Portalas „Kas vyksta Kaune” pristato straipsnių ciklą „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“. Pirmasis ciklo straipsnis pasakoja apie Antano Smetonos – pirmojo ir ketvirtojo LR prezidento įtaką ir nuopelnus šaliai bei Kaunui. Prezidento vadovavimo laikotarpis apima Tarpukarį, kai Kaunas tampa Laikinąja sostine, jis sužydi, o dėl modernios architektūros ir damų stiliaus pojūčio net imamas vadinti „Mažuoju Paryžiumi”. 15 metų prezidentavimo. Ką valstybės ir Kauno labui A. Smetona nuveikė?
Apie tai kalbamės su Istorinės LR Prezidentūros Kaune vadove Renata Mikalajūnaite bei šios įstaigos istorikėmis-muziejininkėmis dr. Ingrida Jakubavičiene ir Justina Minelgaite.
Pirmiausiai kviečiame prisiminti svarbiausius prezidento A. Smetonos (1874-1944 m.) asmenybės štrichus.
Nuo drąsaus vaiko iš Taujėnų valsčiaus iki valstybės vadovo
Ukmergėje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime 1874 m. mažažemių valstiečių šeimoje gimęs Antanas Smetona dar besimokydamas mokykloje suprato lietuvių kalbos ir kultūros vertę bei svarbą. Žinoma, kad net buvo pašalintas iš Mintaujos gimnazijos, mat atsisakė prieš pamokas melstis rusų kalba. 1897 m. jis baigė Peterburgo gimnaziją. Po to įstojo į Peterburgo universiteto teisės fakultetą, du kartus iš jo šalintas, suimtas, trumpai kalintas, 1902 m. jį baigia ir gauna teisininko diplomą.
Sulaukęs 30 metų vedė Sofiją Chodakauskaitę, užaugino sūnų Julių ir dukterį Mariją. Reikšmingas biografijos įrašas – 1918 m. vasario 16 d. jis pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Į pirmuosius LR prezidentus išrinktas 1919 m. Prezidentūroje, kuri tebestovi Kaune, Vilniaus g. 33, apsigyveno rugsėjo 1-ąją. Prezidentu buvo dvi kadencijas: 1919 m. balandžio 4 d. – iki sekančių metų birželio 19 d. ir 1926 m. gruodžio 19 d. – 1940 m. birželio 15 d., šis prezidentavimas nutrūko sovietams okupavus šalį. A. Smetona pasitraukė į užsienį, 1944 m. mirė JAV.
Svarbu, kad Kaunas – tapo pirmojo valstybės prezidento miestu. Tad iš arčiau susipažinkime, kokia buvo prezidento institucija ir asmenybė, jo reikšmė valstybei ir pilietiškumui bei ko iš jo gali pasimokyti šių dienų gyventojai.
-Prisiminkime Kauną, A. Smetonai tapus prezidentu. Kokie esminiai jo asmenybės akcentai? Kas pasikeitė pačiame mieste?
Dr. I. Jakubavičienė: 1919 m. Kaunas buvo ką tik tapęs laikinąja sostine, kurioje įsikuria ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje išrinktas Prezidentas Antanas Smetona. Sostinėje praktiškai neliko jokios svarbesnės įstaigos, kuri vienaip ar kitaip nebūtų įtakojama centrinės valdžios – Prezidento. Pradedant valdžios aparatu, kariuomene ir baigiant valstybės teatru ar kitomis kultūros įstaigomis, kur Prezidentas savo epizodiniais pasirodymais tampa tam tikra visuomeninio gyvenimo simboline figūra. Ir vėliau, nuo 1926 m. pabaigos vėl tapęs prezidentu, A. Smetona yra labai ryškia sostinės gyvenimo dalimi. Nepaisant to, kad sostinės veidą labiausiai formavo miesto taryba su burmistrais priešakyje, tačiau A. Smetona, dėl 15 metų veiklos prezidento poste tampa kur kas ryškesniu veikėju šiandien istorikų plėtojamame laikinosios sostinės naratyve.
Vadovė R. Mikalajūnaitė: Žodis „prezidentas“ verčiant iš lotynų kalbos reiškia „sėdintis priekyje“. Kitaip tariant, jis yra pirmasis iš piliečių, atstovaujantis ir reprezentuojantis šalį. Žvelgiant į Kauno istoriją mums nesunku įsivaizduoti, kokį postūmi gauna miestas, kai į jį persikelia pirmasis šalies pilietis kartu su visomis kitomis šalį valdančiomis institucijomis. Ir tas procesas nedaug priklauso nuo asmenybės prezidento poste. Kaunui postūmį davė ne konkreti asmenybė, o prezidento ir kitų institucijų perkėlimas į Kauną.
