Domimės nuostabiuose šlaituose įrengtais Kauno funikulieriais, kurie įsteigti dar XX . 4 deš. ir puikiai veikia iki šiol. Ką jų įrengimas tuomet reiškė miestui, kaip formavo miesto tapatybę ir kodėl be jų Kaunas jau nebeįsivaizduojamas?
Šalyje tik du
Tokie daugiau kaip 80 m. tebeveikiantys keltuvai Europoje retenybė, Lietuvoje jų vos du. Kauno keltuvai išskirtiniai, nes yra vienkeliai su dviem vagonais, prasilenkiančiais kelio viduryje. Kaune esantys Žaliakalnio ir Aleksoto funikulieriai paskelbti technikos paminklais.
2003 m. Žaliakalnio funikulierius paskelbtas kultūros paminklu, o 2004 m. jo garbei net išleistas pašto ženklas (dail. Giedrė Luzinienė).
Pirmiausiai apsilankome Žaliakalnio funikulieriuje, jis keleivius kelti pradėjo dar 1931 m. rugpjūčio 5 d. ir buvo pirmasis visoje Lietuvoje. Aleksoto keltuvas veikti pradėjo po kelerių metų, 1935 m. gruodžio 6 d., ir tapo antruoju šalyje.
Šiedu Kauno funikulieriai lengvai atskiriami pagal spalvą: Žaliakalnio – geltoni, o Aleksoto – vyšninės spalvos. Kadangi Žaliakalnio keltuvas seniausias šalyje, jam skirsime daugiausiai dėmesio.
Svarbu paminėti, kad funikulierius buvo pirma motorinė transporto priemonė, varoma elektra, Kauno mieste, mat troleibusai važinėti miesto gatvėmis pradėjo žymiai vėliau – paskutinę 1965 metų dieną. Žinoma, galima rasti funikulierių panašumų su konkėmis (arklių varomais vagonėliais ant bėgių), kurios Kaune naudotos dar prieš funikulierius, t.y. 1892-1929 metais, mat abiem atvejais traukiamas vagonėlis, tačiau konkėse vis dėlto esminė buvo arklio jėga, o keltuve – mechaniniai prietaisai.
„Durys užsidaro, Doors closing” – tik spėję įlipti į funikulierių V. Putvinskio gatvėje išgirstame ir skubame gėrėtis panorama, mat, kelionė trumpa: 142 metrus įveikiame per 1 min. 38 sek. ir mes jau viršuje, Aušros gatvėje, kur mus su šypsena pasitinka ilgus metus čia dirbantis mašinistas Valdas Danilevičius.
Kaunas tarpukariu: pažangi Lietuvos sostinė
Trumpai prisiminkime istorinį laikmetį, kai Kaune įrengti funikulieriai – šalyje tuomet buvo tarpukaris (1918-1939 m.), o Kaunas dvidešimčiai metų tapo laikinąja Lietuvos sostine. Kaunas sužydėjo ir iš carinės gubernijos miesto tapo vakarietiška, pažangia, modernia, intelektualų, mokslo ir kultūros santalka. Čia persikėlė centrinės valdymo institucijos. Tuo metu Kaune pastatyta daugiau kaip 10 tūkst. pastatų, tarp jų ir įstaigos šalies valdžios institucijoms. Kaunas tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės istoriniu simboliu.
Mieste diegtas vandentiekis, gatvių grindinys išlietas asfaltu; apnyko konkių ir vežikų kultūra, juos pakeitė automobiliai, autobusai. Kopimą į miesto šlaitus palengvino laiptai ir keltuvai. Reikšminga, kad būtent tarpukariu Kaune sugalvota įrengti funikulierius.
Daugiau apie Kauną tarpukariu galima paskaityti čia arba čia.
Kaip sprendė ar pasiteisins įrengti: bedarbiai skaičiavo praeivius
Norint galutinai apsispręsti, ar tikrai šioje vietoje funikulierius bus populiarus, buvo atliktas tyrimas, skaičiuojant praeivius trijose vietose. „Potencialiems keleivių srautams įvertinti Kauno miesto savivaldybė pasamdė bedarbius, kurie skaičiavo žmones, lipančius laiptais aukštyn ir žemyn“, – rašoma J. Palio knygoje „Kauno funikulieriai. Kauno savasties ženklai” (2009 m.).
