Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Antrasis ciklo straipsnis pasakoja apie Tarpukario Kauno architektūrą, įprasminusią valstybingumą, tam iliustruoti pasirinktas Vytauto Didžiojo Karo muziejus.
Karo muziejus Kaune atidarytas 1921 m. vasario 16 d., 1930 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo vardas, dar po šešerių metų vasario 16 d. muziejus perkeltas į naujus rūmus, kuriuos projektavo architektai Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas ir Kazys Kriščiukaitis. Muziejaus išvaizda nepakitusi išliko iki šių dienų.
Modernizmo fenomenas Kaune
Kaip žinome iš netolimos istorijos, Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, Lietuva turėjo greitai sukurti laikiną sostinę. Ja tapo Kaunas. Jis per tuos 20 metų iš nuošalaus gubernijos miesto tapo valstybės centru. Pokyčiai buvo matyti visame mieste: plotas padidėjo 7 kartus (nuo prieš tai buvusių 557 ha iki 3983 ha), pastatyta daugiau kaip 10 tūkst. pastatų. Teigiama, kad Kaune yra apie 700 Tarpukario architektūros statinių, iš jų porą šimtų galima priskirti pastatams – lobiams.
Atėjęs Tarpukaris (1918-1939 m.) Kauną pakeitė iš esmės, būtent nuo to laiko galima pradėti skaičiuoti Lietuvos Respublikos valstybingumo kūrimo pradžią. Po bene 120 metų priespaudos tapo svarbu drąsiai išreikšti tautos istoriją, amžių, istorijos tęstinumą.
Architektūroje bandyta perteikti nacionalines tradicijas, patriotizmą, tautinę savimonę, lietuvių kultūrą, istoriją, savo identitetą. Įsivyravo modernizmas, jame atskleistos lietuvių liaudies kūrybos tradicijos. Visa tai bandyta atspindėti statant valstybinės reikšmės pastatus: Teisingumo ministeriją ir Seimo rūmus (db. Kauno valstybinė filharmonija); pastatyti Kauno universiteto didieji rūmai, Vytauto Didžiojo karo muziejus, Kauno įgulos karininkų ramovė, Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Žemės ūkio rūmai, Ugniagesių rūmai.
Laisvės alėją papuošė Valstybės teatras, Centrinis paštas, Pienocentro rūmai, Ateitininkų savivaldybės rūmai. Žemaičių gatvėje ant kalno pastatyta Prisikėlimo bažnyčia – tautos prisikėlimo ir nepriklausomybės simbolis, matomas iš toli, mat didysis bokštas iškyla 63 metrus.
Kauno Tarpukario architektūra laikoma fenomenu, neturinčiu analogų Europoje.
Valstybingumą aktyviai simbolizavo ir Karininkų ramovė bei Centrinis paštas
Šalia Vytauto Didžiojo karo muziejaus galima paminėti A. Mickevičiaus gatvėje esančią, tautinio, modernaus stiliaus Karininkų ramovę (statyta 1931-1937 m.), kuri tarnavo kariams ir visuomenei reprezentuoti. Architektūroje naudotos dvi idėjos: ramovė ir renesansas, taip pat patriotiniai simboliai, tautiniai ženklai skulptūrose ir dailėje; fasade – granitinė „Trijų milžinų“ – karžygių skulptūra, vaizduojanti Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos miestų herbus. Išskirtinės erdvės ramovėje – Vytauto menė ir Prezidento kambarys. Menė atspindi didingą valstybės praeitį, kai valdė Vytautas Didysis, Prezidento kambarys kurtas pagal tautinį stilių: gausu liaudies raštų, ornamentų, tautiniai simbolių.
Kauno centrinis paštas tebestovi Laisvės alėjoje, statytas 1930-1932 m., vėlgi čia vyrauja tautinis modernizmas. Lietuviškumas išreikštas naudojant liaudiškus meno drožinius langų apvaduose ir karnizuose; viduje – tautiniu audimų raštu išdėliotos keramikinės grindys, salės lubose – tulpių-lelijų motyvo frizas, lietuviškais pašto ženklais dekoruotas drobinis apvadas. Patriotizmą perteikė Lietuvą alegoriškai vaizduojantys paveikslai. Pats pastatas kurtas liaudiško gyvenamo namo pavyzdžiu.
Vytauto Didžiojo karo muziejus – LR valstybės įprasminimas
Vytauto Didžiojo karo muziejus statytas 1930-1936 m. K. Donelaičio g. 64/V. Putvinskio g. 55 (arch.: Vladimiras Dubeneckis, Karolis Reisonas, Kazys Kriščiukaitis). Tai geriausiai tarpukario architektūrą atspindintis objektas, apjungęs modernumą ir tradicijas. Pagrindinis muziejaus tikslas – kartų kartoms palikti amžiną paminklą to, už ką Lietuva per kančias ir kovas pasiekė Nepriklausomybę. Tai kovų už tautos laisvę ir nepriklausomybę šventovė.