Tačiau žinoma, negalima paneigti ir konkretaus žmogaus nuopelnų, juk jo darbo stilius įtakoja bendrą atmosferą ir politinę kultūrą. Negali nežavėti A. Smetonos vidinė inteligencija, gebėjimas bendrauti, klasikinės literatūros ir filosofijos, kalbų išmanymas, pomėgis teatrui, gebėjimas susitarti, manevruoti. Kad ir vadinamas kabinetiniu prezidentu, visgi Smetona puikiai atliko savo simbolinį vaidmenį, dalyvaudamas svarbiausiuose viešuose renginiuose. Kaip tuomet, taip ir dabar, jei į renginį atvyksta prezidentas – tai jau pavykęs renginys.
J. Minelgaitė: Prezidentas didelį dėmesį skyrė kultūrai ir šalies istorijai. Jis vykdavo atidaryti įvairių laikinosios sostinės objektų, pavyzdžiui, atidarė Vytauto Didžiojo tiltą ar Vytauto Didžiojo muziejų. Prezidento vaidmuo taip pat buvo svarbus ir per valstybines šventes – Gegužės 15-ąją, Vasario 16-ąją ir kitas. Tuomet po pamaldų, kurios dažniausiai vykdavo Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje, šventės dalyviai ateidavo į Prezidentūrą pasveikinti prezidento. Vėliau eisena judėdavo link Vytauto Didžiojo karo muziejaus, iškilmės baigdavosi Petro Vileišio aikštėje, kurioje kariuomenės paradą priimdavo prezidentas.
Beje, tarpukario Kauno kultūrinis gyvenimas virdavo Karininkų ramovėje, kur prezidentas net turėjo savo reprezentacinį kambarį. Ramovėje buvo ir tam tikrų su prezidentu susijusių tradicijų. Pavyzdžiui, Naujųjų Metų šventimas 4 deš. pabaigoje. Prieš vidurnaktį atvykdavo garbingiausi svečiai – Prezidentas su žmona Sofija Smetoniene. Jis pasakydavo naujametinį tostą ir pakeldavo midaus taures.
-Kokie, jūsų manymu, didžiausi A. Smetonos nuopelnai Kaunui?
Dr. I. Jakubavičienė: Nors Prezidento A. Smetonos autoritarizmas šiandien yra smerkiamas, tačiau būtent stipri centralizuota valdžia užtikrino stabilumą ir pradėtų politinių reformų tęstinumą. Siekiant išlaikyti valdžią tautininkams reikėjo plėsti valstybės institucijas, kurių didžioji dalis veikė būtent sostinėje. Dėl tos priežasties Kaune buvo mobilizuojamos didžiausios to meto inteligentijos pajėgos, kurios siekė įsijungti į modernios valstybės kūrimą. Tautininkai pasiekė, kad valstybės tarnautojai, kurių Kaune dirbo keletas tūkstančių, būtų patriotinio nusistatymo. Be to, iš jų buvo reikalaujama ne tik kompetencijos tarnyboje, bet ir aktyvaus dalyvavimo miesto visuomeniniame gyvenime. Todėl žiūrint į tarpukario renginių nuotraukas matyti toks didžiulis visuomenės aktyvumas, noras būti dalyviu, o ne pasyviu stebėtoju.
J. Minelgaitė: Kertiniai simboliniai Kauno objektai – Vytauto Didžiojo muziejus, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia, Kauno sporto halė – jų projektus laimino prezidentas, prieš tai atidžiai peržiūrėdavęs ir išsakydavęs pastabas. Taip pat prezidento dėmesys tam tikroms kultūros sritims galbūt turėjo įtakos ir jų „aukso amžiui” tarpukario Kaune. Pavyzdžiui, A. Smetona labai mėgo teatrą, jis tapo prioritetine sritimi, teatrui buvo duodamas didžiulis finansavimas, režisieriai gaudavo algas panašias kaip ministrų. Prezidentas ir pats dažnai lankydavosi Valstybės teatre (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras), nepraleisdavo nė vienos premjeros, o Valstybės teatro programa tuo metu buvo tapusi kokybės ženklu.