Nuspręsta funikulierių įrengti būtent V. Putvinkskio g. į Aušros g., nes kaip rašoma leidinyje „Technika ir ūkis” (1931 m.) „praeinančių žmonių skaičius didžiausias yra Kauko g. (apie 4 tūkst. į dieną), po to Žemaičių g. (3,5 tūkst.) ir mažiausiai Aušros take (3 tūkst.). Šį reiškinį galima dalinai paaiškinti tuo, kad Aušros take pasikelti yra sunkiau, nes daugiau tenka laiptais lipti.”
86 m. veikiantis Žaliakalnio funikulierius – retenybė Europoje
Žaliakalnyje esantis keltuvas yra vienas seniausių vis dar tebeveikiančių Europoje. Kaip teigia šį objektą nuo 2003 m. valdančios UAB „Kauno liftai“ generalinis direktorius Jonas Guzavičius, funikulieriai tarsi jungtis su tarpukario Kaunu.
Kodėl būtent šioje miesto vietoje įrengtas keltuvas? Anot pašnekovo, to meto Kauno valdžia rūpinosi, kad būtų sujungti du mikrorajonai: Centras su Žaliakalniu. Funikulieriaus atsiradimas iškart pagyvino tą Žaliakalnio dalį, tai buvo labai patogus transportas.
Funikulierius įrengtas miesto savivaldybės dėka, dar 1927 m. Kauno burmistras Jonas Vileišis pradėjo susirašinėjimą su Geležinkelių valdyba. Pirminė idėja buvo pagerinti susisiekimą tarp Centro ir Žaliakalnio – nutiesti siaurąjį geležinkelį. Sprendimas statyti keltuvą iš Aušros tako į Kalnų g. (dab. V. Putvinskio g.) įgyvendintas po kelerių metų. Jo statyba kainavo 269 tūkst. 184 litus, projektavo ir įrengė Vokietijos įmonė „Curt Rudolph“.
Funikulierius populiarėjo ir dėl Žaliakalnyje besikuriančių visuomeninių įstaigų: Kauno klinikų (1940 m.), mokyklų, pramonės įmonių.
„Miestas tais 1931-aisiais baigėsi ties Taikos prospektu: dar nebuvo Šilainių, Kalniečių, naujosios Panemunės. Naująją transporto priemonę suprojektavo užsienio kompanija, vokiečių keltuvų pavyzdžiu, mat Lietuvoje tai buvo naujovė. Linksma prisiminti, kad iš pradžių keleiviams buvo skirtas tik vienas vagonas, o antrasis buvo prikrautas akmenų kaip atsvara ir taip vienas kitą traukdami ir veikdavo. Tačiau sparčiai daugėjo keleivių, jie nebetilpo į vieną vagoną ir žmonių vežimui pritaikytas antrasis”, – pasakojo J. Guzavičius.
Vagonai susitinka pusiaukelėje: vienu metu vienas kyla į viršų, kitas į apačią. Seniau keltuvą aptarnaudavo 9 darbuotojai: mašinistas, 4 kasininkės, 4 konduktorės – vagonų palydovės, atlikdavusios ir bilietų kontrolierių pareigas, o dabar vienoje pamainoje dirba vienas darbuotojas – mašinistas, jis ir bilietus parduoda.
Pašnekovas džiaugėsi, kad funikulierius išliko unikalus iki šių dienų, nors nuolat restauruojamas, tačiau veikimo mechanizmas nuo pat atidarymo veikia be priekaištų: tarkim viršutinės stotelės rūsyje esantis 1,8 m. vedantysis ratas, besisukantis, kol keltuvas gabena žmogų. Įdomu, kad yra net 7 įvairios stabdžių sistemos, net vagonai turi specialius automatinius stabdžius, kurie, jei kartais trūktų lynas, neleistų vagonams nudardėti į apačią, avarijos tikimybė prasilenkiant dviems vagonams – itin maža, nuo lyno nutrūkimo irgi įdiegta patikima apsauga. Važiavimo greitis tas pats, kaip ir prieš 86 m. – 142 m nuvažiuoja per 1 min. 38 sek.
