Oriai senatvei – 246 eurai. Tokią senatvės pensiją dabartinė sistema žada ateities pensininkams po 30 metų – vidutinį atlyginimą gaunančiai šiandieninei dirbančiųjų kartai. Vienintelis būdas turėti pakankamai lėšų senatvei yra kaupti patiems, rašoma Gyvybės draudimo įmonių asociacijos pranešime spaudai.
68 metų Aleksandras Vilks, buvęs ilgametis inžinierius konstruktorius, prisidėjo suprojektuojant pirmąją Lietuvoje dirbtinę širdį. Šiandien jis – pensininkas, už 34 darbo metus gaunantis 284 eurų dydžio „Sodros“ pensiją. Latvių kilmės vilniečio pensija atitinka šalies statistinį vidurkį – maždaug tokios yra daugelio Lietuvos senjorų pajamos.
„Buto išlaikymui ir vaistams tenka skirti daugiau negu pusę pensijos, o maistui ir visoms kitoms reikmėms lieka apie 110 eurų“, – atvirai sako A. Vilks.
Žmonės supranta situaciją ir daro ką gali
Ateities pensijų prognozės dabartiniams dirbantiesiems irgi nieko gero nežada: remiantis dabartine sistema ir esamais draudžiamųjų pajamų, minimalios algos ir kt. dydžiais, „Sodra“ skaičiuoja, kad po 30 metų į pensiją išėjęs lietuvis, visą gyvenimą išdirbęs už vidutinę 600 eurų algą ir sukaupęs 30 metų būtinąjį stažą, gautų maždaug 246 eurų pensiją.
„Tiesa, šie skaičiavimai yra itin teoriniai, o realiai gali būti ir blogiau. Juk jau 2040-aisiais vieną pensininką Lietuvoje išlaikys tik 1,3, o ne 2,5 dirbančiojo, kaip yra dabar – tokią prognozę pateikia Europos Komisija, – sako Lietuvos gyvybės draudimo įmonių asociacijos (LGDĮA) prezidentas Artūras Bakšinskas. – Tad matome aiškų signalą, kad norint užsitikrinti orią senatvę nepakanka pasikliauti vien valstybe – vienintelis būdas užsitikrinti pakankamas pajamas senatvėje yra kaupti patiems.“
Tačiau ar lietuviai supranta tuos iššūkius, su kuriais susidurs, o svarbiausia – ar Lietuvos žmonės tam pasirengę? Siekiant tai išsiaiškinti, LGDĮA inicijavo reprezentatyvų Lietuvos visuomenės tyrimą, kurį atliko tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“. Tyrimo metu buvo apklausti 1007 respondentai nuo 18 iki 75 metų.
Pasak „Spinter tyrimų“ direktoriaus Igno Zoko, tyrimas patvirtino, kad Lietuvos visuomenė labai realiai suvokia sudėtingą situaciją ir būsimus iššūkius: „Net 75 proc. Lietuvos gyventojų nesitiki, jog valstybė jiems bus pajėgi mokėti tokią pensiją, kuri užtikrins jiems deramas pajamas pensiniame amžiuje bei orią senatvę”, – apklausos rezultatus komentavo I. Zokas.
Be to, 72 proc. respondentų mano, kad norint užtikrinti savo vaikams gerą išsilavinimą ir sėkmingą savarankiško gyvenimo pradžią, taip pat yra būtina papildomai taupyti, skiriant tam dalį savo pajamų.
Remiantis tyrimu, 70 proc. gyventojų taip pat pripažįsta, kad valstybė neturi pakankamai galimybių deramai pasirūpinti jais ir jų šeimų nariais ir įvairių nelaimių atveju – susirgus sunkia liga, įvykus nelaimingam atsitikimui, netekus darbingumo ar šeimos maitintojo.
„Taigi žmonės supranta, kad savo finansine gerove reikia rūpintis patiems ir tai suprasdami daro ką gali – draudžiasi, taupo indėliuose, kaupia papildomai per privačius pensijų fondus. Bėda ta, kad mūsų gyventojai dar nėra pajėgūs kaupimui skirti pakankamai lėšų, nes turimos pajamos tam yra per mažos. Todėl dažnas net ir nuosekliai taupydamas ilgą laiką dar nesitiki, kad pajėgs sutaupyti pakankamai“, – pastebėjo „Spinter tyrimų“ vadovas.
Pasak jo, tai paaiškina, kodėl net 93 proc. gyventojų savo pagrindiniu pajamų šaltiniu, iš kurio ketina gyventi senatvėje, įvardija valstybės mokamą pensiją, nors ir supranta, kad ji nebus pakankama norint oriai gyventi.
Valstybės skatinimas kaupti ateičiai yra reikalingas
A.Bakšinskas pažymi, kad būtina aktyviai šviesti gyventojus, didinti jų finansinį raštingumą ir ekonominę galią, kad žmonių galimybės skirti daugiau lėšų savo finansiniam saugumui didėtų. Pasak LGDĮA prezidento, čia labai svarbus ir valstybės skatinimas, kad savarankiškai savo ateitimi besirūpinančių piliečių Lietuvoje daugėtų.
