Ilgamečiai Kauno kariai savanoriai: „Vilkų taryba“ reaguoti pasiruošusi – Puslapis 2 – Kas vyksta Kaune

Ilgamečiai Kauno kariai savanoriai: „Vilkų taryba“ reaguoti pasiruošusi

„Ką veiksi savaitgalį?“ – Šis klausimas jau dvidešimt metų nekyla Kauno kariams savanoriams Astai Rinkevičienei ir Vitalijui Apanasenko. Per miškus, pelkes, brūzgynus jie skrodžia, lyg kulkos ir sustoti nežada: „Kol sveikata leis ir „parako” dar bus – mes pirmosiose gretose“, – linksmai kalba du KASP Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės 203 kuopos kariai.

Portalas „Kas vyksta Kaune“ kalbina karius vasaros pradžioje, kai ir jiems tarnyboje – neilgos atostogos, o rudeniop – ir vėl į miškus, mokytis ginti savo artimuosius.

Jei reikėtų juos pristatyti trumpai – 21 metus Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) esanti vyresnioji seržantė Asta yra ta, kuri moka valdyti ginklus nuo pistoleto iki haubicos, o 17 m. tarnaujantis grandinis Vitalijus – šaudymo instruktorius, veikiausiai nesunkiai pataikytų į taikinį net užsimerkęs. Asta viso pokalbio metu plačiai šypsosi, tikina, į bet kurią situaciją gyvenime žvelgianti pozityviai, Vitalijus pasitempęs ir interviu metu išlaiko rimtį bei susikaupimą.

Apie „Vilkų tarybą“

Ilgus metus tarnyboje praleidę kariai įgauna karių pagarbą, o vadų tiesiog vadinami „Vilkų taryba“, mat yra ilgiausiai kuopoje tarnaujantys kariai, kurie subūrė kolektyvą aplink save, tapo kuopos branduoliu, išbuvo čia geresniais ir blogesniais laikais.

Anot vadų, į vadinamąją „Vilkų tarybą“ niekas formaliai atstovų nerenka, joje nieko nelemia laipsniai, amžius. Tai kariai, kurie savo autoritetu, sunkiu darbu išsikovojo teisę priiminėti sprendimus ir nesikrato atsakomybės vesti kitus paskui save.

Šiuo metu KASP pajėgose yra apie 4,7 tūkst. karių savanorių, ilgus 26 metus čia tarnauja 32 kariai savanoriai, 20 metų yra ištarnavę 62 žmonės.

Įvertinti vadų, tačiau nori išlikti kuklūs

Portalas „Kas vyksta Kaune” susisiekė su KASP vadu pulkininku Arturu Jasinsku, jis turėjo, ką papasakoti apie šiuos karius.

Anot A. Jasinsko, 15-20 metų ir ilgiau tarnaujantys kariai savanoriai yra vertingi dėl kelių priežasčių.

„Pirmiausiai, jie yra labiausiai patyrę kovotojai, kurie per daugelį tarnybos metų sukaupė didžiulę patirtį, išsiskiria keliomis skirtingomis kvalifikacijomis ar karinėmis specialybėmis, išmano daugelį ginklų sistemų, puikiai pažįsta vietovę, žino savo kuopos galimybes ir gali patarti kuopos vadui. Antra, per savo patirtį ir pozityvą jie sugeba pritraukti naujus narius į KASP kuopas, kartais jų dėka tarnauja ištisos šeimų kartos! Kartu jie yra ir pavyzdys naujokams. Trečia, senbuviai yra KASP kuopų tradicijų kūrėjai ir saugotojai, tai kariuomenėje ypač svarbu ir mes tuo didžiuojamės, vieneto dvasia ir vienybė yra svarbi ruošiantis ar vykdant užduotis, tradicijos padeda išsaugoti atmintinus įvykius, kurie kartais nėra aprašyti ir tik perduodami iš lūpų į lūpas”, – teigė A. Jasinskas.

Ir nors kalbinti kariai savanoriai apie įvertinimą tarnyboje kalbėti nebuvo linkę ir siekė išlikti kuklūs: „Žinoma, apdovanojimai džiugina, motyvuoja, tačiau ne dėl jų čia esu”, – atviravo Asta, o Vitalijus išlaikė rimtį: „Norėčiau išlikti kuklus, esu įvertintas vadų, tačiau tarnauju ne dėl to”, – tačiau A. Jasinskas šiai pozicijai paprieštaravo, teigdamas, kad būtent apie tokius darbščius, stiprius, atkaklius, tačiau santūrius lietuvius – reikia skleisti žinią ir imti pilietiškumo pavyzdį.

