Portalas „Kas vyksta Kaune“ dalinasi nuomone apie Moters dienos šventę. Tai yra subjektyvi autorės Brigitos Sabaliauskaitės nuomonė (kalba netaisyta), portalas už turinį neatsako, tačiau kviečia į diskusiją: o ką jūs manote apie Kovo 8-ąją?
Nuomonė apie Moters dienos šventimą Lietuvoje
Rašau apie vakar – šiandieną. Kad neįžeisčiau tų, kurie vakar sveikino moteris. Ir tų, kurios buvo pasveikintos. Vakar supratau, kad poreikis pasveikinti moteris su kovo 8-ąja yra labai giliai užslėptas kompleksas, tiksliau – kaltės jausmas. Kodas: vyras skriaudžia moterį, tada jos atsiprašo ir vėl viskas iš pradžių.
Jei suvesime, kad „pilkieji atspalviai“ (apie moterį auką ir vyrą skriaudiką) yra kažkoks šio amžiaus „topas”, tai galima sakyti, kad tendencija net pasaulinė, ne vien mūsų kraštų – nes kitaip negi šitiek moterų skaitytų? Bet mūsų kraštuose šis kompleksas yra gerokai gajesnis dėl visuomenės pergyvento totalitarizmo režimo. Režimo, kuriame buvo nuvertintas žmogus bendrąja prasme, tačiau moteris – ypač.
Sovietinės moters vieta (ta pati pasaulinė tendencija) – „bliūdai“, puodai, girtam diedui batus nuauti, zyziančius vaikus iš kelio patraukti… Ir neabejotinai būti gera darbuotoja/ namų tvarkytoja/ šeimininke/ vaikų augintoja ir pan. Pabandykime įsivaizduoti sovietinę moterį – Moterį iš Didžiosios raidės! (Tai tik filmus kūrė, kad kartais jos ir direktorėmis tapdavo, iš tiesų visa sovietinė nomenklatūra – vien vyrai). Pakapsčiusi, kaip prisimenu savo mamą, senelę, tetas – na, prisimenu tikrai tą sunkią buitį, krepšius, kėlimąsi anksti ryte į turgų, sausakimšus autobusus/ troleibusus, skalbimą rankomis, lyginimą, maisto gaminimą, sesės vystyklus ir mamos ašaras.
Įvertinau, kad mano mama ne tik kad nebuvo fabriko darbininkė, bet ir tėvo sprendimu nuo 1982 m. nebedirbo. Pamenu, visa giminė alpo, kaip gi taip? Ir žinoma, pavydėjo mamai (užtat man labai patiko Vladimiro Liaučiaus idėja, kad sveikinsime ir švęsim, kai tą dieną moterys neis į darbą, o vyrai eis). Neprisimenu, ar tėvas sveikino mamą su Kovo 8-ąja, bet su Motinos diena, kai jau apie ją sužinojome – visada.
Sutinku, kad ne visos moterys yra mamos, kad ne visos sulaukia dėmesio per gimtadienius, ar vardadienius.
Gražu, kai moterys apdovanojamos gėlėmis tiesiog už tai, kad yra moterys. Ir patiems vyrams palikime nuspręsti, kaip stipriai jie myli ir nori pasveikti mus. Tačiau blogiausia, kas gali nutikti, kaip ir su kiekviena švente – tai spaudimas, kad kiekvienas vyras tai privalo daryti. Nes neprivalo. Nes tai tik giliai įsišaknijusi tradicija, tam tikra inercija, paprotys… na, panašiai, kaip plojimas lėktuvui nusileidus, nes jei labai pasigilinsime, nereikia vyrams sveikinti moterų, kad jos yra moterys, kaip ir nereikia vyrų sveikinti, kad jie yra vyrai. Buvimas kažkuria kita lytimi nėra didesnė vertybė ir jei lytys gerai sutaria, gerbia viena kitą, nežemina, neišnaudoja – tai ir nėra ko atsiprašinėti su tomis gėlėmis.
Kas kita, jei kaip Žana Matrosova mūsų diskusijoje pasakė, jei vyrai (darbe, veikloje, namuose) tą dieną nori pasidžiaugti moters pasiekimais, gabumais, talentais – prašom, kodėl gi ne? Juk ir šventės atsiradimo istorija – tai istorija apie moterų drąsą, nesitaikstymą su blogesne padėtimi, kovą už lygybę ir balsavimo teisę. Šio amžiaus moteris nuėjo šviesmiečius, nors realiai tepraėjo 100 metų!
Manau, kiekvieno brandaus žmogaus požymis yra matyti besikeičiantį pasaulį ir išmokti atmesti papročius, kurie tiesiog nebereikalingi, arba priimti juos be pykčio ir moralų.
Tad, galite ir kitąmet mane sveikinti su Kovo 8-ąja!
