai pradėjo mane stumti į kampą ir klausti – „Justinai, kada bus knyga?“ Tiesa, esu ekonomistas ir iškart pradėjau mąstyti – ar „mane“ kas nors pirktų? Juk socialiniuose tinkluose paspausti mygtuką ir pamėgti įrašą nėra sudėtinga, pakomentuoti – šiek tiek sudėtingiau, tačiau įmanoma, bet nupirkti knygą – jau daugiau pastangų reikalaujantis veiksmas.
Norėdamas pasitikrinti savo populiarumą, vienais metais varžiausi dėl „Login“ apdovanojimo. Ilgą laiką pirmavau, tačiau lemiamomis akimirkomis mane aplenkė kitas toje pačioje kategorijoje varžęsis žmogus – lenktynininkas Antanas Juknevičius. Tą dieną pyktelėjau ant gerbėjų – pamaniau, kad jeigu jie negali manęs palaikyti socialinėje erdvėje, kaip jie galės nupirkti mano knygą? Man, kaip perfekcionistui ir nemažam egocentrikui tuo metu tai buvo kaip ženklas, kad knygos dar nereikia.
Bėgo laikas ir su manimi susisiekė mano kūrybos mėgėja Lavija Šurnaitė. Ji kaip tik tuo metu buvo išleidusi knygą ir pagyrė tai, ką aš kuriu, sakydama, kad ir aš turėčiau ryžtis tokiam žingsniui. Ji mane suvedė su leidyklos vadybininke, ši mano kūrybą pristatė savo vadovei ir tokiu būdu pradėjome bendradarbiauti. Po visų vargų, šių metų vasario 7 dieną, mano knyga „Meilė etc.“ pasirodė knygynuose.
– Kelias – ilgas, ar eisite jį dar kartą?
– Na, ši mano pirmoji knyga nėra tokia knyga, kurią įsivaizdavau kada nors išleisiantis. Planų tikrai yra – artimiausiuose planuose knygos yra dvi, tačiau dabar noriu leisti visiems pasidžiaugti pirmuoju kūriniu. Tiesa, reikia pastebėti, kad ši pirmoji knyga neatspindi mano visos asmenybės, o dabar mane identifikuoja, kaip rašytoją apie meilę ir tai mane šiek tiek erzina, nes minčių ir kūrinių turiu įvairių. Dabar tenka kovoti su stereotipu – ekonomikos mokslų daktaras, rašantis apie meilę. Todėl noriu parašyti knygą, kuri būtų daug įvairesnė – joje atsidurtų visi gyvenimiški pamąstymai, o ne tik jauno, įsimylėjusio žmogaus mintys. Tačiau knygų leidimas nėra toks paprastas dalykas, kaip gali kažkam pasirodyti – knyga turi subręsti, kad žmonės galėtų tuo mėgautis, taigi mano antrosios knygos brandai – dar ne šie metai.
– Paminėjote vieną stereotipą, kurį laužote – esą mokslų daktaras negali rašyti knygų apie meilę, mat statusas reikalauja kitokio pobūdžio darbų. Su kokiais dar stereotipais tenka pakovoti?
– Pagrindiniai stereotipai, su kuriais susiduriu, yra du. Pirmasis jau paminėtas – ekonomikos mokslų daktaras parašė knygą apie meilę. Žmonėms keista, kaip aš galiu viena ranka skaičiuoti, o kita ranka rašyti apie jausmus. Tačiau man tai nesudaro jokių sunkumų. Kitas griaunamas stereotipas – vyras. Vyrai, vis dar priimtina, yra savotiški mediniai robotukai, kurie nėra linkę reikšti savo jausmų. Žmonės galvoja, kad vyrai stipriai myli tik automobilį ar štangą, kurią kiloja, bet ne kitą žmogų. Man patinka būti rašančiu ir jaučiančiu vyru, žinoma, dabar jau pradedama daugiau kalbėti apie tai, kad vyrai verkia ir jaučia, tačiau romantikos kūrimas vis dar paliekamas moterims. Ypatingai apie tai dažnai girdžiu iš moterų auditorijos – jos yra tos, kurios sako, kad nori aplink matyti daugiau jaučiančių vyrų. Aš sutinku su jomis – tikrai nereikia palikti visų emocijų ir romantikos kūrimo poroje ar šeimoje vien moterims – juk jos ir taip dirba milijardus darbų, kurių mes, vyrai, kartais nepastebime. Tie laikai, kai vyras buvo tik pinigų parnešėjas, tikrai praėjo ir jaučiantis vyras yra palaima ne vienai jaučiančiai moteriai. Esu linkęs tikėti, jog taip, kaip žmonės pasidavė bėgimo manijai maratonuose, taip gal vieną dieną pasiduos ir savęs pažinimo per rašymą madai, atras dialogą su savimi ir nebijos pajausti.