Jis atskleidė, kad grandinis V. Apanasenko skatintas per tarnybą 20 kartų, iš jų 3 kartus už bendradarbiavimą su Lietuvos šaulių sąjunga, 7 kartus už visokeriopą pagalbą ir paramą Kauno miestui, gautos 2 KASP vado padėkos, KASP medalis už tarptautinę operaciją, 2 pajėgų medaliai už pasižymėjimą, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Dalyvavo tarptautinėje operacijoje Serbijoje 2015 m.

Vyr. seržantė A. Rinkevičienė skatinta per tarnybą 12 kartų, jai skirti 8 rinktinės lygmens apdovanojimai, 2 KASP vado lygmens, 2 Kauno vadovybės apdovanojimai, 3 medaliai už pavyzdingą tarnybą, pasižymėjo iniciatyva ir profesionalumu 2016 m. JAV vykusiose pratybose su Pensilvanijos Nacionalinės gvardijos kariais.

Kaip žinia, po kiekvienų 5 metų pavyzdingos tarnybos kariai savanoriai gali būti apdovanojami medaliu „Už pavyzdingą kario savanorio tarnybą“, pirmą kartą įteikiamas medalis, po to pakartotinai kas penkeri metai įteikiami bronzos, sidabro ar aukso spalvos Gedimino stulpai, kurie segami ant medalio. Asta ir Vitalijus, be jau minėtų apdovanojimų, turi ir šiuos.

Asta įvardino, kad jai pats brangiausias apdovanojimas – Garbės savanorio moneta, kurią įteikė prieš 2007 m., mat ją gauna vienetai; Vitalijui įsimintiniausias medalis už taikos palaikymo misiją Kosove.

Profesiją paveldi iš kartos į kartą

A. Rinkevičienė, karių pavadinama „kuopos siela“, kilusi iš Birštono, tačiau ilgus metus gyvena Kaune, tarnauja nuo 1996 m. kovo, tad šįmet skaičiuoja jau 21 tarnybos metus. „Vadai keičiasi, vieni išeina, ateina nauji, o aš vis čia. Sako: „Kaip kuopa be Astos?!” Juokauju, kad paveldite kuopą su Asta, esu kaip sargas”, – juokauja A. Rinkevičienė.

Kariai savanoriai

Į KASP, paraginta draugės, ji atėjo 16-ios, apie karybą tuomet nieko nežinojo. „Pirmą kartą vos tik atvykusi gavau ardyti ginklą. Išardžiau. Striukė buvo tepaluota, pirštai apsidaužę, tačiau man čia patiko. Mama iš pradžių nuogąstavo, juk tai dar buvo gan nauja Lietuvoje (KASP įkurta 1991 m. sausį – red.)”, – mena pašnekovė.

Tačiau netrukus buvo deleguota į Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės šaudymo komandą, jai priklauso jau 20 metų. Pasipylė prizinės vietos varžybose, garbės raštai, netrukus ir į vadovaujantį postą paskirta, vėliau tapo instruktore (turi apie dešimt karinių specialybių: šaulė, ryšininkė, artileristė ir kt.) ir tėvai su tarnyba susitaikė.

Jos giminėje iš mamos pusės proseneliai visi buvo kariai savanoriai, o iš tėvo pusės – visi siuvėjai. „Aš abu talentus suvienijau, susirinkau, kas geriausia”, – šypsodamasi pasakojo A. Rinkevičienė, pridūrusi, kad turi išvaizdos stiliaus dizaino studijų diplomą.

Tarnyboje ji sutiko būsimą vyrą Liną, jis tarnybą baigė po 12 m., o šiuo metu į KASP ruošiasi ateiti jų dukra Kotryna, nuo vystyklų augusi kartu su kariais. „Yra net mažos dukros nuotraukų, kur kariai stumdo per varžybas vežimėlį, liūliuoja. Kai tik dukra pradėjo vaikščioti – turėjo savo kerzus, uniformą. Jai patiko. Stojant į Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjų, šie pomėgiai natūraliai sustiprėjo. Šeimyninė ranga, paveldima profesija!”, – šypsodamasi kalbėjo karė Asta.