Daugiau apie muziejų portalui „Kas vyksta Kaune” papasakojo Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikės dr. Aušra Jurevičiūtė ir Justina Nenortaitė.
-Kurie pastatai Tarpukariu pabrėžė valstybingumą?
J. Nenortaitė: išskirčiau Vytauto Didžiojo karo muziejų, Lietuvos banko rūmus, Prisikėlimo bažnyčią, Filharmoniją, kur Seimas posėdžiaudavo IV deš., Teisingumo ministeriją, Karininkų ramovę IV deš. pabaigoje, ji sujungė visuomenę ir karininkus, atliko karinę švietėjišką funkciją.
Svarbu pažymėti, kad Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Karininkų ramovė – buvo statyti pažymėti 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines.
Vytauto Didžiojo karo muziejus skleidė nepriklausomybės siekimą, karinį laikotarpį atspindi nuo seniausių laikų iki dabarties. Sodelyje Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga 1928 m. gegužės 15 d. iškilmingai atidengta Juozo Zikaro „Laisvės“ statula. Kiek vėliau, 1934 m. vyko Nežinomo kareivio kapo perlaidojimo ceremonija.
-Kaip konkrečiai muziejus išreiškė valstybingumą, lietuviškumą?
Dr. A. Jurevičiūtė: Visas Vytauto Didžiojo karo muziejus buvo kuriamas kaip valstybingumo simbolis, ir tiksluose įrašyta, kad jis atspindi kovas už nepriklausomybę, valstybingumo įtvirtinimą, valstybės kūrimą. Čia atspindėti visi valstybės simboliai: žvelgiant į muziejų iš viršaus matysime, kad jis yra gediminaičių stulpų formos, sodelis – vyčio kryžiaus formos, ant pastato kabo vėliavos – istorinė ir trispalvė. Tarpukariu į Kauną buvo vežama viskas geriausia, kas tik įmanoma surasti Europoje, pačius naujausius dalykus. Tarkim, banke naudotos naujausios, geriausios to meto technologijos, seifai. Ramovėje irgi geriausios medžiagos, technologijos, tarkim „Šindlerio” liftas – veikia ir šiandien.
Tokio vientiso, vienoje vietoje sutelkto modernizmo pastatų kaip Kaune – Europoje niekur nėra.
Iki muziejaus atidarymo 1936 m. jame nebuvo batalinių scenų paveikslų, tad generolas Vladas Nagevičius apvažiavo visą Europą, aplankė visus karo muziejus ir parsivežė idėją: užsakė paveikslus, išsiuntė mokytis studentus batalinio meno. Juk valstybingumui įrodyti – reikia tokio paveikslo, atsirado Žalgirio mūšio kopija, paveikslas vaizduojantis mūšį su švedais prie Salaspilio, nutapome Nepriklausomybės kovas.
Paskui kuriamos tradicijos, jos šiek tiek iš užsienio perimamos, pvz.: Nežinomo kareivio kapo palaidojimas, aukuras, ugnis – perimta iš Prancūzijos, Belgijos. Tarpukario pradžioje Kaunas buvo gili provincija, miestą pastatė būtent tuo metu, o Vilnius liko pamirštas – lenkai kelis namus pastatė per okupaciją.
Valstybingumo idėjai įgyvendinti kuriamas sodelis, vientisa erdvė simbolizavo vienybę, 1928 m. atsirado „Laisvės” statula.
Sodelyje stovi Jonas Vileišis, Maironis, Martynas Jankus, Simonas Daukantas, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka – jie turi savo svorį. J. Vileišis leido lietuvišką spaudą, ją finansavo; M. Jankus dirbo Mažojoje Lietuvoje; S. Daukantas rašė Lietuvos istoriją, V. Kudirka – himno autorius, šie asmenys simbolizuoja valstybės pamatus.
O kai valstybė paskelbiama – reikia ją apginti, tada sodelyje atsiranda tie, kurie gina valstybę: kariškiai, sodelyje pirmas paminklas pastatomas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę. 1934 m. sodelyje perlaidotas nežinomas kareivis iš kovų su bolševikais Latvijos teritorijoje. 1937 m. muziejuje pradėjo veikti 35-ių varpų karilijonas, jame įrašyta svarbi melodija – „Lietuviais esame mes gimę” bei kitos.
Apie 1940 m. kiemelyje pastatytos „Sėjėjo”, „Knygnešio” skulptūros.
Sodelyje randame ir visų šalies regionų kryžius – ir tai simbolizuoja Lietuvos vienybę. Sodelis kuriamas, kad tauta išmokytų gyventi gražiai, tvarkingai, europietiškai. Be to, juk valstybė tai ir kultūra, menas. Čia rengiami koncertai, groja orkestrai ir pats muziejus turėjo savo orkestrą.
