Europos Sąjungos (ES) institucijos pradeda diskusijas dėl bendrijos biudžeto po 2020 metų, kai pasibaigs dabartinė septynerių metų finansinė perspektyva. Britų pasitraukimas iš ES nulems bendro iždo mažėjimą, todėl gali būti svarstoma padidinti šalių įmokas į biudžetą, perskirstyti finansavimo sritis.
Europos Komisija savo pirminį pasiūlymą pateiks kitų metų viduryje. Tuomet prasidės ilgos derybos su valstybėmis narėmis ir Europos Parlamentu. Po pokalbių su Lietuvos Vyriausybės pareigūnais, diplomatais bei Europos Komisijos darbuotojais BNS pateikia galimus scenarijus ir rizikas Lietuvai.
1. Mažesnis biudžetas
Britanija yra ketvirta ES šalis pagal įmokas į bendrą biudžetą, todėl jos pasitraukimas atvers nemažą skylę ižde.
Dabar kiekvienos bendrijos narės įnašas yra apskaičiuojamas pagal šalies bendrąsias nacionalines pajamas (BNP), pridėtinės vertės mokesčio (PVM) bazę ir muitus. 2016 metais 65,2 proc. Lietuvos įmokos sudarė BNP dalis, 18,2 proc. – muitai, 10,7 proc. – PVM dalis, o 6 proc. – kompensacija Jungtinei Karalystei.
Pagal vieną scenarijų, įnašui nustatyti būtų atsižvelgiama ir į kai kuriuos kitus mokesčius, ne tik PVM. Dar vieną alternatyva būtų mokesčių dalį nukreipti tiesiogiai į ES biudžetą. Pavyzdžiui, 1 proc. per metus surinktų pelno mokesčio pajamų nukeliautų tiesiai į bendrijos iždą. Naujoms biudžeto lėšoms gali būti pasitelktas ilgai diskutuojamas finansinių sandorių mokestis arba rinkliavos už elektrą, automobilių kurą ar oro taršą anglies dvideginiu.
Lietuvos pareigūnai skeptiškai žiūri į mokestinius pakeitimus, tačiau neprieštarautų, jei visos šalys į ES biudžetą turėtų mokėti didesnes įmokas, nes ateinančioje perspektyvoje šalis vis dar gaus daugiau nei įneš. Lietuva palaikytų dabartinę ES biudžeto pajamų surinkimo sistemą ir BNP dalies didinimą. Be to, šalis norėtų, kad būtų atsisakyta visų biudžeto išlygų, kurias, be Jungtinės Karalystės, dar turi Danija, Švedija, Olandija ir Vokietija. Dabartinėje finansinėje perspektyvoje Lietuva iš ES turėtų gauti 12,601 mlrd. eurų, o į ES biudžetą įneš 2,524 mlrd. eurų.
2. Biudžeto trukmė
Briuselyje svarstomos idėjos finansinę perspektyvą trumpinti iki penkerių metų arba ilginti iki 10 metų. Be to, norima, jog kita daugiametė finansinė perspektyva būtų lankstesnė – pinigai galėtų būti panaudojami ir skiriami greičiau, todėl gali keistis jų skyrimo taisyklės.
Lietuva pasisako už tai, kad finansinės perspektyvos laikotarpis nesikeistų. Pirmiausia, septynerių metų perspektyva nesutampa su Europos Parlamento rinkimais, tad jaučiama mažesnė politinė įtaka. Nerimaujama, kad penkerių metų biudžetas darytų neigiamą įtaką ilgalaikiams projektams, nes kai kurių finansavimą tektų dalinti kelioms perspektyvoms, o dešimties metų – neleistų pakankamai greitai reaguoti į nenumatytas situacijas.
3. Nauji prioritetai
Europos Komisija birželio pabaigoje paskelbtame „diskusijų dokumente“ atkreipė dėmesį, kad naujame biudžete reikės atsižvelgti į naujus iššūkius – migraciją, išaugusias grėsmes saugumui, terorizmo pavojų, glaudesnį gynybos bendradarbiavimą.
Lėšos šioms sritimis gali būti rastos ne tik iš padidintų įmokų į biudžetą, bet ir perskirstant rėmimo politikų lėšas. Dvi didžiausios politikos šiuo metu yra Sanglauda, iš kurios lėšos yra skiriamos regionų plėtrai, siekiant juos priartinti prie ES vidurkio, ir Bendroji žemės ūkio politika, per kurią išmokas gauna žemdirbiai.
Dalį naujų prioritetų gali būti nuspręsta priskirti esamoms sritims. Pavyzdžiui, pabėgėlių integracija gali būti finansuojama iš Sanglaudos politikos. Vis dėlto Sanglaudos ir Bendros žemės ūkio politikos finansavimo mažinimas yra viena iš didžiausių rizikų Lietuvai, nes šalis iš jų gauna daugiausiai ES lėšų.