Kletuvos veikimo principas: veikia elektromotoras, ratai lynams; ratus per greičių dėžę tai į vieną, į kitą pusę suka elektromotoras, žmogui paspaudus specialią rankeną. Keltuvo paleidimą ir darbą reguliuoja mašinistas. Vagonai bėgiais rieda lynų pagalba.
Keltuve groja kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika, viduje išlikęs autentiškas interjeras. Užkilus ant kalno galima užeiti į „F galeriją“, kur nuo 2004 m. veikia šiuolaikinės fotografijos parodos, kuruojamos Mindaugo Kavaliausko.
„Įmonei funikulierius nuostolingas objektas, tačiau tai mūsų duoklė miestui, nes kaipgi Kaunas be funikulieriaus?!”, – minties net prisileisti nenorėjo J. Guzavičius.
Eilės nusidriekdavo iki Laisvės alėjos
Vagone dabar telpa 35 žmonės, tačiau vasarą, kai keleivių sumažėja, čia tikrai pilna vietos, tad stovėti neteks. Be to, vagonas kelia ir po vieną žmogų.
Rekordiniai metai Žaliakalnio funikulieriui buvo 1970-ieji, kai persikėlė net 4,8 mln. keleivių. „Ant žaliojo kalno veikė Radijo gamykla, kurioje dirbo apie 14 tūkst. žmonių, daugiausiai funikulierius ir keldavo darbuotojus, didžiulės eilės nusitęsdavo per A. Mickevičiaus gatvę iki pat Laisvės alėjos – per du kvartalus”, – pasakojo J. Guzavičius.
Keltuvu naudotis ypač mėgdavo vaikai, tai buvo viena iš nedaugelio to meto pramogų. Kadaise bilietas į viršų kainuodavo 10 lito ct. (nusileidimas 5 ct.), dabar atsieina po 50 euro centų. Važinėjo juo ir žymūs žmonės, pavyzdžiui, amžininkai pasakoja, kad žinomas dainininkas Kipras Petrauskas kildamas dainuodavo garsiąją „Funiculi funikulia”, kuri, dėl puikios akustikos, pasklisdavo po apylinkes, tad visi žinodavo, kas tuo metu kyla funikulieriumi. Kiti pėdindavo pėsčiomis, mat kiek tolėliau įrengti Aušros laiptai.
Pašnekovas didžiuodamasis primena, kad apie šį funikulierių Vokietijos valstybinė televizija sukūrusi trumpametražį filmą, funikulieriaus prireikė ir filmuose „Emilija iš Laisvės alėjos” bei „Apkabink mane”.
Per Antrąjį pasaulinį karą jis visiškai nenukentėjo, išlikęs originalus. Kiek dar bus traukos centru?, – paklausiame J. Guzavičiaus, o šis optimistiškai atsako: „Šimtą arba dar daugiau metų, nes pastoviai atnaujinamas. Manau, visi tikri kauniečiai yra bent kartą kilę funikulieriumi”, – neabejojo J. Guzavičius.
Funikulierių vairuoja jau 24 metus
„Jis kaip mūsų talismanas”, – ilgametį Žaliakalnio funikulieriaus mašinistą Valdą Danilevičių pristatė J. Guzavičius.
V. Danilevičius keleivį pamato per penkias stebėjimo kameras, įlipus durys uždaromos ir prasideda trumpa, bet nepamirštama kelionė. Skamba kiek neįtikėtinai, tačiau tiesa: Valdas – tai vairuotojas, kuris vairuoja transporto priemonę, joje nebūdamas!
Mašinistas vilki XX a. 3-io dešimtmečio pradžios uniformą, funikulierių valdo iš viršutinės stotelės. Paspaudęs specialią rankeną, valdo lyno ratus, tokiu būdu tai į vieną, tai į kitą pusę sukamas elektros variklis ir juda keltuvai. Vyras visą dieną sėdi prie valdymo pulto, ranka parodo į prietaisą netoliese, sekantį, kad nebūtų viršytas greitis: leidžiama judėti 1,8 m/sek. greičiu (apie 11 km/val.), paspausi daugiau – jau viršysi greitį, vagone yra greičio ribotuvas, stabdys vagoną automatiškai.