Pavergė Lietuvos istorija

Kitas ilgametis Dariaus ir Girėno apygardos 2-osios rinktinės karys savanoris Vitalijus Apanasenko tarnybą pradėjo 2000-aisiais. „Domėjausi didinga Lietuvos istorija, skaičiau knygas apie kryžiuočius, nuo pat pirmų pratybų supratau, kad papuoliau, ten, kur reikia. Gaila, kad ne nuo 18 m., o sulaukęs 20 m. pradėjau”, – atviravo jis.

Kariai savanoriai

Žaliakalnyje augęs pašnekovas pasakoja, jog aplink gyvenę daugybė draugų patriotų, giminėje irgi buvo karių – prosenelis su uniforma, tad kario savanorio kelias nėra netikėtas pasirinkimas.

Jis mena per pirmąsias pratybas į rankas iškart paėmęs kulkosvaidį „MG3“. „Esu maksimalistas, tad iškart atėjęs siekiau gerų rezultatų. Po kelerių metų perėjau į žvalgus, buvau juo kelerius metus, vėliau išvykau į taikos palaikymo misiją Kosove. Grįžęs tęsiau verslo mokslus KTU, pradėjau dirbti verslo srityje, o kuopoje likau tobulėti”, – pasakojo karys.

Civiliniame gyvenime kuria grožį ir užsiima verslu

Įprastame gyvenime A. Rinkevičienė turi savo įmonę, užsiima drabužių siuvimu, nemažai nuotakų puošia, klausimas, ką rengtis jai ir dviems dukroms tikrai nekyla. Tačiau pasiteiravus apie pomėgius ir vėl sugrįžtame, nuo ko pradėjome: „Mano pomėgiai civiliniame gyvenime – karyba!”, – juokiasi Asta.

Pašnekovė paklausta apie kario savanorio uniformą teigia, kad dabartinė yra graži ir patogi, tačiau jei reikėtų – turėtų idėjų kaip ją patobulinti.

V. Apanasenko dirba verslo srityje, nuo 2004 m. dalyvauja Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, yra Garbės kuopos rezervinio būrio vadas, o KASP 203 kuopoje eina skyriaus vado pareigas.

Kariai savanoriai

Pasitaiko ir pokštų

Portalas „Kas vyksta Kaune“ pasiteiravo apie pokštus, juk nejau kariai visad rimtyje? „Žinoma pasitaiko, o kaip be pokštų! Tarkim, įlipa žvalgas su radijo stotimi aukštai į medį ir radijo bangomis tikrina ryšį, sako kitame medyje tupinčiai kolegai: „Egle, egle, aš beržas kaip girdi? Klausau“, – pasakoja karė.

Kariai savanoriai

Ji prisiminė ir vieną populiariausių pokštų: „Kai naktį pažadini ir klausi kario: „Kur raktai nuo tanko?!“, – juokdamasi prisiminė karė.

Su šypsena ji prisimena ir vieno kario po pratybų išsakytą pretenziją: „Tamsta, kodėl mūsų nebarate?”. Ji tikina, niekada nesibaranti – esą geriau susėsti ir išsiaiškinti.

Karys V. Apanasenko tikina, kad pokštai pasitelkiami auklėjimui. „Su humoru perteikiant mokymą – kariai greičiau įsisavina informaciją.“

Kada keltis? Nėra kada miegoti!

Teiraujamės apie karinę kasdieną, pirmiausiai paklausiame, kada tenka keltis į pratybas? Atsako trumpai ir aiškiai: „Kada keltis? Nėra kada miegoti!”, –  abu greit sureaguoja kariai.

Jie prisimena nesenas pratybos: prasidėjo jos penktadienio vakarą sulaukus aliarmo, per naktį – užsiėmimai, ryte – į mišką, šeštadienį – veiksmas, ateinančią naktį vėl veiksmas, sekmadienį – šaudymas. „Penktadienį civiliniame gyvenime dirbi, po to, kai „iššoki“ iš batų ir jau gali atsipalaiduoti – staiga skambutis: „Aliarmas! Per kelias valandas prisistatote į dalinį”. Laukia trys paros mažai miego, be poilsio ir daug veiklos.

Kauno kariai savanoriai/V. Apanasenko

Būna, jei apkasuose sėdi pilant lietui – neturi kur pasidžiauti drabužių, rankos purvinos, negali į tualetą nueiti, smėliu maistas aplimpa, žiemą jis ir sušalęs, miegi ant sniego, arbata užšalusi – gali groti, lyg barškučiais.