Vadovė R. Mikalajūnaitė: Būdamas tautinės valstybės propaguotoju, A. Smetona visgi sugebėjo sutarti su visomis šalies tautinėmis mažumomis, kurios jį už tai labai gerbė. Nors ir smarkiai kalbine prasme lietuvinamas, Kaunas visgi išlaikė savo daugiakultūriškumą. Nors ir pabrėždamas lietuvių kalbos ir papročių svarbą, A. Smetona ragino pažinti ir kitas šalis, kultūras ir kalbas. Išsilavinęs, kultūringas, dvasia ir kūnu stiprus bei tautiškai susipratęs pilietis – toks A. Smetonos sukurtas idealas puikiai tinka ir šiems laikams.
Taip pat labai svarbus A. Smetonos vaidmuo Kauno kultūriniame gyvenime. Jo būvimas parodų atidarymuose, spektaklių premjerose, kituose renginiuose suteikė ypatingos svarbos kultūros laukui, formavo tam tikras kultūros mecenatystės ir dalyvavimo tradicijas. Galima drąsiai teikti, jog A. Smetonos dėmesys kultūrai buvo esminis, kylantis iš jo poreikių, o ne deklaratyvus, kaip dažnai stebime šiandien.
-Pagrindinės sritys, per kurias prezidentas stiprino patriotizmą buvo sportas ir kultūra?
J. Minelgaitė: Prezidentas tapo kultūrinių, sportinių renginių globėju, garbės pirmininku. To pavyzdys ir 1930 m. jubiliejinė Vytauto Didžiojo metų kampanija, kuomet buvo renkamos aukos visoje Lietuvoje, kad Kaune būtų pastatytas Vytauto Didžiojo muziejus. Prezidentas buvo Vytauto Didžiojo komiteto garbės pirmininku. Kalbant apie sportą, ypatingai svarbu 1932 m. Kūno kultūros rūmų institucijos įsteigimas, tai buvo pirmoji valstybinė sporto įstaiga Lietuvoje. 1939 m. Kaune buvo surengtas Europos vyrų krepšinio čempionatas, kuriame prezidentas įsteigė pagrindinį prizą. Šie patriotiniai renginiai Kaune ir Lietuvoje sieti su prezidento ar prezidentienės (kartais ir ji tapdavo įvairių renginių globėja) vardu.
Vadovė R. Mikalajūnaitė: Reikia pripažinti, kad A. Smetona ir jo komanda puikiai suvokė propagandos galimybes kreipti visuomenės dėmesį norima linkme ar netgi daryti poveikį visuomenės nuotaikoms bei elgesiui. 20 a. trečiame dešimtmetyje vien entuziastų ir mecenatų dėka gyvavęs sportas ketvirtame dešimtmetyje jau tampa valstybės prioritetu. Ir tikslas jau ne tik sveikame kūne sveika siela, dar labiau masina sporto galimybės telkti tautą, generuoti patriotinius jausmus, ypač tarptautinėse varžytuvėse. 1938 metų Lietuvos tautinė olimpiada Kaune yra tiek sporto šventė, tiek politinis lietuvių vienybės pareiškimas.
Masiniai renginiai, tokie kaip dainų šventės, Vytauto Didžiojo metai, nepriklausomybės sukakčių minėjimai, paties prezidento 60 metų jubiliejus turėjo savo kultūrinius, politinius, ekonominius ir socialinius tikslus.
-Ką išskirtumėte iš A. Smetonos viešų kalbų?
Dr. I. Jakubavičienė: Šiandien A. Smetonos kalbas galime skaityti net 4 išleistuose kalbų rinkiniuose. Per 15 metų dalyvaudamas šimtuose valstybinės reikšmės renginių, rengdamas viešus kreipimusis į tautą A. Smetona paliko labai vertingų pilietinio ugdymo tekstų, kuriuose apstu pagarbos, asmeninės atsakomybės ir meilės tėvynei pavyzdžių. Būdamas filosofijos žinovu, jis įterpdavo pamokymų, palyginimų su Antikos herojais. Pirmiausiai akcentuodavo vienybę, tautiškumą, lietuvių kalbos ir kultūros išsaugojimą. Prezidentas pabrėždavo istorinės sostinės Vilniaus svarbą, sakydamas, kad Kaunas tik laikinoji sostinė, tad visi susitelkę turi stengtis ją susigrąžinti. Žinoma, savo kalbose nevengdavo pabrėžti, jog šaliai daug naudingiau, kai vairuoja vienas protingas vairininkas ir šturvalas nėra sukiojamas čia į vieną, čia į kitą pusę.