4. Parama regionams
Dabar Sanglaudos politikos lėšos dalinamos regionams pagal jų bendrojo vidaus produkto (BVP) vienam žmogui rodiklio santykį su ES vidurkiu. Iš viso yra trys regionų kategorijos. Daugiausiai lėšų gauna mažiausiai išsivystę regionai, kurių BVP rodiklis yra mažesnis nei 75 proc. ES BVP vidurkio vienam žmogui. Mažiau lėšų gauna pereinamieji regionai, kurių BVP rodiklis yra tarp 75 ir 90 proc. ES vidurkio, o mažiausiai lėšų gauna labiau išsivystę regionai – daugiau nei 90 proc. ES vidurkio.
Lietuva Sanglaudos politikos kontekste iki šiol buvo traktuojama kaip vienas mažiau išsivystęs regionas, tačiau per pastaruosius metus įsibėgėjus Vilniaus regiono ūkio plėtrai, pradėta baimintis, kad šalis po 2020 metų gali būti priskirta pereinamojo regiono kategorijai ir prarastų nemažą dalį būsimos paramos.
Vyriausybė šių metų pradžioje nusprendė Lietuvą padalinti į du statistinius regionus – Vilniaus apskrities ir likusios šalies. Tokiu būdu tikimasi užsitikrinti didesnį regionų plėtros finansavimą vidurio ir vakarų Lietuvai, nes visa šalis kartu yra ties 75 proc. riba. Atskirai Vilniaus apskrities išsivystymas siekia 109 proc. ES vidurkio, o likusios Lietuvos – 62 proc.
Europos Komisija kol kas nesako, ar pripažins tokį Lietuvos statistinį padalinimą. Be to, EK Regioninės politikos direktorato vadovas Marcas Lemaitre‘as (Markas Lemetras) BNS teigė, kad regionų kategorijos gali turėti mažesnę reikšmę, tad Vyriausybės žingsnis gali nepasiteisinti. Nelikus šių trijų kategorijų, skirtumas tarp 88 proc. ir 92 proc. rodiklių nebebūtų toks reikšmingas, kaip dabar.
Briuselyje diskutuojant apie Sanglaudos politikos pertvarką, užsimenama apie dvi galimybes. Svarstoma, ar nereikėtų didinti projektų kofinansavimo – tai reikštų, kad valstybės turėtų skirti daugiau pinigų projektams iš nacionalinių biudžetų, o ES finansavimas mažėtų. Taip pat svarstoma sumažinti paramos reikšmę, daugiau paramos lėšų skiriant tiesioginio investavimo fondams.
Pirmoji idėja Lietuvai gali būti rizikinga, nes dėl didesnio kofinansavimo įtampą patirtų nacionalinis biudžetas. Dabar minimalus kofinansavimo lygis Lietuvoje yra 15 proc., tačiau kiekviename projekte gali būti nustatytas aukštesnis lygis.
Antroji idėja sutinkama pozityviai, nes Lietuva Europoje jau yra viena iš aktyviausių finansų inžinerijos naudotojų, kai paramos lėšos yra skiriamos fondams, o šie lėšas dalina kaip paskolas arba teikia paskolų garantijas. Tokie finansiniai instrumentai leidžia paramos pinigus investuoti, o ne tiesiog išleisti. Lietuva mato, jog paramos lėšas investuojant per fondus, galima paskatinti investicijas ir pritraukti privataus kapitalo lėšų. Be to, investuoti pinigai vėliau sugrįžta ir juos galima naudoti iš naujo.
Vienas geriausiai žinomų pavyzdžių – „Jessica“ fondas, kuris į jį pervestas ES paramos lėšas skolina daugiabučių renovacijai. „Jessica“ fondo lėšomis šalis pradėjo skatinti daugiabučių renovaciją ir pritraukė privačias bankų lėšų. Vis dėlto Lietuva nenorėtų, kad ES tiesioginė parama išnyktų visiškai, nes kai kurie projektai – mokyklų renovavimas, valstybinių darželių statybos – be jos yra sunkiai įgyvendinami.
Dabartinėje perspektyvoje finansavimas iš pagrindinių Europos struktūrinių ir investicijų fondų yra skiriamas, jeigu šalis atitinka tam tikras išankstines sąlygas, susijusias su finansavimo strategijų, dokumentų parengimu ir geru administravimu. Dabar svarstoma daugiau dėmesio skirti makroekonomikai, teisinei sistemai ir migracijai. Pavyzdžiui, jei šalis nesilaikytų teisės viršenybės nuostatų, tai jai būtų stabdomas arba net įšaldomas finansavimas. Dėl to papildomų rizikų gali atsirasti Lenkijai, kuri kritikuojama dėl teismų reformos ir atsisakymo priimti pabėgėlius, bet Lietuvai panašių grėsmių kol kas nematyti.
Lietuva iš Sanglaudos politikos 2014-2020 metais turėtų gauti 6,901 mlrd. eurų, kai 2007-2013 metais parama siekė 6,885 mlrd. eurų.