Vitalijus atskleidė, kad pratybose šaltuoju metų laiku tenka miegoti esant 5 laipsniams šalčio, o vienoje žvalgų atrankoje ir esant -15-17. O kur dar pilna ekipuotė, sverianti 35-40 kg., su kuria reikia įveikti 15 km žygį, vėliau kasti apkasus, kai žemė pusę metro įšalusi.

Asta pastebėjo, kad per 20 metų kariuomenė pasikeitė: „Anuomet visi buvo labai motyvuoti, patriotiški, buvo gražu žiūrėti, kai į kariuomenės apžiūrą susirenka 90-100 proc. karių. Dabar kariuomenė subrendusi, disciplinuota, jau kitokia. Pastebiu, kad jaunimo tarpe trūksta patriotiškumo. Nuo mažens vaikams reikia skiepyti, kad tai pareiga, esi pilietis”, – teigė A. Rinkevičienė.

Ją papildė ir V. Apanasenko: „Dabar stipriai pagerėjo karių aprūpinimas, nauja karinė apranga, ekipuotė ir ginkluotė. Pasikeitė jaunimo požiūris – jie tapo laisvesni, daugiau sau leidžia. Mes buvome labiau užgrūdinti. Dabar ir kiek sunkiau ieškant kelio kaip prie jaunų karių prieiti, išmokyti. Anksčiau patys būdami paaugliais mokėjome užkurti laužus, kasti griovius, į kalnus kopti. Buvo didesnė savidrausmė.”

Jei gyvenime nebeliktų karybos

Pokalbio pabaigoje abiejų karių paklausėme – ką veiktų, jei jų gyvenime neliktų kariuomenės. „Ojei, ojei! (garsiai stebisi – red.). Būtų žiauru, dažnai pagalvoju kaip būtų, jei vieną dieną atsikėliau ir aš nebe karė savanorė. Juk pavargsti, miškai darė įtaką sveikatai, nebegali taip greitai bėgioti ir šliaužioti su jaunimu, bet tai taip giliai įaugę į kraują! Prisipažinsiu, prieš kelerius metus buvo kilę minčių išeiti, tuo pačiu metu baigėsi sutartis ir sveikatos apžiūra, maniau, gal tai ženklas? Tačiau pasklidus žiniai išsirikiavo kariai ir pasakė: „Asta, jeigu reikia tave įkalbėti, mes tai padarysime. Neleisime išeiti!” – Ir aš likau”, – mena ji.

Kauno kariai savanoriai

Kariuomenėje ji vardino išmokusi daug drąsos, komunikabilumo, nugalėjusi vidines baimes, tad noriai užima vadovaujančias pareigas, ji pabrėžė, kad išryškėjo ir humoro jausmas, kurio, anot jos, civiliai niekada nesupras.

„Kiek dar metų „kariausiu“? Atėjo 20 m., galvoju, gal 25 metus? Štai dukra ateina į KASP, gal man gana? Pati ant rankos pirštų suskaičiuočiau, kurie draugai ištarnavę dvidešimtmetį. Jei atvirai – nespėjau pamatyti, kur tie metai taip greitai praėjo. Šiandien aš laiminga, per tiek metų sukaupiau didelį žinių bagažą, galiu mokinti kitus karius. Džiaugiuosi, kai galiu dalintis”, – pokalbį baigė Asta Rinkevičienė.

V. Apanasenko teigė, kad, kol sveikata leis – tol tarnaus, o apie gyvenimą be karybos nenori net pagalvoti: „Oj, būtų labai liūdna, neliktų dalies savasties“, –  atvirauja jis ir priduria: „Be to, turime ne tik tobulėti, bet ir jaunimą mokinti, kas jei ne mes, vyresnieji? Tai įpareigoja”, – sakė jis. Vyras ir savo dviems sūnums ne tuščiai kalba, o rodo pavyzdį. Šeima aktyviai dalyvauja valstybiniuose renginiuose, vyresnysis 8 m. sūnus gieda himną. „O kaip kitaip, jei nuo mažens vaikai mane valstybinėse šventėse mato rikiuotėje su uniforma?“.

Rekomenduojami video
TOP NAUJIENOS
SUSIJUSIOS NAUJIENOS
Naujausios žinios
EISMAS
112
LAISVALAIKIS
KULTŪRA
VERSLAS
MOKSLAS IR IT
SPORTAS
POLITIKA