Trasos gale vagonas sustoja automatiškai, tuomet keleiviams atidaromos durys ir patenkama į V. Putvinskio gatvę. Kviečiama aplankyti netoliese įrengtą funikulieriaus skverą bei apžiūrėti specialiai skulptoriaus Broniaus Zalenso sukurtą skulptūrą – „Mergaitė su dūdele“.
Mašinistas toliau demonstruoja savo darbo specifiką: „Rankiniu stabdžiu stabdau funikulierių, kad į mane patį per stiklą neįlėktų. Štai dar būtinai įamžinkite sienoje pakabintą originalią, išlikusią 1931-ųjų elektroschemą, kabančią nuo šio funikulieriaus atidarymo. Beje, ką darau, kai dingsta elektra? Staigiai perjungiu į kitą pastotę ir ramiai sau važiuoju toliau”, – aiškino V. Danilevičius.
Paprašytas jis prisiminė smagių istorijų, tarkim, sužadėtuves. „Kartą atėjo jaunuolis, paprašė, kad paslėptume gėles vagone, sulaukė panelės apačioje ir abu įlipo į vagoną. Kaip buvome sutarę, sustabdžiau vagoną vidury trasos, jis atsiklaupė, pasipiršo mylimajai ir taip čia įvyko sužadėtuvės! Pora gyvena ilgai ir laimingai, kartais ir dabar ateina į funikulierių, prisimena tą reikšmingą gyvenimo įvykį. Būna ir vestuvininkai neretai važiuoja, juk čia pat Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Smagu. Man patinka pakalbinti žmones, pabendrauti, o lankosi jie čia iš viso pasaulio, štai šiandien iš Australijos, Japonijos užsuko, visi stebisi mūsų funikulieriumi, tikrai Kaunas turi kuo didžiuotis! Net patys vokiečiai iš „AEG” kompanijos (gaminusios įrangą funikulieriui), labai stebėjosi, kad jų įranga vis dar veikia 86 metus!”, – su šypsena pasakojo V. Danilevičius.
Nedirba tik sekmadienį
Nors funikulierius valstybinių švenčių dienomis nedirba, tačiau kartais padaromos išimtys, kaip pasakojo mašinistas, tarkim šįmet per Vasario 16 d. buvo rekordiškai daug žmonių: net 1 tūkst. keleivių, kai įprastą dieną būna žymiai mažiau, kai kalbinome liepos 20 d. 13 val., jau buvo pakilę apie 200. Anuomet atidarius keltuvą per dieną vidutiniškai pakildavo 3,3 tūkst. žmonių. Dabar skaičiai stipriai pakitę, mat susisiekimą pakeitė kitos transporto priemonės (automobiliai, dviračiai, autobusai, troleibusai), per mėnesį funikulieriumi naudojasi apie 6 tūkst. žmonių.
Žaliakalnio funikulierius vasarą dirba I-V 7-19 val. ir VI 9-19 val.
Aleksoto funikulierius: Senamiesčio ir Santakos grožis kaip ant delno
Vos pervažiavę Vytauto Didžiojo tiltą, priešakyje išvystame Aleksoto funikulierių. Juo pakilti galima iš Veiverių gatvės, užkilę atsiduriame Amerikos Lietuvių gatvėje, o paėjėję kelis žingsnius dešinėn – patenkame į kerinčia panorama apdovanojančią Aleksoto apžvalgos aikštelę. Atsiveria Kauno senamiestis, Nemuno ir Neries santaka, įžvelgti galima ir Kristaus prisikėlimo bažnyčią, kitus svarbius miesto objektus.
Tarpukariu Aleksote, Linksmadvario gyvenvietėje, įsikūrė VDU fizikos-chemijos fakultetas, J. Damijonaičio pradinė mokykla, Lituanistikos institutas, oro uostas, tad gyventojams, darbuotojams ir studentams prireikė greitos galimybės susisiekti su miestu. Problema išspręsta 1935-aisiais, pritarus prezidentui Antanui Smetonai Aleksote pradėjo veikti funikulierius. Keltuvas tuomet sujungė susisiekimą tarp Aleksoto ir Senamiesčio, jį gamino šveicarų įmonė. Kauno savivaldybei jis atsiėjo 200 tūkst. litų.
1960 m. fiksuotas didelis keleivių gabenimas – per metus naudojosi net 894 tūkstančiai žmonių.