Kintant tarptautinei sistuacijai XX a. 4 dešimtmečio pabaigoje, atsiradus daugiau įtampų su Lenkija, Vokietija ir SSRS, kalbose buvo akcentuota vienybė, susiklausymas, išlikimo ir neutralumo išlaikymo klausimai.
-Jeigu į šią dieną atkeltume A. Smetoną, kokią Lietuvą jis kurtų?
J. Minelgaitė: Manau, kad jis niekuo nesiskirtų iš kitų Europos lyderių, kurie šiandien sako, jog reikia savo šalimi rūpintis. Nors A. Smetona nebuvo tarptautinių sąjungų priešininkas, tačiau jam svarbiausia buvo ūkiškai tvarkytis savo valstybėje.
Dr. I. Jakubavičienė: A. Smetona buvo politikas realistas ir praktikas. Pirmiausia jis lyg gydytojas, nuolat stebėjo visuomenės pulsą, t.y. valstybės saugumas jam nuolat teikė informaciją, kokiais sprendimais visuomenė piktinasi, o kam pritaria. Tautininkų valdžia siekė, kad priimami sprendimai taptų priimtini kuo didesnei daliai piliečių. Tokia buvo siekiamybė. A. Smetona kartu su tautininkais turėjo aiškią Lietuvos ateities viziją, tačiau ir jos įgyvendinimas buvo koreguojamas pagal iškilusias aplinkybes. Manau, kad šiandien A. Smetona dėl savo inteligencijos, politinio aktyvumo ir turimos charizmos galėtų būtų išrinktas prezidentu.
Vadovė R. Mikalajūnaitė: Sunku perkelti prieš beveik amžių veikusią istorinę figūrą į šiuos laikus. Galima tik spėlioti, kaip tokia asmenybė jaustųsi šiandien. Manau, kad A. Smetona būtų aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje ir toliau atkuriant Lietuvos Respubliką. Gal būtume išrinkę jį į Prezidentus, o ne A. M. Brazauską. Gal net būtų buvusi sėkmingesnė desovietizacija. Bet čia tik spėlionės. Bet tikrai tikiu, kad Jis savo pavyzdžiu kasdien rodytų, kad reikia aktyviai dalyvauti kultūroje, šviestis, mokytis, būti atviriems, gerbti save ir kitus, mylėti savo kalbą ir papročius ir, žinoma, būti vieningais. Manau, kad šiandien jis kurtų stiprią pilietišką visuomenę.
Pabaigai – trumpa ekskursija po Istorinę LR Prezidentūrą Kaune
Į šiuos rūmus A. Smetona atsikraustė 1919 m. rugsėjo 1 d. Manyta, kad greitai bus atgauta istorinė sostinė Vilnius, tad ši rezidencija, svarstyta, irgi tik laikina. Visgi, prezidentas čia gyveno visu prezidentavimo metu, išsikėlė 1940 m. birželio 15 d., kai prasidėjo sovietų okupacija. Anksčiau pastate veikė gubernatoriaus rūmai, iki A. Smetonai atsikraustant čia gyveno vokiečių civilinės valdžios komisaras E. Cimerlė (Zimmerle). Beje, čia rezidavo ir kiti to laikotarpio LR prezidentai: Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius.
Antrame pastato aukšte išlikęs kuklus prezidento darbo kabinetas, jame porą knygų spintų, rašomasis stalas, lempa, kėdė, baldai, nebuvo prabangos, galvojo, kad laikina. Šalia esančioje Audiencijų salėje dažnai vykdavo posėdžiai, delegacijų priėmimai, joje prisiekdavo vyriausybės nariai, vykdavo apdovanojimai Vasario 1-osios proga, kabo autentiškas Vytauto Didžiojo portretas. Netoliese muziejus ir valgomasis kambarys.
Dalyje pirmo aukšto – prezidento šeimos butas. Pirmame aukšte eksponuojamos gautos dovanos, kadangi A. Smetona labai mėgo viską, kas susiję su lietuvybe, valstybingumu, tad ir dovanos tokios, tarkim, organizacijos „Jaunoji Lietuva” sportininkų kurta dovana „Tautos žemė”: suvenyras, tūkstantis organizacijos sportininkų bėgo Lietuvos regionais ir iš jų sunešė žemės į atskiras dėžutes, vidury – Gedimino pilis (kūrinio aut. J. Prapuolenis).
Straipsnių ciklą „Kaunas: istoriniais valstybingumo pėdsakais“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