Seniau Vienybės aikštės teritorijoje buvo arklių turgus, žiemą veikdavo čiuožykla, buvo klombos. Karo muziejaus sodelis buvo atvertas, įėjimas mokamas, bet jei moteris ateidavo su tautiniais drabužiais – generolas Nagevičius įteikdavo rožę. Beje, anksčiau prie karo muziejaus augo ištisi rožynai, iš viso apie 1,5 tūkst. rožių, atvežtos iš užsienio, muziejus turėjo net savo sodininką.
Prie įėjimo pasitinka liūtai, tuo metu įprasti visoje Europoje, jie gaminti Peterburgo gamykloje ir Kaukelis – nykštukas fontane, 1923 m. atvežtas iš Kretingos dvaro. Kaukas – tai turtų saugotojas, kaupėjas, juk ir muziejuje turi būti kaupiami bei saugojami eksponatai.
-Ką reiškė muziejaus atidarymas visuomenei, valstybei, jos vadovams?
J. N. Visuomenė prisidėjo prie eksponatų rinkimo, V. Nagevičius su Švedijos, Vokietijos muziejais bendradarbiavo, kreiptasi į menininkus, jis kūrė biustus, tapė paveikslus. Visuomenei muziejus buvo kaip valstybingumo, pačios valstybės kūrimosi simbolis. Atidaryme dalyvavo Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis, prezidentas Antanas Smetona, vyko didelės, visai šaliai svarbios iškilmės.
Dr. A. Jurevičiūtė: Atidarius muziejų žmonių atsiliepimai buvo labai geri, lankytojų apie 1934 metais buvo 30-35 tūkst. per metus, labai daug. Dabar ne visad sulaukiame.
Visuomenė į muziejaus sodelį rinkdavosi švęsi Vasario 16-osios, Gegužės 15-osios, Liepos 6-osios, Naujuosius metus, Vėlines, įvairius kultūrinius renginius, šventes, kurios formavo suvokimą apie valstybę.
-Kauno vaidmuo valstybės gyvenime Tarpukariu: buvo Laikinoji sostinė. Kaip nieko nežinančiam žmogui apibūdintumėte Tarpukario Kauną?
J. N. Pirmiausiai svarbu paminėti, kad Tarpukariu Kaune gyveno trys šalies prezidentai: A. Smetona, A. Stulginskis, K. Grinius. Tai svarbus valstybės gyvenimo etapas. Kitas akcentas – modernizmas architektūroje bei tautiniai motyvai. Svarbiausius pastatus išskirčiau Vytauto Didžiojo karo muziejų, Prisikėlimo bažnyčią, Banką. Žinoma, priminčiau ir nepriklausomybės kovas, nuo kurių lietuviai neatsiejami.
-Tuometis ir dabartinis Kaunas, palyginkite kas pasikeitė?
J. N. Svarbu suvokti paveldą ir saugoti ateities kartoms, Kaunas išliko lietuviškiausias, patriotiškiausias miestas, be to kaunietis prof. Liudas Mažylis ir Nepriklausomybės aktą atrado kaunietis ir Aktą atrado. Daug pasako lankytojus pasitinkantys žodžiai viršuje: „Per amžius budėję, laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą”- tai atspindi muziejaus žinią.
-Kuris eksponatas muziejuje vertingiausias?
Dr. A. Jurevičiūtė: Manau, vertingiausia, ką turi muziejus – S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio liekanos, lėktuvas, asmeniniai daiktai – tai pasaulinio lygio svarbos daiktai. Turime ir puikią archeologijos kolekciją, manoma antra kolekcija Lietuvoje, ji atspindi senovę; batalinius paveikslus tik mes turime Lietuvoje, tai mūsų nepriklausomybės kovos. Rinkti ir liaudies rūbai, pirmose ekspozicijose stovėdavo lietuvaitės su tautiniais rūbais.
Muziejus 1930 m. lieptas statyti, kai buvo minimos Vytauto Didžiojo mirties metinės, o šiais laikais ar pastatome muziejų? O tada jie matė tikslą, bet to, muziejus už aukas pastatytas, visa Lietuva aukojo. Tai visos Lietuvos muziejus.
-Kokia dabar muziejaus reikšmė?
Dr. A. Jurevičiūtė: Pažvelkime į netolimą istoriją, Atgimimo laiku, 1988 m. spalį Patackas karilijone iškėlė Lietuvos vėliavą, 1989 m. Laisvės paminklas sugrąžintas. Tuomet dar nebuvo laisvos Lietuvos, o atidengiant jį buvo pilna žmonių, mes su tautiniais rūbais aplink paminklą stovėjome su gėlėmis, buvo nepakartojama. Esu amžininkė. Ir nežinomą kareivį anuomet perlaidojo pirmi kariai savanoriai, kurie čia priesaiką davė. Valstybė atsikūrė Kaune. Pirmą parodą, išvertę sovietmečio liekanas, atidarėme Baltijos kelio metu, parodėme Molotovo Ribentropo paktą.
Neįsivaizduoju Kauno be karo muziejaus, jis darė impulsą istoriniams dalykams, čia virė šalies istorija.
Straipsnių ciklą „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