Šįmet 82 m. minintis Aleksoto funikulierius yra antrasis įrengtas Lietuvoje ir vienas iš seniausių tebeveikiančių keltuvų Europoje.
Per balandžio 1-ąją stipriai papokštavo
Šmaikštumo lietuviams netrūko visais laikais, o štai 1931 m. balandžio 1 d., kai Kaune dar neveikė nei vienas funikulierius, leidinyje „Dienos naujienos” buvo paleista antis, kad būtent tądien be didelių iškilmių miesto valdybos sprendimu atidarytas Aleksoto funikulierius! Įtikinimui sustiprinti, net nuotrauka pateikta.
Ir tai dar ne viskas, papokštauta, kad „pasikėlimas funikulieriu į kalną kaštuos 15 ct., o nusileidžiantiem žemyn bus primokama 5 centai, nes reikalingas funikulieriaus lygsvarai balastas“, norint prikviesti žmones prisigirta, kad „vagone yra net mažas bufetas su užkandžiais ir išgėrimais.“
Belieka tik svarstyti, ką šiuo pokštu patikėję kauniečiai pagalvojo nuvykę į vietą ir radę ten tik tą patį žalią kalną, be jokio keltuvo.
Autentiški ąžuoliniai vagonai
Šį keltuvą valdančios UAB „Kauno autobusai” 2-ojo transporto parko vadovas Algirdas Širvinskas pasakojo, kad viskas išlikę autentiška: restauruoti ąžuoliniai vagonai, traukos variklis, pavarų mechanizmas, kelias maždaug penkis kartus renovuotas. Šiuo metu remontuojami funikulieriaus pastatai apačioje ir kalno viršuje.
„Turistams labai įdomu, užsieniečiai labai domisi, nes dabar funikulieriai daugiausiai įrengti ant lynų, tarkim Vokietijoje, kur traukia oru. Keltuvas svarbus keleiviams į mokyklą, reikalingas gyventojams. Žinoma, galėtų daugiau keleivių būti, per dieną naudojasi keli šimtai. Senieji gyventojai tikrai visi pakilę funikulieriumi, sunkiai berasi, kuris dar to nepadarė, o dabar jie jau ir vaikus, anūkus specialiai atveža”, – pasakojo A. Širvinskas.
Vienu metu Aleksoto funikulierius kelia 25 žmones, kelio ilgis 132,9 m, greitis 1,8 m/sek., į kalną pakylama per 1 min. 8 sek. Veikimo mechanizmas labai panašus į Žaliakalnio: vienbėgis kelias įrengtas su išsišakojimu trasos viduryje vagonams prasilenkti. Kaip ir Žaliakalnio, taip ir šiame funikulieriuje, vagonuose įrengti automatiniai stabdžiai, kurie, jei lynai nutrūktų, neleistų vagonams nulėkti apačion.
Elektros įrengimus sumontavo Berlyno firma AEG, įrangą gamino montavo Šveicarijos bendrovė „Theodor Bell & Cie. AG Kriens“.
A. Širvinsko teigimu, daugiausiai keltuvu naudojosi sovietiniais laikais, kai žmonės turėjo mažai automobilių, tuomet kone visi Aleksoto viršaus gyventojai leisdavosi funikulieriumi. Sovietiniais laikais bilietas kainavo 1 kapeiką (dabar 58 euro centai). Beje, taikomos nuolaidos, o su popieriniu tos dienos Kauno viešojo transporto bilietu keliama nemokamai.
Per dieną Aleksoto funikulieriumi pasinaudoja 300-400 žmonių.
Neseniai mašinistu pradėjęs dirbti Kąstytis pastebėjo, kad pagrindiniai klientai – užsieniečiai. „Iš viso pasaulio čia sutiksi, daugiausiai anglakalbiai, nemažai vokiečių, japonų, svečių iš Izraelio. Labai žavisi, pasakoja tokį retai, kur matę. Dirbu kelias savaites, kol kas linksmų istorijų nepamenu, nei kas pagimdė, nei pasipiršo, tačiau darbas nuobodžiauti neleidžia: reikia daug atidumo, varnų čia nepagaudysi”, – sakė Kęstutis.
Aleksoto funikulierius veikia kasdien 7-19 val.
Tai šeštas straipsnis iš portalo „Kas vyksta Kaune“ straipsnių ciklo „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Projektą iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
