Portalas „Kas vyksta Kaune“ tęsia straipsnių ciklą, kuriame pateikiamos svarbios tą dieną spaudoje paskelbtos naujienos (kalba netaisyta), kurias pavyko išsaugoti Architektūros ir Urbanistikos tyrimų centro komandai. Kovo 20-ąją 1937-ais metais „Lietuvos žinios“ svarstė, ar Prienų tiltas plaukė pro Kauną, ar neplaukė, ir ar išvis tas potvynis buvo.
„Anot potvynio komisijos, jei Nemune vanduo pakils aukščiau kaip 6,5 m., tai Kaunui reiškia potvynį, o jei mažiau – Kaunas be potvynio. Dabar kauniečiai suka galvas ir sprendžia galvosūkį, ar šį pavasarį Kaunas turėjo potvynį ar ne. Mat, Nemuno vanduo buvo pakilęs per 6,5 m. Negali būti, sako, kad potvynio nebūtų buvę, juk tiek žalos padarė Nemunas žemesniųjų vietų gyventojams. Ne vienas norėjo Nemuno krantus pakelti, kad jo nepasiektų, tačiau prieš Nemuno galybę neisi.
Pasirodžiusios pirmos žinios, kad Nemunas pradeda nerimti, jau daugeliui kauniečių atėmė ramų nakties poilsį, ramybę dar daugiau sutrikdė.
Tačiau, Nemunas nekreipė dėmesio, kad del jo pavasarinių užgaidų kai kas turi be poilsio likti, jis suskato atsikratyti ledų. Iš aukštupio ant savo nugaros nešė išrautus krūmus, tvoras ir kit. Kauniečiai sužinoję, kad Nemunas savo nugara velka Prienų tiltą, bėgo į panemunius jo pasitikti. Katrie ir gripą gavo belaukdami.
Ties Kaunu prie Nemuno buvo skirti žmonės, kurie turėjo piliečiams pranešti Nemuną pasijudinus, kad šie galėtų iš anksto pasirūpinti atsilapojusio Nemuno pavojumi.
Kauno žemesniųjų apylinkių gyventojai, kurie nuo pernykščio potvynio buvo nukentėję ir šiemet, naktimis nemiegodami, laukė potvynio. Pastebėję Nemuną pasijudinus, tuoj suskato kraustytis į aukštesnes vietas pas kaimynus arba į mokyklų patalpas. Kaip iki šiol, taip ir šiemet potvynio pavojumi daugiausia buvo susirūpinę Marvelės gyventojai, nes jiems kiekvieną pavasarį tenka potvynio sunkumus pajusti.
– Ar daug pavasarių teks vargti ir bijoti del savo artimųjų ir pastogės bei turto likimo? – klausia vienas kito Marvelės gyventojai.
– Rodos, jau tiek vargome. Turėtų, kam priklauso, mus nuo potvynių pavojaus labiau saugoti. Mes vieni nepajėgiama, – dejavo Marvelės gyventojai.
Kada Nemuno vanduo pradėjo semti vieną kitą trobesį, žmonės sujudo kaip skruzdėlės gelbėti šeimas ir turą. Beveik visi Marvelės gyventojai, varydami savo galvijus, nešdami savo turtą ir mažus vaikus, turėjo palikti savo butus. Visi laukė blogiausio – antrojo praėjusio pavasario potvynio. Bėgdami nuo potvynio pavojaus, ne viena šeima nukentėjo. Tačiau, koks buvo tų nelaimingųjų džiaugsmas, kada Nemunas neilgai smarkavęs pradėjo laužti kelią toliau ir vanduo pasitraukė iš užlietų vietų.
Nukentėjusieji bėgo į savo namus žiūrėti kas sunaikinta, sugriauta.
– Nugriautos „gonkos“, langai išdaužyti, namas pilnas purvo! Bet pernai buvo dar daugiau sugriauta ir sunaikinta, – skundžiasi ir kartu džiaugiasi.
– Mano trobesiai po ledų kalnais. Kažin ar dar sveiki?
– Nuostabu, mano namas liko nepaliestas, – džiaugiasi kitas.
Pasiteiravus, ką nukentėję nuo potvynio mano daryti, atsakė:
– Imsimės darbo. Ledų kalnus reikės naikinti, stumsim juos Nemunan, – pasakoja energingas vyras.
– Gerai tau. Tu tvirtas, turi sūnus, kurie tau padės. Aš ir Velykas turėsiu praleisti pas svetimus. Nepajėgsiu viena susitvarkyti: nuversti ledus, purvą iš vidaus išnešti, – skundžiasi moteris su kūdikiu rankose.
Taigi, vieni sako, kad potvynio nebuvo, o kitiems ne tik buvo, bet ir žalos nemaža padarė. Tik nė vienas kaunietis nežino, ar Prienų tiltas plaukė pro Kauną ar neplaukė.
Kažkoks Nemuno sargas pareiškė:
– Jei ir plaukė, tai, turbūt, naktį. Nemačiau.“