Apie tai kalba ir apklausos rezultatai, kurie patvirtina, kad Lietuvos žmonės nori savarankiškai rūpintis savo gerove ir tikisi, kad valstybė per mažesnius mokesčius ir kitas priemones skatins juos tai daryti.
„Turime pirmą reprezentatyvią visuomenės apklausą po pastarųjų Seimo ketinimų panaikinti mokestinį skatinimą per gyvybės draudimą ateičiai kaupiantiems gyventojams. Ši apklausa aiškiai parodo, kad skatinimas sudarant galimybę susigrąžinti dalį sumokėto gyventojo pajamų mokesčio Lietuvos žmonėms yra reikalingas, todėl džiugu, kad Seimas paskutinę akimirką atsisakė šių žingsnių ir apsiribojo lubų įvedimu“, – pažymėjo A. Bakšinskas.
Kad tokio valstybės skatinimo reikia, sudarant galimybę susigrąžinti dalį GPM nuo sumokėtų gyvybės draudimo įmokų, mano 55 proc. visų Lietuvos gyventojų ir net 83 proc. gyvybės draudimo naudotojų. „Tai reiškia, kad už skatinimą pasisako didelė dalis net ir tų gyventojų, kurie patys kol kas nesinaudoja gyvybės draudimu“, – atkreipė dėmesį LGDĮA prezidentas.
Žinia, gyvybės draudimas yra LR Vyriausybės nutarimu įtvirtintas papildomo kaupimo pensijai įrankis, kaip ir trečiosios pakopos pensijų fondai. Tai vienas populiariausių papildomo kaupimo pensijai instrumentų Lietuvoje, kurį kaupimui ateičiai šiuo metu renkasi apie 400 tūkst. Lietuvos gyventojų, arba maždaug aštuonis kartus daugiau žmonių, nei trečiosios pakopos pensijų fondus.
Per gyvybės draudimą Lietuvos gyventojai taip pat kaupia savo vaikų mokslams ir užsitikrina finansinę apsaugą ligos ar nelaimių atveju.
Tyrimo rezultatai taip pat sugriovė mitą, kad per gyvybės draudimą ateičiai kaupia turtingieji. Apklausa atskleidė, kad reali situacija yra visiškai priešinga – gyvybės draudimu daugiausiai naudojasi vidutines pajamas gaunantys žmonės.
„69 proc. apsidraudusiųjų pajamos vienam šeimos nariui yra nuo 200 iki 500 EUR per mėnesį – vadinti šiuos žmones turčiais neapsiverčia liežuvis“, – priduria A. Bakšinskas.
Lietuvio pensija – 284, vokiečio – per 1300 eurų
Papildomai savo senatvei nekaupęs 68 metų senjoras A. Vilks pripažįsta, kad iš vidutinės pensijos Lietuvoje pragyventi nėra lengva.
Vis dėlto jis skųstis nelinkęs: sako išmokęs gyventi labai taupiai, be to, išsiversti padeda ir tai, kad gyvena dviese su žmona.
„Labai mėgstu žuvį, bet į parduotuvę aš neinu – žinau, kad ten už porą lašišos pjausnių sumokėsi 6 eurus ir pavalgysi tik kartą. Nuvažiuoju geriau į turgelį, kur nusiperku tris didžiulius jūrinius karšius už 10 eurų. Tada iš jų pasidarome filė, pasiruošiame kotletukų, užpiltinės, iš galvos ir kaulų išsiverdame žuvienės. Ir taip už 10 eurų skaniai pavalgome visą savaitę. Na, o rudenį mes daug grybaujame, miškuose prisirenkame uogų, o obuolių irgi nereikia pirkti, nes sodus turintys draugai aprūpina“, – savo išgyvenimo receptais dalijasi senjoras.
Vis dėlto pašnekovas pripažįsta: norint mėgautis oria senatve, užuot nuolat galvojus, kaip pragyventi, pensijos turėtų būti didesnės. Vyras skaičiuoja, kad jis būdamas pensininku Lietuvoje galėtų neblogai gyventi, jei gautų bent 200 eurų pensijos daugiau.
Tiesa, ir tuomet vilniečio pensija nesiektų nė pusės to, ką dabar gauna jo bičiulis Vokietijoje – Kelne gyvenantis vokietis pensininkas, daug metų išdirbęs operatoriumi sulčių gamykloje. Aleksandro bičiulio už daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų pensija siekia daugiau nei 1,3 tūkst. eurų: ir ne tik todėl, kad valstybės pensijos ten didesnės, o sistema žmonėms palankesnė, bet ir todėl, kad jis pats papildomai kaupė savo ateičiai, investavo.
„Todėl patarčiau nelaukti, kol jums valstybė kažką duos – neaišku, nei kokia ateityje bus socialinė sistema, nei valstybės galimybės. Reikia savo gerove rūpintis patiems“, – palinkėjimą dabartiniams dirbantiesiems perduoda senjoras.