5. Parama žemdirbiams
Lietuvos ūkininkai nuo pat įstojimo į ES naudojasi tiesioginėmis išmokomis pagal Bendrąją žemės ūkio politiką. Diskusijų dokumente apie ES finansų ateitį rašoma, kad šiai politikai trūksta efektyvumo, paprastumo bei teisingo pinigų paskirstymo bendrijos narėms.
Lietuvos žemdirbiai gauna žymiai mažesnes išmokas nei Vakarų Europos šalių ūkininkai, todėl šalis norėtų, kad tiesioginės išmokos visiems ES žemdirbiams būtų vienodos. Ar tai pavyks pasiekti, daugiausia priklausys nuo Prancūzijos ir Vokietijos. Pareigūnų teigimu, kol kas atrodo, kad palankesnė pozicija girdima iš Berlyno. Paryžiaus pozicija nėra iki galo aiški, nes tik neseniai pradėjo dirbti naujoji vyriausybė.
Iki šiol tiesioginės išmokos žemdirbiams buvo 100 proc. finansuojamos iš ES biudžeto, tačiau nauji bendrijos iššūkiai ir pinigų poreikiai gali lemti tiesioginių išmokų pokyčius. Svarstoma jas kofinansuoti iš nacionalinių biudžetų. Toks pasiūlymas sukeltų papildomą stresą Lietuvos biudžetui, nes reikėtų ieškoti naujų lėšų ūkininkų tiesioginiam rėmimui.
Šis pasiūlymas gali būti dar skausmingesnis visam Lietuvos žemės ūkiui, jei šalims būtų leista kofinansavimą didinti savo nuožiūra. Pavyzdžiui, vietoje minimalaus 15 proc. kofinansavimo žemdirbio tiesioginei išmokai, šalis pridurtų 30 procentų. Tokiu būdu stiprius nacionalinius biudžetus turinčios valstybės galėtų savo žemdirbiams padėti labiau nei kitos valstybės. Tai pačiai Prancūzijai toks pasiūlymas taptų gera proga papildomai finansuoti savo žemės ūkį, kuris pastaruoju metu konkurencinėje kovoje pralošia Vokietijai ar Ispanijai.
Lietuva iš Bendrosios žemės ūkio politikos 2014-2020 metais turėtų gauti 5,070 mlrd. eurų, iš kurių 3,394 mlrd. eurų skirta tiesioginėms išmokoms. 2007-2013 metais iš BŽŪP gauta 3,869 mlrd. eurų, iš kurių 2,049 mlrd. eurų buvo tiesioginės išmokos.
6. Ignalinos uždarymo finansavimas
Stodama į ES Lietuva įsipareigojo uždaryti nesaugiais laikomus rusiškus Ignalinos atominės elektrinės (AE) RBMK reaktorius, o bendrija savo ruožtu pasiryžo adekvačiai finansuoti eksploatacijos nutraukimą. Šie įsipareigojimai buvo įtvirtinti stojimo į ES sutartyje.
Praėjusiais metais Europos Audito rūmai pasiūlė po 2020 metų nebetęsti uždarymo finansavimo iš tam specialiai sukurtos programos, nes projekto įgyvendinamas vėluoja ir išlieka finansavimo trūkumai. ES auditoriai pasiūlė, kad ateityje uždarymo finansavimas galėtų būti gautas iš penkių Europos struktūrinių ir investicinių fondų.
Lietuva jaučia, jog turi stiprią teisinę poziciją Ignalinos AE uždarymui reikalingos paramos gavimui, nes jėgainės uždarymas ir finansavimas yra įrašyti stojimo į ES dokumentuose. Vis dėlto jaučiamas politinės pozicijos silpnumas. Tai daugiausiai susiję su tuo, jog šis klausimas yra aktualus tik pačiai Lietuvai ir kitos bendrijos šalys negauna tiesioginės naudos iš Ignalinos AE uždarymo finansavimo. Dėl šios priežasties Lietuvai vienai teks įrodinėti, jog Ignalinos AE uždarymo finansavimas yra gyvybiškai svarbus, bet iš esmės šalis jaučia turinti teisėtus lūkesčius paramos gavimui.
Už energetiką atsakingas eurokomisaras Marošas Šefčovičius gegužės pabaigoje BNS sakė, jog parama Ignalinos AE uždarymui po 2020 metų priklausys nuo „Brexit“ rezultatų. Nuo šių derybų rezultatų priklausys, ar Lietuva gaus ir visą finansavimą atominės uždarymui šioje finansinėje perspektyvoje, nes tas likutis yra įrašytas į reikalavimus Jungtinės Karalystės pasitraukimo sąskaitoje, kuri siekia maždaug 100 mlrd. eurų.
Ignalinos AE uždarymo projektui šioje finansinėje perspektyvoje buvo skirta 450,8 mln. eurų, kai 2007-2013 metais – 837,4 mln. eurų.