– Sakote, jog viena ranka skaičiuojate, kita – rašote. Ar pats niekad nepajuntate, kad šie pomėgiai kirstųsi? Juk mokslas daug racionalesnis už emocijas…
– Nemanau. Aš kaip tik pradėjau moksle linkti prie kūrybiškos pusės – nuo pačios ekonomikos linkstu prie šio mokslo brolio – rinkodaros. Tai tokia sritis, kur mokslas tiesiogiai kertasi su kūryba, nors jau ir ekonomikoje yra pakankamai daug jausmo – atsiranda naujos mokslo šakos, kaip laimės ekonomika ar vartotojų elgsena. Būtent vartotojų elgesys nebėra matomas kaip kažkoks racionalus, apskaičiuojamas veiksnys, priešingai – jį veikia daug įvairių mažų veiksnių ir visko nuspėti jau nėra įmanoma. Aš manau, kad ekonomika nėra taip toli nutolusi nuo jausmų – gyvenimas būtų nuobodus, jeigu visi būtume vien ekonomistai, nes visi šiek tiek tokie esame – skaičiuojame, ar mūsų priimti sprendimai apsimoka, ar gausime pakankamai iš to naudos. Tačiau viskas yra suderinama – nė velnio mes nesam tik menininkai ar tik racionalių minčių žmonės.
– O kai tenka tiek veiklų derinti, ar dar lieka vietos laisvalaikiui?
– Aš nežinau, ar per mano laisvalaikį lieka vietos darbui… (juokiasi). Taip, yra veiklų, kurios yra grynai darbinės, tačiau didžioji dalis veiklų man tokios artimos, kad jos ir yra mano laisvalaikis. Aišku, tai šiek tiek negerai, nes tuomet sunku suprasti, kada ilsiesi, o kada dirbi. Prioritetizuodamas savo veiklas – mokėdamas kartais pasakyti „ne“ ir dirbdamas tiek, kad galėčiau gyventi oriai – aš viską susidėstau taip, kad lieka ir laisvų minučių pasibuvimui su draugais ar su savo šuneliu.
– Kur geriau, Justinai, jaučiatės – mieste ar gamtoje?
– Kaunas, manau, yra unikalus tuo, kad jame yra daug gamtos ir nemažai miesto. Jeigu kalbėsime tik apie Kauną – aš gerai jaučiuosi kur tik bebūčiau. Bet jeigu kalbėsime apie tikrus didmiesčius… Pasakysiu taip – savaitgalį aš tikrai geriau jaučiuosi gamtoje, o darbo dienomis esu labiau miesto žmogus.
– Kad jau pakreipėte kalbą apie Kauną… Kuo šis miestas jus labiausiai žavi?
– Jau viename interviu minėjau, kad Kaunas man – pats tikriausias Lietuvos miestas. Žmonės čia labai tikri, pats miestas tikras – manau čia tikrai mažai kaukių ir apsimestinio gyvenimo. Taip pat Kaunas man patinka tuo, kad jis tikrai įvairus. Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu ne Kauno centre – taip išvengiame jūros paradokso, kai žmonės, gyvenantys pajūryje, jos nevertina. Bijau, kad jeigu gyvenčiau Laisvės alėjoje arba Senamiestyje, jų taip nevertinčiau. Man labai žavu keltis kiekvieną rytą ir keliauti iš Žemųjų Šančių į miesto centrą – keliaudamas matai, kaip keičiasi architektūra, gyvenimo ritmas, kultūra. Su tokia kelione kiekviena diena jaučiasi kaip maža odisėja. Ir taip pat man labai patinka, kad Kaunas tvarkosi. Ir jis tikrai tai daro.
– O ar tvarkymosi procese pastebite miesto trūkumų?
– Jei atvirai, aš laikausi tos pozicijos, kad miestui reikia leisti būti. Problemų turi kiekvienas miestas. Kaunas problemų taip pat visuomet turėjo ir turės, tačiau aš pats stengiuosi nepabrėžinėti jų ir neieškoti, kaip papeikti. Aš matau, kad tie žmonės, kurie dabar yra už Kauno miesto vairo, stengiasi ir puikiai atlieka savo darbą – tą puikiai įrodo jų atlikti darbai. Aš tikrai nebūsiu tas žmogus, kuris bandys paviešinti Kauno piktžaizdes. Aš manau, kad Kaunas auga ir juda gera linkme. Linkiu Kaunui ir toliau taip evoliucionuoti ir žmonėms, kurie dirba prie miesto veido, neprarasti to iniciatyvumo ir pozityvo.
– Palinkėjimą Kaunui pasakėte, o ko palinkėtumėt mūsų portalo skaitytojams?
Aš jiems linkiu labiau mylėti kauniečius menininkus. Nepaminėjau, kad Kaunas mane žavi tuo, kad myli saviškius. Sakykim, kad aš kartais pasiilgstu tos meilės saviškiams. Ir aš nekalbu asmeniškai apie save. Tiesiog, mylėkim savo kūrėjus ir menininkus. Menas ir mokslas – pagrindinės miesto veidą formuojančios sritys. Tad mylėkime tuos, kurie pluša mokyklose, universitetuose ir tuos, kurie nesiliauja kurti – parodydami savo meilę leiskime jiems prisidėti prie Kauno miesto pabudimo.
– Dėkojame už pokalbį.
